Atrodo, jaunasis Sergejus turėjo švęsti pergalę, tačiau: „Ji iškart mane paleido, bet pradėjo garsiai šaukti ir verkti, tad teko tokią gražią dieną leisti direktoriaus kabinete belaukiant tėvų ir diržo“.
Kiek kitaip rugsėjo 1-ąją prisimena Julius Mocka. „Ši diena visada būdavo šventė. Susitikdavome su draugais, kurių nematydavau vasaros atostogų metu. Kiekvieni nauji mokslo metai reikšdavo naujus nuotykius, - kalbėjo kovotojas. – Smagiausia buvo, kai vienuoliktoje klasėje perėjau į kitą mokyklą“.
Būsimas kovotojas susipainiojo ir užėjo ne į tą klasę. „Nors visiems įrodinėjau, kad esu jų naujas klasiokas. Tuo patikėjo ir naujoji auklėtoja. Tik kitą dieną prasidėjus pamokoms atlėkė auklėtoja su moksleivių sąrašais ir pasakė, kad esu paskirtas į kitą klasę“, - juokėsi J. Mocka.
„Diena, kurios nelaukdavau“, - trumpai konstatavo visai neseniai aukso žiedus su savo išrinktąja sumainęs Henrikas Vikšraitis.
„Ji reikšdavo, kad baigėsi katino dienos... Žinoma, taip jaučiausi tik mokykloje, kai mokytojai ir tėvai versdavo eiti į mokyklą. Universitete jaučiuosi visai kitaip. Tai yra laukiame diena, nes man patinka lankytis įdomiose paskaitose. Koks buvau mokykloje?“ – kiek suglumo Lietuvos čempionas.
Kiek pagalvojęs jis atrado tinkamus žodžius: „Buvau muštukas.“
Jaunasis „spartietis“ Janas Nausas mokyklą prisimena su šypsena. „Gal ir norėčiau į ją grįžti, tikrai būdavo linksmų akimirkų. Buvau savo klasės siela, auklėtoja nuolat kartodavo: „hiper“ vaikas. Kiekvieną dieną negalėdavau ramiai nusėdėti, - pasakojo J. Nausas. – Visus nuolat linksmindavau, mergaites kibindavau, bet ir direktoriai mane pažinodavo“.
J. Nausas spėjo, kad jie iki šiol jį prisimena. „Buvau išdykęs vaikas. Kūno kultūros pamokos? Dažnai jos man būdavo tarsi langas, nes nemėgdavau žaisti krepšinio. Dažniausiai jų metu nieko neveikdavau, kol klasės vaikinai mėtydavo į krepšį“, - šypsojosi Janas.
