„Aš mėgstu kraštutinumus, todėl man patinka ir karštis, ir šaltis“, - šypteli 56 metų verslininkas Aurelijus Petraitis.
Sporto mėgėjams šis vilnietis geriausiai žinomas dėl pasiekimų legendiniame Dakaro dykumų ralyje, kuriame jis dalyvavo keturis kartus, dusyk pasiekė finišą. 2009 m. su šturmanu Antanu Juknevičiumi važiuodami „Oscar“ automobiliu užėmė 25-ąją vietą. Tai geriausias pasiekimas tarp lietuvių šių lenktynių istorijoje.
Bet pastaruoju metu A.Juknevičiui automobilis – tik transporto ir verslo priemonė. O adrenalino jis pasisemia žaisdamas ledo ritulį. „Ledo ritulys – mano vaikystės pomėgis. Su draugais jį žaisdavau gimtojoje Tauragėje. Su pačiūžomis ir medinėmis lazdomis. Jos tuo metu buvo deficitas. Mano tėvas net apkaustydavo lazdą aliuminio skarda, kad ilgiau laikytų. Tuo metu ši sporto šaka dominavo televizijoje, o pasaulio ledo ritulio čempionatas buvo bene svarbiausias sportinis įvykis“, - prisiminė A.Petraitis.
Antradienio ir ketvirtadienio vakarais su būriu kitų įvairaus amžiaus ir profesijų vyrų Dakaro užkariautojas velkasi Sostinės ledo ritulio akademijos prieš porą mėnesių suburtos vyrų komandos „Tauras“ aprangą ir lieja prakaitą ant ledo.
„Tauro“ komandoje nemažai žaidėjų tik pradeda gilintis į ledo ritulio paslaptis. Tai jiems daryti padeda Akademijos įkūrėjas, buvęs Lietuvos rinktinės kapitonas ir profesionalus ledo ritulio žaidėjas Artūras Katulis bei kanadietis Chrisas Woodfordas. Kol kas komanda tik formuojasi – vos ne kiekvienoje treniruotėje čia pasirodo naujų veidų, panorusių išbandyti šį kietą žaidimą. A.Petraitis „Taure“ – nuo pirmųjų pratybų.
Kiek metų nežaidėte ledo ritulio?
Daugiau nei 40 metų.
Kas paskatino būtent dabar sugrįžti ant ledo?
Norėjosi ir anksčiau, bet buvo kiti pomėgiai. Pirmiausia – automobilių sportas. Bet akys vis nukrypdavo į ledą, pagalvodavau, kad būtų smagu pamėginti pažaisti ledo ritulį.
Dabar, kai su automobilių sportu baigta, atsirado laiko kitiems dalykams. Mėginau žaisti golfą. Tai smagus, geras žaiddima, bet trūksta judesio, azarto, greičio. Tada pamėginau pačiuožti, norėjau pabandyt, ar likę įgūdžiai. Kažkas yra, palieka įgūdžius. Pačiuožiau ir supratau, kad vien čiuožti maža. Ir paėmiau į rankas lazdą.
Dabar mėginu tobulėti per treniruotes. Čiuožimas – pakankamai sudėtingas procesas ir čia reikia dirbti daug, kad galėtum normaliai čiuiožti. Juk ir amžius jau turi įtakos. Nebėra tokio imlumo, spurto, koks reikalingas ledo rituliui. Bet viską darau pagal galimybes. Reikia paprastai ir realiai vertinti, kad jau tikrai nebūsiu pasaulio ledo ritulio čempionas ir NHL nežaisiu. Paprasčiausia gera dūšiai.
Ar ledo ritulys – kietas žaidimas?
Tai tikrai nėra švelnių vyrukų sportas. Čia gali gauti į šonkaulius net ir žaisdamas mūsų lygmenyje. Ir kitam užvožti tyčia ar netyčia. Tai žmonių, nebijančių gauti į kaulus, sportas.
Tai ar siūlytumėt tėvams vesti vaikus į ledo ritulio treniruotes?
Neabejotinai. Tai geriausias žaidimas, kokį esu bandęs. Ledo ritulys apima tiek, kad net nežinau, ką būtų galima dar pridurt. Čia yra viskas. Tai ir žavi.
Kas sunkiausia?
Pagrindas – čiuožimas. Bet čia negali kažko išskirti. Viskas susiję. Jei greitai čiuoši, bet nemokėsi smūgiuot, nieko nenuveiksi. Aišku, čiuožti turi taip, kad jau nereikėtų galvoti apie patį čiuožimą. Matyti aikštelę, sugebėti reaguoti. O čia greičiai didžiuliai. Viskas susiję. Ir kai treniruojiesi, pridedi visko po kruopėlytę.
Ar pradėjus lankyti ledo ritulio treniruotes užtenka jėgų dar kokiems nors užsiėmimams?
Pasirodo, užtenka. Važinėju dviračiu, paplaukioju baidare. Aišku, ne tą pačią dieną, bet savaitgaliais yra ką veikti ir be ledo ritulio. Būdamas tokio amžiaus pradedi truputį racionaliau į viską žiūrėti ir eikvoti jėgas tada, kai to tikrai reikia. Todėl jų ir užtenka.
Kas artimiau – dykumos karštis ar ledo šaltis?
Aš mėgstu kraštutinumus, tad man gerai ir šaltis, ir karštis. Jei finansai leistų ir atsirastų kompanija keliauti į ašigalius, mielai tai padaryčiau.
Kodėl pasitraukėte iš automobilių sporto?
Viskam savas laikas. Buvo etapas gyvenime, praėjo. Tai juk tik nuotykiai. Nes viskas pradėta per vėlai. Siekiant tikrų sportinių aukštumų, reikia tai daryti nuo vaikystės. O aš visur vėluoju. Kaip ir ledo ritulyje.
Gal adrenalino yra ir versle?
Jis jau praėjęs. Nebesinori plėšytis, siekti milžiniškų pinigų. Norisi judesių, bet ne per daug. Verslas niekada nebuvo pagrindinis gyvenimo tisklas. Jis yra vardan to, kad galėtum užsiimti kitais savo pomėgiais.
