„Tada supratau, kad su krepšiniu eisiu iki pat galo. Visada dirbame daug, tačiau krepšininko gyvenimo būdas yra laisvesnis. Tikrai pagalvojau, kodėl man to nedarius, jei taip gerai sekasi“, - nardydamas savo prisiminimuose pasakojo 22-ejų M. Grigonis.
Jaučiasi pakylėtas
Jaunasis krepšininkas prisipažino, kad pastaruoju metu dažniausiai išgirsta klausimą, kaip jaučiais patekęs į olimpinę rinktinę. „Kiekvieną kartą nieko naujo nesugalvoju, nes tą jausmą yra sunku apibūdinti. Labai smagu, kad kiti žmonės sveikina ir didžiuojasi. Jaučiuosi pakylėtas“, - pabrėžė M. Grigonis.
Debiutanto rinktinėje naštą ir atsakomybę jis neša kartu su bendraamžiu draugu Vaidu Kariniausku, kuriam rinktinėje atiteko antrojo įžaidėjo vieta.
„Naktį prieš olimpinį debiutą buvo tikrai sunku užmigti, - traukė pečiais V. Kariniauskas. - Manau, kad tai yra normalu. Mano svajonė buvo patekti į rinktinę. Pirmosios rungtynės su brazilais buvo paženklintos dideliu jauduliu, bet jaučiuosi labai gerai. Stengiausi padėti komandai, svarbiausia, kad laimėjome“.
Jam antrino ir M. Grigonis. „Per šias rungtynes parodėme, kaip galime gerai žaisti ir tuo pačiu metu parodėme, kaip nereikėtų žaisti. Tai buvo įdomios rungtynės, gera patirtis, bet tikiuosi, kad tai nepasikartos“, - šyptelėjo krepšininkas.
Po treniruočių – į kiemą
V. Kariniauską, kuris pirmą kartą krepšinio kamuolį į rankas paėmė būdamas šešių, į sporto mokyklą atvedė mama. „Pamenu, kad mokyklos vedėjas pasakė, kad nėra mano amžiaus grupės ir pasiūlė eiti į futbolą. Pasakiau, kad nenoriu į futbolą, nes tuo metu buvo „Žalgirio“ banga, tais metais klubas triumfavo Eurolygoje, - pasakojo įžaidėjas. - Užsikabinau ir sakiau, kad noriu tik į krepšinį, todėl ėjau žaisti su vyresniais“.
Po kiekvienos krepšinio treniruotės V. Kariniauskas dar lėkdavo į kiemo krepšinio aikštę. „Vyresnė sesė manęs visada klausdavo, kaip man nepabosta tasai krepšinis, nes po treniruočių eidavau žaisti į kiemą, - juokėsi krepšininkas. - Mama mane iš kiemo parsivesdavo dešimtą valandą vakaro su pykčiais. Suprantama, būdavo jau tamsu, mama pergyvendavo, kad kas nors neužpultų. Nežinau, kodėl man krepšinis niekada nebuvo nusibodęs“.
Pasak krepšininko, kitokių žaidėjų Lietuvos rinktinėje ir su žiburiu nerastumei. „Gal mes, lietuviai, tokie esame? Manau, kad visi rinktinėje žaidžiantys žaidėjai gyveno lygiai tokį patį gyvenimą – vien tik krepšinis. Augau ir kiekvienais metais galvodavau, kad būsiu krepšininkas. Tai įvyko ir aš labai džiaugiuosi“.
Svarbiausia – akimirka
„Dėl ko gyvena krepšininkai? Aš gyvenu dėl tos dešimties sekundžių akimirkos. Jei komanda laimi paskutinėmis sekundėmis - paskutinė minutė yra nuostabus jausmas. Kurią geriausiai prisimenu? Su U-18 rinktine žaidėme pusfinalyje prieš Serbiją. Tai buvo pats svarbiausias mano metimas karjeroje. Patekome į finalą“, - prisiminė M. Grigonis.
Paklaustas, ar paauglystėje turėjo savo krepšinio dievukus, jis netrunka juos išvardinti: „Kai pradėjau rimčiau žaisti krepšinį man patiko Šarūnas Jasikevičius, Ramūnas Šiškauskas, Arvydas Macijauskas, Saulius Štombergas“.
„Keldavausi naktimis ir žiūrėdavau, kaip Arvydas Sabonis žaidžia už „Trail Blazers“ prieš Šaką. Pamenu, kad dar per tą mažiuką „Šilelį“ žiūrėdavau su broliu, - kalbėjo M. Grigonis. - Tačiau augau su Eurolyga. Kai buvau mažas nestebėdavau NBA lygos, nebent finalus“.
Nenori apsikvailinti
„Niekada anksčiau nebuvau snaiperis. Buvau galintis pataikyti, tačiau daug nemesdavau, - teigė M. Grigonis. - Tačiau Ispanijos antroje lygoje pradėjau mesti. Daug dirbau, treneris norėdavo, kad tai daryčiau prieš ir po treniruočių. Gavosi, kad tą sezoną mano tritaškių taiklumas viršijo 50 proc. Taip man ir prilipo snaiperio etiketė. Dabar jaučiu pasitikėjimą savimi. Tik gavęs progą metu. Pats galvoju, kad galiu įmesti bet kokį metimą, todėl stengiuosi išsimesti.“
Krepšininkas per dieną stengiasi atlikti bent 200 tritaškių metimų: „Kiekvienas snaiperis, manau, tai daro.“
Paklaustas apie mėgstamiausią krepšinio elementą M. Grigonis dar kartą nusišypso. „Trajakas“ arba „no look“ perdavimas. Pats negaliu dėti per žmones, o tritaškis yra daugiau negu du ir galima efektingai įmesti per ranką“, - prisipažino krepšininkas.
Pokalbio pabaigoje M. Grigonis visgi rado naują atsakymą, į klausimą, kaip jaučiasi atvykęs į olimpines žaidynes. „Slegia atsakomybė prieš Lietuvą, - krepšininko akyse blykstelėjo ugnelė. - Tikrai nesinori apsikvailinti ir pridaryti nesąmonių. Gerai, kad spaudimas yra, nes jis padeda žaisti geriau negu gali. Tai yra normalu ir kiekvienas krepšininkas nori įtampos. Be to spaudimo netgi geriausi pasaulio krepšininkai nesiektų geresnių rezultatų“.
Mėgsta vadovauti
V. Kariniauskas džiaugėsi, kad rinktinėje gali semtis patirties iš vyresnių žaidėjų. „Man labai padeda Mantas Kalnietis, kuris yra tikrai patyręs žaidėjas. Jis man pasako, ką padaryti, kur nereikėtų skubėti, kaip suvadovauti komandai. Niekas, atrodo, ant mūsų, jaunimo, nepyksta ir niekas nešaukia. Ir daiktų vyresniųjų nereikia nešioti, - kalbėjo krepšininkas. - O jeigu ir reikia kažkam padėti, tikrai panešame, padedame. Nesame kažkokie „pasikėlę“. Juk čia esame dėl vieno tikslo. Manau, kad ir vyresni tai supranta“.
Jis prisipažino, kad pagalvojęs apie savo krepšinio kelią ir vietą, kurioje dabar yra, supranta, kad nueitas kelias nebuvo lengvas. Buvo sunku, tačiau nejaučiu, nes kasdien dariau tai, ką norėjau daryti, - šypsojosi V. Kariniauskas. - Žaidžiau krepšinį, treniravausi, ieškojau papildomų trenerių vasaromis. Šiaip to nejaučiu, tačiau tik prisėdus ir pagalvojus į galvą šauna mintis „Žmogau, ar supranti, kur esi?“ Tai buvo ilgas ir sunkus kelias“.
Išgirdęs klausimą, kaip užsitarnavo komandos pasitikėjimą, V. Kariniauskas tuoj pat atkirto: „Toks jau mano charakteris: mėgstu visiems vadovauti.“
„Gal ne visiems tai patinka, - tęsė vaikinas. - Stengiuosi tai daryti neperdėtai, nes rinktinėje žaidžia geriausi Lietuvos žaidėjai. Tačiau jei noriu čia būti, turiu jiems sakyti, ką reikia daryti aikštėje. Žinoma, pirmiausia gaunu nurodymus iš trenerio. Žaidėjai manimi kol kas pasitiki. Negaliu sakyti, kad komanda gerai žaidžia su manimi, tačiau stengiuosi jiems vadovauti. Ar jie sutiks su manimi, ar ne – jų problema. Treneris spręs, ar žaisiu aš, ar kas nors kitas“.
