Įdomu skaityti :)

Valandų valandas vyksta kova - peletone kiekvieną minutę kas nors keičiasi, kiekvienas dirba savo darbą kojomis ir galva. Reikia žinoti kas atakavo, reikia suvokti kiek tai pavojinga ir ką daryti. Lygumų lenktynėse tipiška problema - šoniniai vėjai, suformuojantis taip vadinamus „malūnus“ – rusišku žargonu „vertuškes“ – tokiu būdu dirbti puikiai moka gerai vėjuose ištreniruoti Belgų ir Olandų dviratininkai, o “nedidukams” Ispanams ir Italams tada ne pyragai. Tai pakankamai komplikuota situacija ir kiekviena sekundė gali kainuoti vietą grupėje. Pavėjinėje pusėje tada susiformuoja „uodega“ – grandinė dviratininku, kuri nutrūksta ties silpniausia grandimi. Ir ... bėdos jau neišvengsi. Perlipti per atsidariusį tarpą reikia milžiniškų pastangų. Tai, kad tai vyko (autorė tai aprašė kaip įstrižainę) rodo, kad kai kas dėjo dideles pastangas pakeisti padėtį ir laukė to vėjo, bet pas profesionalus yra priešnuodis tam dalykui – nedelsiant suformuoti antrą „malūną“ – jeigu tik pamatai, kad likai už malūno paskutinio dviratininko – kuris nedalyvauja sukime ir yra “uždarantis” turi aukotis ir „lipti “ aukštyn į priešvėjinį kelio pakraštį – kiti seks paskui tave, o kai tik atsidursi viršuje – leiskis žemyn , tą patį padarys po tavęs buvęs dviratininkas, leisdamasis jau užstos tave ir taip pailsėsi. Jei liksi “uodegoje” – tik laiko klausimas, kada atsidursi didelėje bėdoje – net jei esi toliau uodegoje – aukokis ir formuok naują „malūną“ gausi dvigubą naudą – užsitarnausi autoritetą ir gal pavysite ir susijungsite su pirmuoju. Tačiau net ir tai žinant tai nėra taip lengva. Ar atsimenate kaip 2008 metų Vuelta Espana viename etape dėka Astana komandos ir ypač Tomo Vaitkaus pastangų A. Contadoras užsitikrino papildomą beveik 2 min. pranašumą rodos nepavojingame lygumų etape, tas pats įvyko ir jau mano minėtame praėjusių metų Tour de France 3 (berods) etape. Tokiu metu ypač žaviesi sunkiu tikrų dviračių sporto galiūnų (mažas dviratininkas vėjyje ne koks darbininkas), kurie retai apdovanojami pergalėmis darbu, būtent tada sutvirtėja komandos dvasia, o 50 km/h prieš vėją lekiančioje grupėje jaučiais įtampa ir tiesiog spinduliuoja jėga, kurios kaip tik kiek trūksta kitose sporto šakose. Visą kelią komandos draugų apsaugotiems ir „ant rato“ sėdėjusiems sprinteriams paskutiniuose metruose telieka padaryti savo darbą.
Dar vienas dalykas prajuokino – Theo Bosas vėl pametė H. Husler’į, kaip kažkada H. Housler’is pametė T. Husvord’ą – tai tik reiškia, kad jis puikus sprinteris (tarsi mes to nežinotume iš treko patirties).

Matai, tas pedalų minimas nesuprantamas tiems, kurie nieko apie tai neišmano. Ir nėra reikalo tuo girtis.

Kokiam duchui gali buti idomu valandu valandas sesdeti ir spoksoti i pedalu minima? Manau, tokie zmones turi psichologiniu problemu.

Idomu, nes nelabai daug info apie tai.

Laukiam tęsinio!