Prieš tai N. Lukošiūnas kovojo prieš beveik metus: 2025 m. kovo mėnesį jis po įnirtingos ir aktyvios kovos teisėjų sprendimu pralaimėjo Raimondui Avlasevičiui.
Jeigu tą kartą N. Lukošiūnas ne kartą pasisakė apie teisėjavimą ir skirtus balus, tai šį kartą jis savo pralaimėjimą pripažino.
„Liūdna, nes buvo įdėta daug darbo, bet yra, kaip yra. Aš nesigėdiju pralaimėjimų ir tų nesėkmių, nes tai yra sporto dalis. Manau, kad ir gyvenime tokie dalykai tik veda į priekį bei grūdina, todėl nematau prasmės jų vengti. Tai yra iššūkiai ir mes per juos turime praeiti. Kad ir kokia būtų Dievo paruošta ateitis, esu pasiruošęs ją priimti tokią, kokia ji yra. Toks yra šis sportas – jis vienišas, liūdnas, viena pusė džiaugiasi, kita liūdi, bet laimi tas, kas nesustoja“, – sakė N. Lukošiūnas.
– Kas labiausiai nustebino šios dienos kovoje iš N. Cvetkovičiaus? Matėme, kad jis pasirinko boksuotis ir ten buvo sėkmingas. Kaip galvojate, kas jums nepavyko būtent tuose apsikeitimuose?
– Tikėjomės daugiau jo darbo kojomis, spardymosi. Praėjusiose kovose jis daugiau dirbdavo kojomis, o rankomis atlikdavo tik pavienius smūgius. Šįkart buvo netikėtumų. Nebuvau labai nustebintas jo smūgių, bet vienintelis jo labai gerai atliktas dalykas buvo mano rankų nusiiminėjimas artimoje distancijoje. Nusiima ranką ir muša už ausės. Man tai buvo neįprasta, kikbokse labai mažai kas tai daro. Matėsi, kad jam tai nebuvo šiaip pabandymas, o puikiai ištreniruotas įprastas veiksmas. Aš net nesuprasdavau, iš kur gaunu smūgį toje artimoje distancijoje. Iš tolimos jis irgi gerai jaučiasi. Galvojau, kad pradės atakuoti kojomis, pataikė per jas, bet visiškai nieko nejutau. Gavosi taip, kad akcentas buvo ties kojomis, o jis tuo metu puikiai dirbo rankomis: nusiiminėja rankas, muša per pakaušį. Man pradėjus ranką kelti į viršų, jis pradėjo atakuoti į pilvą. Tai įvairiapusis, geras kovotojas. Šiaip sportinė forma buvo labai gera, nes labai daug laiko stipriai treniravomės, bet šiandien jis tiesiog buvo geresnis. Reikia priimti tai kaip pamoką. Džiaugiuosi turėjęs galimybę kovoti su tokio lygio varžovu. Iš šios kovos pasiimsime patirties, tikrai ištaisysime klaidas ir judėsime į priekį.
– Kiek įtakos turi nuolat jus sustabdančios traumos? Norite sugrįžti – vėl trauma. Ar tie ilgi laiko tarpai be kovų lemia tai, kad nepavyksta parodyti geriausios savo versijos?
– Geriausią savo versiją aš parodau, tokia ji ir yra. Nėra taip, kad jos neparodau. Man buvo gaila dėl nutrauktos kovos, nes atrodo, jog dar turėjau parako. Būtų buvę įdomu pamatyti gilesnius raundus, bet yra, kaip yra. Sutinku kovoti su man siūlomais varžovais ir priimu duodamus šansus. Būdamas po traumos galėčiau paprašyti lengvesnės, paprastesnės kovos. Bet nematau prasmės, neturiu noro prašyti kitokių kovų. Stengiuosi priimti duodamus iššūkius ir per daug to nesureikšminu. Tiesiog gaila dėl tokios baigties. Noriu atsiprašyti savo sirgalių, lietuvių, o labiausiai – mane į „Žalgirio“ areną palaikyti atvažiavusių kauniečių. Atsiprašau, bet galiu pasakyti tik tiek – tikrai nesustosiu ir grįšiu stipresnis.
– Nekovojote labai ilgą laiko tarpą. Kaip tas ilgas nebuvimas ringe jautėsi šioje kovoje?
– Dar kartą noriu pakartoti, kad to nelabai jaučiau. Būna, kai po pertraukos ateini į ringą, judi ir viskas atrodo nesava, kūnas nesavas, judesiai kampuoti. O šiandien to jausmo nebuvo. Atrodo, kad viskas buvo gerai. Tiesiog priešininkas buvo geresnis ir jam pavyko rasti būdą mane nugalėti. Tai tiek.
Lietuvos komandų atrankas į UEFA turnyrus stebėkite specialiame futbolo transliacijų polapyje. Daugiau skaitykite futbolo naujienų skiltyje.
