Profesionalioje 10 raundų bokso dvikovoje tarpinėje svorio kategorijoje iki 150 svarų (68,08 kg) susitiksiantys kovotojai pasirodys prieš pagrindinę vakaro akistatą, kurioje pagal kikbokso taisykles susirems Sergejus Maslobojevas ir Dominykas Dirkstys. Pirmą kartą 2020 metais į profesionalų ringą žengęs K. Fourie 2024-aisiais tapo IBF Afrikos lengvojo svorio čempionu, o po nesėkmingo bandymo 2025 metais iškovoti IBO tarpkontinentinį diržą, pakilo į aukštesnę svorio kategoriją, kurioje 2026-aisiais jau spėjo iškovoti dvi pergales nokautais. „BoxRec“ pusvidutinio svorio kategorijos reitinge afrikietis užima 133-ąją vietą, kai tuo tarpu E. Stanionis rikiuojasi 19-as, o prestižiniame „The Ring“ reitinge – net 4-as.
Nors dabar E. Stanionis intensyviai ruošiasi sugrįžimui, pastarieji metai jam nebuvo lengvi. Po praėjusios kovos Lietuvoje, gimus dukrai ir susikaupus nuovargiui, boksininkas rimtai dvejojo dėl savo ateities sporte ir išgyveno nuolatinę nuotaikų kaitą.
„Anksčiau buvo dveji metai be kovų, tada metai, dabar vėl metai, – atviravo kovotojas. – Esu pakankamai pripratęs, nors norėtųsi aktyvumo. Šie metai buvo labai sudėtingi. Prieš praėjusią kovą taip pat buvo sunku, nes buvau grįžęs po pralaimėjimo, man gimė dukra, ruošiausi kovai Lietuvoje. Viskas buvo nauja, apie tai svajojau ir labai norėjau, bet viskas taip susidėjo, kad nespėjau pakankamai pailsėti. Dabar gavau to poilsio ir po kovos pamąsčiau, ar dar noriu kovoti. Iš tikrųjų galvojau, kad visai nebekovosiu, bet galbūt man reikėjo laiko atsigauti. Pirmadienį būdavo, kad nusprendžiu baigti karjerą ir daugiau niekada nesportuoti, o šeštadienį jau galvoju, kad gal reikia grįžti, gal dar per anksti baigti. Trys žmonės mane pastatė į tokias ribas, kur turėjau nuspręsti. Nusprendžiau, kad noriu kovoti, manyje atsirado nauja ugnis.“
Sunkiausiais dvejonių momentais lietuvį palaikė pati artimiausia aplinka. Būtent sužadėtinė, treneris ir vadybininkas padėjo priimti galutinį sprendimą tęsti profesionalo kelią ir iš naujo atrasti džiaugsmą treniruotėse.
„Visą laiką šalia buvo Emilija (žmona, – aut. past.), – pasakojo E. Stanionis. – Ji sakydavo, kad dar gerai pagalvočiau, duodavo man erdvės pamąstyti. Nueidavau į salę, ji klausdavo, kaip sekėsi, ir sakydavau, kad gal reikia vėl grįžti. Taip pat treneris (Vidas Bružas, – aut. past.) ir Viktoras (Gecas, – aut. past.). Tai buvo trys žmonės, kurie sakė, kad gal dar ne laikas baigti. Buvau tikrai taip nusprendęs, dėl to būdavo sunku ir nebūdavo nuotaikos. Atsikeldavau ir galvodavau, kad jau baigiau karjerą, pradėdavau mąstyti apie kažką naujo, bet tada vėl norėdavau grįžti. Žodžiu, grįžau pilnai. Anksčiau daviau daug interviu ir sakiau, kad baigsiu karjerą, nes man nepatiko vieni ar kiti dalykai, bet dabar viskas yra namuose. Stengiuosi mėgautis procesu, manau, tai man padeda, ir bandysiu iš naujo pradėti savo karjerą.“
Šis noras išlaikyti aktyvumą tapo dar svarbesnis po to, kai žlugo planuota kova Niujorke. Nors lietuvis buvo sutikęs su visomis sąlygomis, varžovų stovykla paskutinę akimirką atsitraukė.
„Turėjau kovoti su Richardsonu Hitchinsu Niujorke, – nusivylimo neslėpė boksininkas. – Man siūlė kontraktą, su viskuo sutikau, viskas buvo gerai, bet jie atsisakė. Ir vėl teko laukti. Organizacija pasiūlė man galimybę, kuria noriu pasinaudoti, kad išlikčiau aktyvus ir neiškrisčiau iš reitingų. Sukovosiu šią kovą, o tada žiūrėsime. Manau, artimiausiu metu tikrai įvyks kažkas didelio.“
Užsižiebusi nauja ugnis pakeitė ir požiūrį į patį pasiruošimą. Jei anksčiau alinančios treniruotės toli nuo namų keldavo atmetimo reakciją, dabar sportininkas siekia mėgautis procesu ir išlaikyti aktyvumą, kad neprarastų savo pozicijų pasauliniuose reitinguose.
„Dabar turi būti ir procesas, ir tikslas, – aiškino jis. – Treniruotės būdavo labai sunkios. Noriu padaryti maksimumą, žinau, kad laukia sunkios treniruotės, svorio metimas, ir turiu maksimaliai atsiduoti. Anksčiau mane stabdydavo mintys apie tas sunkias treniruotes, ypač kai reikėdavo būti kažkur toli. O dabar pirmiausia noriu tiesiog sukovoti, nes po metų be kovos nenoriu iškristi iš reitingų. Noriu pajausti ringą, žmones, savus fanus, išplėšti pergalę, o tada jau žiūrėsime, kas bus. Tiesiog noriu tęsti karjerą.“
Žvelgdamas į savo praeitį, E. Stanionis prisiminė 2021-ųjų akistatą su Luisu Collazo. Tuomet 13 pergalių iš eilės turėjęs ir į pirmąją vietą WBA reitinge pakilęs lietuvis jautėsi vienišas ir slėgiamas bokso politikos, suprasdamas, kad pralaimėjimas užvertų visas duris.
„Atsimenu, kad nuvažiavęs į Ameriką buvau visiškai vienas, – prisiminimais dalijosi kaunietis. – Šalia nieko nebuvo. Anksčiau visada būdavo Emilija, kelis kartus važiavo Robertas, o tada buvau vienas. Gyvenau nelabai geromis sąlygomis, slėgė ta pati rutina ir nuolatiniai pažadai, kad kovosiu dėl diržo. Turėjau kovoti dėl diržo su Gabrieliu Maestre, nes jam iškrito varžovas, o aš buvau numeris vienas. Žodžiu, boksas yra didelė politika. L. Collazo buvo laimėjęs prieš gerus prospektus, kelis net nokautavo. Žinojau, kad jis turi metų, o aš esu jaunas, kylu laiptais. Galvojau, jeigu šią kovą pralaimėsiu, durys bus uždarytos ir daugiau nieko nepasieksiu. Žinojau, kad jis geras ir turi labai didelį patirties bagažą.“
Prieš kairiarankį veteraną lietuvis naudojo savitą taktiką. Užuot aklai sekęs įprastomis bokso taisyklėmis, jis rinkosi nepatogius kampus ir netikėtus judesius.
„Kairys smūgis į pilvą, kairys šoninis, – savo priešnuodžius vardijo kovotojas. – Visi visada sako, kad reikia eiti už kojos, bet aš kartais specialiai einu prieš koją, į kitą pusę, ne taip, kaip priimta. Man taip yra patogiau. Darau ir viena, ir kita. Stengiuosi koją dėti ne visada už, nes varžovas žino, kad mano pagrindinis tikslas yra eiti už kojos, jog jam būtų nepatogu.“
Nors E. Stanionis mėgsta nuo pat pirmų minučių kurti spaudimą ir eiti į kontaktą, jis pripažįsta, kad ringe dažnai tenka nukrypti nuo pirminio plano ir pasiduoti emocijoms.
„Dažnai atsiranda improvizacijos, – apie savo stilių pasakojo lietuvis. – Atvirai pasakysiu, mėgstu pasidaužyti. Kartais prarandu savo planą, bet vėliau prie jo grįžtu. Tam ir yra treneriai, kad primintų, ko nedaryti. Nuo pirmos minutės mėgstu iškart eiti į kontaktą. Žinau, kad laukia daug raundų ir kažkas turės iškentėti. Taktiką turiu, bet ne visą laiką jos laikausi.“
Paklaustas apie varžovų bandymus psichologiškai paveikti šypsenomis ar kalbomis ringe, lietuvis tikino, kad dabar į tai nebekreipia dėmesio, nors karjeros pradžioje tokie žaidimai keldavo dvejonių dėl savo smūgių jėgos.
„Iš tikrųjų nežinau, ką tai reiškia, – šyptelėjo E. Stanionis. – Dauguma sako, kad jeigu pataikai gerą smūgį į pilvą, o varžovas juokiasi ir šypsosi, vadinasi, jam skauda. Bet tai ne visada yra tiesa. Man pačiam kartais pataiko, pražiopsuoju kokį nors smūgį ir pasidaro juokinga, kad galėjau jo nepražiopsuoti. Aš turiu tokias emocijas, o kitų elgesys man neimponuoja. Karjeros pradžioje tai tikrai veikdavo. Suduodavau kelis smūgius, varžovas juokdavosi, o aš galvodavau, ar neturiu stipraus smūgio, ar jis nieko nejaučia. Tai lįsdavo į galvą, bet dabar jau visiškai ne.“
Vienatvę už Atlanto toje kovoje praskaidrino gausus tautiečių palaikymas. Tribūnose plevėsuojančios trispalvės ir lietuviški balsai darė įspūdį net patiems turnyro organizatoriams.
„Tai labai padėdavo, – apie lietuvių palaikymą kalbėjo E. Stanionis. – Žmonės su manimi susisiekdavo, sakydavo, kad norėtų atvažiuoti, ir aš labai to norėdavau. Tikrai daug geriau jautiesi, kai matai, kad yra saviškių, kurie tave palaiko, ir nesi vienas. Toje kovoje buvo labai daug lietuvių, plevėsavo vėliavos, jie garsiai palaikė. Buvo tikrai smagu. Patys organizatoriai vėliau stebėjosi, kad atvyko tiek daug lietuvių vien dėl manęs.“
Nepaisant didžiulio palaikymo, ši kova baigėsi netikėtai – dėl atsitiktinio susidūrimo galvomis ji buvo anuliuota. Pasak lietuvio, tokių situacijų išvengti beveik neįmanoma, kai oponentas nuolat eina į priekį nuleidęs galvą.
„Manau, kad tai tikrai loterija, – susidūrimą galvomis vertino E. Stanionis. – Kažkiek gali to išvengti, bet jeigu varžovas eis galva į priekį, jis tave pastatys į nepatogią padėtį. Tuomet ir pats turėsi kažką panašaus daryti. Tiesiog taip gavosi, kad aš smūgiavau į šoną, jis ėjo link manęs ir mes susidūrėme.“
Nors kova buvo nutraukta, kaunietis neabejoja, kad varžovas pasinaudojo situacija ir pasirinko lengvesnį kelią išvengti galimo pralaimėjimo.
„Tikrai žinau, kad jis galėjo tęsti kovą, – neabejojo boksininkas. – Jam buvo patogu, kad viskas taip pasibaigtų. Tai faktas. Aš iš tikrųjų net nežinojau tų taisyklių, kad kova taip baigsis, nes ten tikrai nieko rimto nebuvo. Bet jam tuo momentu to reikėjo. Tebūnie.“
Svarbiausia karjeros stotele tapo 2022-ųjų kova su Radžabu Butajevu dėl WBA pusvidutinio svorio pasaulio čempiono titulo. Prieš šią dvikovą lietuvį slėgė didžiulė įtampa dėl politinių užkulisių, diržų situacijos ir prasidėjusio karo Ukrainoje.
„Niekas turbūt neįsivaizduoja, kiek streso turėjau prieš šią kovą, – prisipažino E. Stanionis. – Žinojau, kad laukia sunki dvikova, prisidėjo ir politiniai aspektai. Galvojau, kad neturiu kito pasirinkimo – privalau laimėti. Viskas buvo labai sudėtinga. Žinojau, kad kova bus sunki, nes su juo buvau du kartus kovojęs mėgėjuose. Žinojau jo pasiekimus ir kaip prieš jį kovoti. Buvau gerai pasiruošęs, psichologiškai gerai nusiteikęs. Aišku, arena buvo didžiulė, kai nuėjau į ją pažiūrėti, ji talpino gal 80 tūkst. žiūrovų. Tiesiog nerealu.“
Žengiant į ringą tokioje milžiniškoje arenoje, visos pašalinės mintys išgaravo. Likus vos kelioms akimirkoms iki gongo, galvoje sukosi tik vienas tikslas.
„Galvojau, kad lupsiu, – paklaustas apie mintis prieš pat kovą, sakė pasaulio čempionas. – Be abejo, privalėjau, nes kito kelio nebuvo. Kai jau einame į ringą, man dingsta visos emocijos. Visi apmąstymai, ką ir kaip darysiu, vyksta rūbinėje, kai teipuoja rankas. O ringe jau viskas – kažkas laimės, kažkas pralaimės, kažkas gali būti nokautuotas. Ten jau jokių pašalinių minčių nelieka.“
Pati kova tapo tikru išbandymu. Nors E. Stanionis demonstravo meistriškumą, R. Butajevas atrodė nesustabdomas ir sugėrė visus smūgius, tačiau lietuvis džiaugėsi, kad į ringą žengė būdamas geriausios fizinės formos.
„Žinojau tai, – apie varžovo ištvermę kalbėjo lietuvis. – Bokse visko pasitaiko – gali pataikyti ir pasiekti nokdauną ar nokautą. Bet niekada nebuvau matęs, kad jis gautų nokdauną, todėl žinojau, kad laukia labai sunki kova. Realiai viskas įvyko taip, kaip ir tikėjausi, tik nežinojau baigties. Labai norėjau laimėti. Atvirai pasakius, tai buvo vienintelė mano kova, kuriai ruošiantis neturėjau jokios traumos. Aišku, reikėjo mesti daug svorio, bet buvau pats sveikiausias per visą savo karjerą.“
Ketvirtajame raunde varžovas pakeitė taktiką ir pradėjo atakuoti lietuvio korpusą bei nugarą, paversdamas dvikovą sekinančiu ir brutaliu karu.
„Žinojau, kad jis atakuos korpusą, – aiškino E. Stanionis. – Vienu momentu jis suleido labai daug smūgių į pilvą, bet aš žinau, kaip gintis. Mano stilius toks, kad dažnai gaunu į korpusą – tie, kas eina į artimą distanciją, dažnai muša per pilvą. Nebuvo nė vieno smūgio, kuris mane sužeistų. Jis mušė ir plačius smūgius į nugaros sritį. Pasakyčiau, kad tai buvo brutaliausia kova mano karjeroje.“
Situaciją dar labiau apsunkino ankstyva trauma. Jau trečiajame raunde kaunietis susižeidė ranką, tačiau privalėjo ignoruoti skausmą ir tęsti kovą.
„Trečiajame raunde susižeidžiau krumplį, – atskleidė E. Stanionis. – Labai skaudėjo po kiekvieno smūgio, bet galvojau, kad privalau iškentėti, kitos opcijos neturiu. Taip jau yra – gali išeiti į pirmąjį raundą, susilaužyti ranką ir neturėsi jokio pasirinkimo, privalėsi eiti maksimaliai iki galo.“
R. Butajevas nevengė ir nešvarių veiksmų – nuolat ėjo galva į priekį, stumdėsi ir paliko ryškius pėdsakus ant lietuvio veido.
„Jauti tą žalą, nes jis pataikydavo pakankamai stipriai, – prisiminė kovotojas. – Kai kuriose vietose jis susižemindavo, prieidavo arti ir su kakta skaudžiai trenkdavo man į veidą. Degė visas veidas. Realiai žinojau, kad po kovos atrodysiu nekaip.“
Geriausiu ginklu prieš tokį agresyvų spaudimą tapo greitos kombinacijos ir tikslūs smūgiai priekine ranka, kurie ardė oponento ritmą.
„Taip ir reikėjo daryti, – patvirtino E. Stanionis. – Smūgis priekine ranka buvo numeris vienas. Priekinė ranka gerai dirbo, padėjo permušimai, kontratakos ir nusilenkimai.“
Net ir pirmaudamas prieš paskutinį raundą, E. Stanionis nesirinko saugaus kelio. Nepaisant nuovargio, jis priėmė atvirą kovą, norėdamas padovanoti žiūrovams reginį.
„Turėčiau kovoti saugiai, bet aš mėgstu pasimušti, – apie 12-ąjį raundą kalbėjo boksininkas. – Jeigu paskutinis raundas, tai paskutinis. Publika irgi žiūri, visi nori kraujo, netikėtumo. Tai nėra geras dalykas, bet aš nemėgstu šiame sporte žaisti saugiai. 12-asis raundas atėmė daug jėgų tiek jam, tiek man. Aš nepasidaviau, nors jis galbūt galvojo, kad mane palauš. Prieš tai jis turėjo gerą kovą su Jamalu Jamesu, buvo pakankamai gerai pasiruošęs, o aš buvau šiek tiek be kovų.“
Paklaustas, ar tokioje atviroje ir brutualioje kovoje nebuvo baimės prarasti viską, lietuvis tikino buvęs visiškai susitaikęs su laukiančiu iššūkiu.
„Visiškai ne, – atsakė lietuvis. – Prieš kovą žinojau, kad ji bus žiauriai sunki ir brutali, kad kelio atgal neturiu. Jeigu noriu būti čempionu, privalau laimėti šią sunkiausią kovą. Jeigu tuo momentu man būtų davę pasirinkti varžovą iš visų kovotojų, jo tikrai nebūčiau ėmęs. Tai buvo labai kietas riešutėlis.“
Nuskambėjus finaliniam gongui ir išgirdus teisėjų sprendimą, emocijos liejosi per kraštus. Ilgai lauktas pasaulio čempiono diržas pagaliau atsidūrė lietuvio rankose, atpirkdamas visas bemieges naktis.
„Tai reikia patirti, žodžiais nenupasakosiu, – triumfo akimirką prisiminė E. Stanionis. – Viskas buvo tiesiog nerealu. Kova baigėsi skirtingu teisėjų sprendimu. Atsimenu, galvojau, kaip taip gali būti, juk jaučiau, kad tikrai turėjau laimėti. Kai pakėlė ranką, viskas atrodė tiesiog „vau“. Grįžti namo, nemiegi visą parą, tada skridome atgal į Los Andželą, kur treniravausi. Buvo daug apmąstymų iš gerosios pusės – kiek nuveikiau, kiek nuėjau, kiek buvo bemiegių naktų. Džiaugsmas buvo nerealus.“
Po istorinės pergalės miegoti nebuvo kada – prasidėjo šventimas su artimaisiais ir sveikinimų priėmimas iš Lietuvos.
„Nemiegojau, – šypsojosi boksininkas. – Pradžioje visi pabuvome kambaryje, kažkas šampano užsisakė. Buvo atvažiavę lietuvių, pažįstamų, draugų. Kai visi išsiskirstė miegoti, aš visiškai nemiegojau. Lietuvoje jau buvo rytas, todėl susirašinėjau su kitais ir tiesiog galvojau, kad padariau tai, apie ką kažkada svajojau.“
Pirmą kartą profesionalo karjeroje į Lietuvą E. Stanionis sugrįžo „UTMA 13“ turnyre, kur vieningu teisėjų sprendimu įveikė Jabulani Makhense. Nors varžovas vengė atviros kovos, namų sienos kėlė didžiulį jaudulį.
„Prieš šią kovą žiauriai jaudinausi, – neslėpė kaunietis. – Buvau namuose, atsimenu, mama atsiuntė vaizdo įrašą ir sako: „Pažiūrėk, kiek žmonių“. Neįsivaizdavau, kad jų bus tiek daug. Neteko matyti tokių automobilių eilių. Kai išėjau į ringą ir pamačiau tą minią, viskas atrodė nerealu. Sukovoti Lietuvoje buvo mano didžiausia svajonė. Būsiu atviras, kova gal nebuvo labai įdomi, nes tęsėsi daug raundų ir iš varžovo pusės nebuvo iniciatyvos pasimušti. Norėjosi žiūrovams suteikti daugiau energijos, daugiau kraujo.“
Prieš kovą giedamas himnas ir tūkstantinė minia kėlė šiurpuliukus, tačiau susikaupti trukdė neįprastai vėlyvas dvikovos laikas.
„Iš tikrųjų galvoje bėga daugybė minčių, – apie emocijas prieš startą kalbėjo E. Stanionis. – Visi skanduoja tavo vardą, žiūri į kairę, į dešinę ir galvoji – greičiau nuskambėtų gongas ir prasidėtų kova. Buvo sunku, nes viskas prasidėjo labai vėlai. Nesu prie to pratęs. Jeigu tenka kovoti tokią valandą, reikia šeštadieniais daryti vėlesnes treniruotes, kad kūnas adaptuotųsi. Aš tokiu metu jau einu miegoti.“
Nors J. Makhense stilius nebuvo parankus atvirai kovai, lietuvis įvertino varžovo pastangas ir suprato jo motyvaciją – atvykstantys oponentai neturi ko prarasti.
„Be abejo, bet jis šaunuolis, – varžovo pastangas įvertino lietuvis. – Atidavė visą save, nes jam tai buvo didelis šansas. Kiekvienas, kuris eina su manimi kovoti, atiduos maksimumą. Jie neturi ko prarasti, bet gali daug ką laimėti. Aš kovojau namuose, man tai didžiulė atsakomybė, privalėjau laimėti. Visi iš manęs tikėjosi pergalės. O atvykstantys oponentai neturi ko prarasti, todėl dažnai būna netikėtumų. Emociškai ir fiziškai jis padarė viską, ką galėjo pagal savo sugebėjimus, tikrai nepasidavė ir kai kuriose vietose keitėsi smūgiais.“
Norint išlaikyti tokį aukštą tempą ir nuolatinį spaudimą visus 10 raundų, pasak pasaulio čempiono, jokių stebuklingų formulių nėra – tik juodas darbas salėje.
„Reikia daug sportuoti, – paklaustas apie nesustojantį puolimą atsakė boksininkas. – Jokių paslapčių nėra, bent jau pas mane. Aišku, dariau ir klaidų. Dabar atrodo, kad galėjau viską padaryti kitaip, bet po kovos visada taip būna – galvoji, kad galėjai geriau.“
Dabar, kai rugsėjo 26-ąją laukia dar viena kova namuose, E. Stanionis tikisi, kad įgyta patirtis padės lengviau susitvarkyti su įtampa, kai priešininkai vėl bandys pasinaudoti savo šansu.
„Manau, kad turėtų būti lengviau, – svarstė E. Stanionis. – Per šią kovą, kai buvo tiek žmonių, himnas, skanduojamas mano vardas, gavau tiek patirties, kad atrodo, jog tokią kovą reikėjo turėti dar prieš pradedant profesionalo karjerą. Tada viskas būtų buvę daug lengviau. Gavau labai daug dėmesio, daug žmonių apie mane šnekėjo, žiniasklaida rašė. Nenorėjau nieko nuvilti. Būna didelė baimė – o kas bus, jeigu nelaimėsiu? Visi sako, kad laimėsiu, bet visada išlieka tas faktorius. Tai dvikovinė sporto šaka, kur gali tiesiog paslysti ant banano žievės ir viskas baigsis.“
Sekite naujausius Eurolygos įvykius. Visas naujienas apie Eurolygą ir Žalgirio rungtynes rasite čia.
