Kapitonas Lietuva – šis pseudonimas jau spėjo prilipti Laurynui, kuris prieš penkis metus nusprendė save išbandyti mišrių kovos menų treniruotėse.
„Visą savo gyvenimą aš norėjau treniruotis kovos menų klube. Pats augau kaime, kuriame tam sąlygų nebuvo, - pasakojo L. Urbonavičius. – Tik girdėdavau pasakojimus apie tai, kaip jaunimas treniruojasi miestuose. Bet visada žinojau, kad persikėlęs gyventi į miestą tikrai išbandysiu kovos menus“.
Tačiau kovotojas prisipažįsta, kad niekada nesitikėjo tapti profesionalu. „Vaikystėje tik stebėjau bushido kovotojus, bet niekada sau neleidau pagalvoti, kad žengsiu tuo keliu. Patekau į klubą, kuriame yra labai gerai MMA virtuvę išmanantis vadybininkas, todėl viskas pasidarė ranka pasiekiama“, - pabrėžė Laurynas.
- Pirmą kartą į ringą žengei su drąsiais pareiškimas. Buvo kalbama, kad esi pirmasis lietuvis pasibelsiantis į UFC duris...
- Apie tai prabilo mano vadybininkas Alfredas Lifšicas. Tačiau didžiausia našta krenta ant mano pečių. Atrodo, eičiau sau ramiai ir kovočiau, tačiau, kai nuskambėjo ši skambi frazė, jaučiu šiokią tokią įtampą. Tai mane verčia dvigubai susikaupti dėl savo tikslų. Stengiuosi daryti viską, kad Alfredas neapsijuoktų (juokiasi). Mes visi puikiai suprantame, kad esame dalis sporto šakos, kurioje yra labai svarbus žmonių dėmesys. Pasižiūrėkime į Conoro McGrogoro karjerą, kažin, ar jis būtų tiek pasiekęs, jei nebūtų skambiai kalbėjęs. Mūsų situacija panaši: vadybininkas šneka, reklamuoja, o aš dirbu savo darbą ringe ar narve. Dabar jaučiuosi pasiekęs vyrišką piką. Man 28-eri, esu tiek fiziškai, tiek psichologiškai subrendęs, todėl turiu išnaudoti visas galimybes. Dabar arba niekada, nes vėliau bus per vėlu. Žingsniuoju tiesiai į savo tikslą. Nėra jokių „aplink“.
- Kovos menų gerbėjai tave jau pažįsta, sulauki žiniasklaidos dėmesio – kaip jautiesi patekęs po padidinamuoju stiklu?
- Jau pripratau. Džiaugiuosi dėl to, nes visada yra malonu sulaukti palaikymo: visi stebi, sveikina. Tai suteikia papildomos motyvacijos. Mano treniruotės yra labai sunkios. Centrinė nervų sistema kartais yra tiek nualinama, kad būna dienų, kai atsikėlęs ryte tiesiog net nenoriu pagalvoti apie būsimą treniruotę. Tačiau tada prisimenu žmones, kurie mane seka ir palaiko. Būtent jie mane verčia judėti į priekį. Tai yra mano papildomi degalai.
- Kaip pasiruoši psichologiškai kovai?
- Mano paslaptis? Reikia kiekvieną varžovą prieš kovą sugebėti įveikti savo mintyse. Visiškai pasiruošęs kovai esu tada, kai mintyse jį esu jau įveikęs ir laukiu kovos. Nėra ko lipti į ringą ar narvą, jei nežinai, kaip įveiksi savo varžovą! Jei jauti baimę – nelipk į ringą.
- Koks vaidmuo atitenka kovotojo šeimai?
- Šeima turi palaikyti. Džiaugiuosi, kad žmona mane supranta. Visas mano laikas yra skiriamas treniruotėms. Bet mano žmona taip pat sportuoja – ji ruošiasi bikini fitneso varžyboms. Todėl ji mane supranta. Taip ir gyvename: atsikeliu, išeinu į treniruotę, o ji būna su vaiku, o kai grįžtu – ji išbėga į treniruotę. Dienos po dienos taip. Labai džiugu, kad turime panašų pomėgį ir vienas kitą suprantame. Abejoju, ar žmona mane suprastų, jei dirbtų kokiam nors biure. Mano žmona dabar ruošiasi varžyboms, jeigu „išspaus“ formą, tada lips į sceną... Ji nori būti užtikrinta.
- Pats irgi esi toks maksimalistas?
- Taip, lipu į ringą tik laimėti.
- Laurynai, iš kur pas vyrus yra noras kovoti?
- Tai yra noras dominuoti, būti geresniu už kitą. Nepamirškime, kad daugelis vyrų yra adrenalino fanatai. Manau, kiekvienas vyras turi pomėgį, kurio metu jis gauna adrenalino. Vieni greitai laksto automobiliu ar motociklu ir jiems tai išskiria adrenaliną... Kiti renkasi snieglentes. O aš adrenalino gaunu kovodamas. Nemėgstu nei greitai važinėti, nei draskytis gatvėse. Mano adrenalinas yra kova.
- Ar atskleisi savo fizinės jėgos paslaptį – savo varžovus švaistai, atrodo, labai lengvai.
- Aš visada didžiavausi, kad esu iš kaimo, kaip sakant, tasai nuo žagrės. Stiprus buvau nuo vaikystės. Stipresnis mokykloje buvau netgi už vyresnius. Tekdavo mokyklos laikais muštis su dviem metais vyresniais.
- Mokyklos laikais buvai mušeika?
- Taip (juokiasi). Nesportuodavau, bet turėjau tos jėgos iš savęs. Vėliau, kadangi neturėjau galimybių užsiimti kovos menais, pradėjau geležis kilnoti. Tai prisidėjo dar šiek tiek jėgos. Ištvermė atsirado, kai pradėjau dalyvauti ugniagesių varžybose, kur reikia didelės jėgos ir ištvermės. Viskas susidėjo į vieną krūvą, todėl dabar mano stiprioji pusė yra fizinė jėga. Taip ir dominuoju.
- Ar esi kada nors pralaimėjęs? Tarkime, mokykloje?
- Visko yra buvę... Bet vienas prieš vieną – neatsimenu tokių dalykų. Tačiau kaime vienas prieš vieną niekas nesimuša. Pas mus, Rokiškio rajone, dažniausiai vykdavo grupinės muštynės. Yra tekę ir bėgti, ir vytis.
- Visos tavo kovos baigiasi ganėtinai greitai. Ar dėl to niekas nepriekaištauja?
- Draugai jau pokštauja, kad ilgai laukia kovos, kuri labai greitai baigiasi. Tačiau čia yra MMA – ne boksas, ne imtynės. Mūsų sporto šakoje kovotojas privalo būti universalus tiek stovėsenoje, tiek parteryje. Jeigu mano varžovas yra smūgiuotojas, stengiuosi kovą perkelti ten, kur jis yra silpnas – verčiu į parterį. O parsivertęs stengiuosi kuo greičiau jį pribaigti, nes čia jau toks sportas, kuriame neverta užsižaisti. Galima pasismūgiuoti, tačiau galima gauti lengvų traumų, todėl reikia visada stengtis kuo greičiau viską baigti. Žinau, kad ateityje bus ir universalių kovų, kuriose reikės pavargti.
- Pamenu, socialiniame tinkle pasidalinai nuotrauka, kai lūžo ausis... Buvo nemalonu, pergyvenai?
- Per daug nepergyvenau, nes žinojau, kad visų imtynininkų ausys tokios. Yra šalių, kuriose imtynininkai specialiai laužo ausis, kad jos būtų panašios į kriaukles. Bet pas mane visada tos ausys buvo atlėpusios. Dar labiau atlėpo, kai lūžo. Dabar atrodau, kaip „grynas čeburaška“. Aš visada juokauju, kad merginų ieškoti man nereikia, turiu žmoną, todėl galima laužyti tas ausis.
