„Ne dabar reikia tuos amerikiečius nugalėti. Žaisime finale, tada ir reikės pagalvoti apie pergalę“, – bendraudamas su portalo Krepsinis.net korespondentu šmaikštavo Vilniaus „Sakalų“ klubo direktorius Linas Kvedaravičius. Tačiau realybė tokia, kad šiuo metu apie pergalę šeštadienį prieš Jungtinių Amerikos Valstijų rinktinę galime bene tik pasvajoti.
Amerikiečiai galingai startavo olimpiadoje savo jėgą įrodydami užtikrinta pergale prieš Prancūziją. Savo ruožtu lietuviai nusileido ir prancūzams, ir kitam solidesniam varžovui Argentinai. Kai trečiąją olimpinio krepšinio dieną Kęstučio Kemzūros auklėtiniai suklupo prieš Prancūziją, amerikiečiai prieš Nigeriją surengė tikrą šou ir laimėjo net 83 taškų skirtumu.
L.Kvedaravičiaus manymu, žaidžiant taip, kaip šioje olimpiadoje, lietuviams mesti iššūkį JAV nėra jokių šansų, o didžiausią dėmesį vertėtų sutelkti būsimoms rungtynėms su Tunisu ir, greičiausiai, ketvirtfinaliui, kur mūsų turėtų laukti Ispanija arba Rusija.
„Amerikiečiai nelinkę juokauti šioje olimpiadoje, ką įrodė pirmosios rungtynes. O Lietuva buksuoja ir neranda sėkmingo žaidimo. Galime gerai sužaisti kelis kėlinius, bet po to stringame. Žaidime yra problemų“, – neslėpė L.Kvedaravičius.
„Sakalų“ direktorius analizavo rinktinės žaidimą ir su Krepsinis.net dalijosi mintimis apie Lietuvos rinktinės problemas.
Linas Kvedaravičius (Robertas Dačkus fotodiena.lt nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
– Ar yra pagrindo bijoti, kad įsibėgėję amerikiečiai gali tiesiog pasityčioti iš stringančių lietuvių? – Krepsinis.net paklausė L.Kvedaravičiaus.
– Labai įnirtingai žiūrėti į lietuvių ir JAV dvikovą nereikėtų. Lietuva su tokiu žaidimu šansų rimčiau pasipriešinti amerikiečiams neturi. Manau, kad šiame mače reikėtų po truputį ruoštis dvikovai su Tunisu bei galbūt galvoti ir apie ketvirtfinalį. O pralaimėjimas ar 30, ar 40, ar 50 taškų skirtumu esmės neturi. Nebent atsirastų psichologinis faktorius – pralaimėti 80 taškų skirtumu būtų „neskanu“ ir negražu. Pasipriešinti JAV reikia, bet visų pirma reikia galvoti apie traumų tikimybę, žaidėjų sveikatą.
– Visi trys argentiniečių lyderiai prieš Lietuvą pelnė po 20 taškų ir daugiau, o prancūzas Tony Parkeris mums sumetė 27 taškus. Kas mūsų gynybai?
– Rinktinė ir pasiruošime neblizgėjo gera gynyba. Šios bėdos itin išryškėjo olimpiadoje, kur reiktų demonstruoti pačią aukščiausią formą. Tačiau to nėra. Žaidėjai priešininkams nusileidžia ir individualiu meistriškumu. Tai reikia suvokti ir pripažinti. Tada prasideda komandiniai veiksmai, o mes turime gintis kaip komanda. Lietuva tai gali daryti, bet tarpusavio ryšiai ginantis sutrūkinėję – žaidėjai blaškosi aikštelėje, ne iki galo atlieka kai kuriuos veiksmus. Galbūt buvo spragų treniruočių procese, o gal ir pritrūko laiko pasiruošti turnyrui taip, kaip rinktinė žaidė, pavyzdžiui, 2010 metų pasaulio čempionate. Matosi, kad trūksta susižaidimo, ypač ginantis. Be to, netekome pagrindinio savo gynybos ramsčio, kuris cementuodavo gynybą – Roberto Javtoko. Jo nebuvimas aikštelėje įneša tam tikrą chaosą. Treneriai turbūt nespėjo paruošti rinktinės gynybiniams veiksmams netekus Javtoko.
– Neblizganti gynyba – daugiau krepšininkų ar trenerių štabo kaltė?
– Manau, kad tai lemia ir individualus meistriškumas ginantis, ir nespėtas paruošti gynybinis planas žaidžiant be Javtoko. Tai visuma susiklosčiusių aplinkybių. Gynyba yra toks žaidimo aspektas, kuris nepriklauso nuo sėkmės. Gerai gintis turi ir kai tau sekasi, ir kai nesiseka. Įmesti gali ir neįmesti, bet gintis privalai. Tiesiog reikia susikoncentruoti gynybai, o mes prarandame veiksmų kontrolę. Ir žaidėjai, ir galbūt rungtynių planas būna šiek tiek neteisingas, esant tokiai rinktinės sudėčiai.
– Pralaimėjome abejoms solidžioms varžovėms – Argentinai ir Prancūzija. Lietuva nebespėja pagal elitą?
– Pagal rezultatus matosi, kad dabartinė rinktinė nėra elite. Bet mes esame galinga komanda. Sunkiais momentais galime sužaisti gerai, ką parodėme Venesueloje. Kai reikėjo susikaupti labai svarbiais momentais, parodėme ryžtą, valią. Bet mes nesame stabilūs ir tai yra problema. Rinktinėje pakankamai lėtai vyksta kartų kaita. Žiūrint į ateitį, reikėtų jauninti komandą ir galvoti apie ateities rinktinę.
– Dar pernai Europos čempionate Lietuvoje buvo priskiriami prie favoritų, o dabar mes – nuvertinti. Kas pasikeitė per vienerius metus?
– Visi tobulėja ir tai daro labai sparčiai. Kitos šalys nemiega, labai efektyviai atlieka savo darbą. Galime pasižiūrėti ne tik į vyrus, bet ir jaunimą. Išskyrus dvidešimtmečius, kitose amžiaus grupėse kai kur netgi patiriame visišką fiasko. Galbūt kažkas blogai pačioje sistemoje, treniruotėse. Reiktų plačiau analizuoti pasekmes. Viskas prasideda nuo jaunimo, vaikų. Po to tie vaikai užauga. O mūsų rinktinės šaknys paslėptos ne tik šioje komandoje.
Donatas Urbonas
