Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota

Legendinis Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis sulaukė dar vieno įvertinimo. Jis buvo įtrauktas į Ispanijos krepšinio šlovės muziejų.

Legendinis Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis sulaukė dar vieno įvertinimo. Jis buvo įtrauktas į Ispanijos krepšinio šlovės muziejų.

A. Sabonis tapo pirmuoju užsieniečiu, kuriam pavyko ten atsidurti.

Aukštaūgis savo žymę Ispanijoje paliko atstovaudamas keliems klubams. Griuvus geležinei Sovietų Sąjungos uždangai jis 1989 metais paliko Kauno „Žalgirį“ ir išvyko žaisti būtent į Ispaniją.

REKLAMA
REKLAMA

Iš pradžių A. Sabonis rungtyniavo Valjadolido klube, kur praleido 1989-1992 m. sezonus. Vėliau sekė etapas Madrido „Real“ ekipoje (1992-1995 m.).

Per savo karjerą Madride legendinis lietuvis dukart tapo šalies čempionu, su „Real“  komanda iškovojo FIBA Nugalėtojų taurę. Paskutiniame sezone „Real“ gretose jo statistika buvo įspūdinga – vidutiniškai 22,9 taško per mačą, 11,2 atk. kam. ir 2,6 rez. perdavimo.

A. Sabonis niekada neslėpė, kad jam patiko gyventi Ispanijoje. Toje šalyje gimė du iš keturių jo vaikai. Visi keturi judviejų su žmona Ingrida vaikai lankė ir ispanišką mokyklą.

Po žinios apie buvusio krepšininko įtraukimą į Ispanijos šlovės muziejų, šios šalies vienas populiariausiu sporto leidinių „AS“ su A. Saboniu pristatė išsamų interviu.

Ar vis dar atvykstate į Ispaniją?

Ne taip dažnai, kaip anksčiau, kadangi vaikai jau suaugo, tad kiekvienas turi savų reikalų. Bet kartais atvykstu į Malagą pailsėti ar paatostogauti.

Lietuvoje krepšinis yra sporto karalius, bet kaip pats užsikabinote?

Visi tėvai nori, kad jų vaikai kažkuo užsiimtų, sportuotų, būtų sveiki, o nešvaistytų laiko gatvėse. Kai mano šeima pakeitė gyvenamąją vietą, mane pastebėjo treneris, o aš niekada nebuvau žemas, kad nepastebėtų.

Jis priėjo ir tiesiog paklausė, ar nenorėčiau pabandyti. Taip po truputį ir viskas klostėsi gerai. Iš pradžių žaidžiau mokykloje, paskui sporto mokykloje, nes Lietuvoje visur aplink daug krepšinio.

REKLAMA
REKLAMA

Kaip išmokote įgūdžių, kurie labiau tipiški ne tokiems aukštiems žmonėms. Omenyje turiu perduoti kamuolį, mesti, driblinguoti?

Aš visada buvau aukštas, bet tiesa ir tokia, kad augau lėčiau nei kiti ir buvo viena vasara, per kurią viskas labai pasikeitė, kai aš ūgtelėjau daugiau nei šešis centimetrus. Neatrodo tiek jau daug, bet tada dar paaugau. Pamenu, kad pirmaisiais metais mokykloje išsirikiavus pagal ūgį buvau trečias eilėje.

Per pirmąjį savo čempionatą (1982 metais Kolumbijoje, kur A.Sabonis atstovavo TSRS rinktinei), aš buvau 17-os metų ir maždaug 212 cm ūgio. Tada dar buvo gana toli iki galutinio ūgio (apie 220 cm)

Jūsų buvę komandos draugai Madrido „Real“ dažnai prisimena, kad buvote ne tik geras žaidėjas aikštėje, bet ir žmogus už jos ribų. Ką pamenate iš tų laikų?

REKLAMA
REKLAMA

Jie buvo geriausi. Kartais pasikalbu su savo žmona Ingrida apie gyvenimą už Lietuvos ribų. Mes visada su džiugesiu prisimename tuos metus Ispanijoje. Su vyrukais laimėjome viską, ką galėjome, kartu turėjome puikią komandą ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Tai ir yra svarbiausia. Turiu omeny nuo žaidėjų iki trenerio, kadangi buvome labai artimi, kaip tikra šeima.

Pamenu, kad kartu leisdavome laiką, vakarieniaudavome ir mėgavomės gyvenimu.

Gal todėl ir užtrukote, kol galiausiai pradėjote žaisti NBA?

Taip, man tada  buvo beveik 31-eri. Kasmet jie kvietė mane atvykti, bet vis atsisakydavau. Pirma, nes turėjau sutartį su Valjadolido klubu, tada ta pati situacija su Madrido ekipa. O kai sutartis baigėsi (1995 m.), aš apsisprendžiau. Arba važiuoju dabar, arba turbūt niekada taip ir neišvyksiu.

REKLAMA
REKLAMA

Nenorėjau likti tokioje situacijoje, kad paskui klausinėčiau savęs, kas būtų nutikę, jei būčiau vis dėlto žaidęs NBA.

Ar gailėjotės, kad neišvykote į NBA anksčiau?

Jei pasaulis būtų kitoks 1980-aisiais metai, galbūt viskas būtų susiklostę kitaip. Jau gerai, kad galėjau išvykti į Ispaniją 1989 metais.

Kadangi anksčiau dėl politinės padėties man niekas niekur nebūtų išleidęs. Pirmą kartą į JAV nuvykau 1982 metais per turnyrą su TSRS rinktine. Tas neilgas vizitas manęs nešokiravo. Jei būčiau nusprendęs pabėgti, kitas reikalas, bet aš galvojau tik apie kelionę ir krepšinį (tuo metu TSRS valdė Leonidas Brežnevas). Ir, žinoma, apie pergales. 

Niekada nežaidėte Maskvos CSKA. Komanda jūsų neužverbavo, nes buvote Žemės ūkio universiteto studentas. Juo tapote, kad galėtumėt tęsti karjerą Kauno „Žalgiryje“. Ar tai buvo tikros studijos?

REKLAMA
REKLAMA

Viskas buvo organizuota Lietuvos valdininkų, kadangi jie viską palengvino man, kad paprasčiau būtų ir vasarą. Jie nenorėjo manęs prarasti dvejems metams, nes man būtų reikėję keliauti į Maskvą. Nebuvo kito kelio.

Tuomet buvo arši kova tarp „Žalgirio“ ir CSKA per šešis paeiliui čempionatų finalus. Ką pamenate iš tų kovų?

Aikštėje mes atrodėme kaip priešai, bet po rungtynių viskas buvo kitaip. „Žalgiryje“ žaidė tik lietuviai tad mes norėjome parodyti, kad irgi galime laimėti. Iš pradžių nepavyko, bet paskui pasisekė tą padaryti. Ar buvome didvyriai?

Tais laikais nebuvo daug aukščiausio lygio sporto Lietuvoje, buvo tik futbolo ir krepšinio komandos, kurios užėmė trečią vietą TSRS pirmenybėse (Vilniaus „Statyba“ 1979 m., Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubas 1987 m.). Na, ir mes, žinoma. Buvo daug džiaugsmo, tikrai didelės šventės. Mes buvome maži, o norėjome įkąsti dideliems. Ir mums tas pavyko.

REKLAMA
REKLAMA

Buvote svarbiausias „Žalgirio“ žaidėjas. Daug rungtyniavote TSRS rinktinėje, kuri įveikė Jugoslavijos bei JAV komandas, niekada nesiilsėjote, žaidėte ir žiemą, ir vasarą. Ar tai ir lėmė Achilo sausgyslės traumą 1986 metais?

Kai man buvo 16, 17 ir 18 metų jau tada žaisdavau praktiškai be pertraukų. Taip buvo ir „Žalgiryje“, ir sovietų jaunimo rinktinėje, ir suaugusiųjų rinktinėje ar Lietuvos jaunimo komandoje.

Todėl ir nepavargstu kartodamas, kad reikia pasirūpinti jaunais aukštais vyrais, nes jie vystosi lėčiau, jiems reikia daugiau laiko ir dėmesio. Jei jie būtų manimi labiau pasirūpinę, aš būčiau žaidęs tik dvejose pirmenybėse kasmet, tikriausiai nebūčiau patyręs tos traumos.

Kadangi kelionės buvo be sustojimo – iš vieno oro uosto į kitą, nieko keista, kad kažkas nutiko. Ačiū Dievui, kad paskui vis tiek galėjau žaisti. Nes tik keli elitiniai atletai vis dar galėjo tęsti karjeras po tokių dviejų rimtų Achilo sausgyslės traumų, kokias patyriau aš.

REKLAMA
REKLAMA

Ar buvo sunku pagalvoti, kad gali tekti nebežaisti visai?

Ne, nes aš visada pasitikėjau daktarais. Tikėjau, ką jie man sakė ir niekada nepagalvojau, kad negalėsiu žaisti vėl.

Buvo sunku atlikti tik reabilitaciją, kadangi aš praradau daug laiko, nes norisi kuo greičiau atsistoji ant kojų, o negali, nes viskas turi vykti žingsnis po žingsnio. Buvo sunku, bet niekada nepagalvojau, kad tai mane sustabdys. Nuo tada žaidžiau su dešinės kojos apsauga.

Ji padėjo prilaikyti mano čiurną.

Gydytis vykote ir į Portlandą. Ten daktaras stengėsi jus sugrąžinti į aikštę, o treneris Johnas Thompsonas įspėjo, kad taip kyla pavojus, kad spėsite į 1988 metų olimpines žaidynes, kuriose vėliau iškovojote auksą, įveikę amerikiečius. Pamenate tą kontroversiją?

Gydytojai darė savo darbą, o treneris ir kiti žiūrėjo tik savų reikalų. Aš viską suprantu, o pačiam tai buvo unikali galimybė, nes 1984 metais negalėjome vykti į olimpines žaidynes (TSRS jas boikotavo). Tad tuo metu galvojau, kad arba dabar, arba niekada (vėliau visgi A.Sabonis žaidė ir dalyvavo dar dvejose olimpinėse žaidynėse, kur su Lietuvos rinktine 1992 ir 1996 m. iškovojo bronzą).

REKLAMA
REKLAMA

Paprašiau trenerio A. Gomelskio, kad mane paimtų, net jei galėsiu būti tik turistas. Galiausiai aš nuvykau kaip žaidėjas, o treneris man pasakė: „Svarbu, kad būtum ant suolo ir pakeltum ranką, kai gali žaisti, o aš nesiruošiu tavęs pražudyti.“ 

Bet, kai nesi žaidęs pusantrų metų, žodžius nupučia vėjas ir nori kuo greičiau įšokti į aikštę.

Kaip pamenate tą istorinį pusfinalį prieš JAV, kuriems tai buvo antrasis pralaimėjimas per 52 metus, o taip pat finalą su Jugoslavija?

Mes turėjome labai gerą komandą ir daug pasitikėjimo savimi. Nors vis vien nebuvome įsitikinę, kad nugalėsime amerikiečius, bet viskas susiklostė gerai. O prieš Jugoslaviją iš pradžių buvome atsilikę, bet visada galvojome, kad galime pasistumti pirmyn ir laimėti.

Panašiai buvo ir mače, kur žaidė ispanai su jugoslavais. Atmosfera buvo labai įkaitusi. Apskritai sunku prisiminti visas detales, bet, manau, mes, kada reikėjo, buvome ramūs, o kitais momentais neleidome varžovui atsikvėpti. 

REKLAMA
REKLAMA

Jums pasipuošus auksu, A. Gomelskis pažadėjo kelis žaidėjus išleisti į užsienį. Šarūnas Marčiulionis ir Aleksandras Volkovas išvyko į NBA, o jūs – į Ispaniją. Tuo metu nesijautėte dar pasirengęs NBA?

Viskas įvyko greitai. A. Gomelskis žadėjo, kad jei laimėsime žaidynes, galėsime išvykti. Mes tą ir padarėme. Bet laikai buvo sudėtingi, buvo sunku viskuo patikėti.

Aš buvau tik po traumos, kai Gonzalo Gonzalo (Valjadolido komandos prezidentas) atvyko ir pasiūlė atvykti į Ispaniją. Aš ir sutikau. Norėjau išvykti, nors nežinojau, kur viskas gali greitai pasisukti. Negalvojau per daug, tiesiog gavau pasiūlymą ir ..pirmyn.

Pažinjote ispanus, kadangi teko žaisti prieš juos. Ar Ispanija jums patiko?

Ir dabar ji man patinka. Mano du pirmieji vaikai gimė Ispanijoje, visi keturi (Žygimantas, Tautvydas, Domantas ir Aušrinė) lankė ispanišką mokyklą. Aš vis dar esu labai laimingas, kad žaidžiau Ispanijoje. Man patinka šalis, žmonės.

REKLAMA
REKLAMA

Visi sako, kad jei ne traumos, A. Sabonis būtų vienas geriausių visų laikų vidurio puolėjų NBA per visą istoriją. Kita vertus, labiau subrendęs A. Sabonis nuvyko jau iškart būdamas geru žaidėju. Kaip manote Jūs?

Amžius viską gydo. Manau, kad karjeros pradžioje mano nestabilumą ir lėmė faktas, kad buvau labai jaunas. Nežinau, kaip būtų be traumų, kokiu žaidėju būčiau tapęs.

Tačiau galiausiai aš buvau laimingas, kad vis dar galiu žaisti, nepaisant dviejų rimtų traumų.

Per savo šeštąjį sezoną Ispanijoje pasiekėte ACB lygos rekordą, surinkęs 66 naudingumo balus. Buvo mačų, kai rinkote 58 ir 54 naudingumo balus. Per 15 mačų naudingumas siekė 39 balus arba daugiau. 24 kartus per 41 rungtynes viršijo ir 30 balų. Neįtikėtini skaičiai ir stabilumas.

Tais laikais komanda galėjo turėti tik du legionierius, tad aš turėjau žaisti daug visose rungtynėse. Ne taip kaip dabar, kai žaidėjų yra daug ir kartais nežinai, kas žais, o kas sėdės ant suolelio.

REKLAMA
REKLAMA

Tad aš visada turėjau žaisti, tam aš ten ir buvau. Be to, tada buvo kitoks krepšinis. Bet mes laimėjome ir Ispanijos lygą, ir taurę, ir Eurolygą po daug metų pertraukos.

Kaip radote bendrą kalbą su gynėjais, kad gautumėte kamuolį laiku ir vietoje?

Gynėjai? Visada tragedija (juokiasi, – red,). Jiems buvo reikalų su manimi, nes daug laiko šaukiau ir prašiau kamuolio, spausdamas juos.

Sakydavau „duok kamuolį“, o jie ne visada klausydavo.

Ar esate baustas TSRS laikais dėl kilimų ir kitų prekių pardavimų per Jūsų išvykas į užsienį?

Ne, niekada neturėjau dėl to bėdų.

O treneris A. Gomelskis?

Manau, kad taip. Jis buvo nubaustas metams ar dviems ir negalėjo išvykti iš TSRS. Buvo ten kažkokią situaciją.

Kokių lūkesčių turėjote, kai 1995 metais pagaliau pradėjote savo karjerą Portlande. Tada jau buvote laimėjęs Eurolygą, o atvykus į NBA jums buvo 31-eri? Ko tada tikėjotės?

Norite tiesos? Nieko nesitikėjau. Norėjau pabandyti viską, kas man buvo nauja. Krepšinis NBA buvo toks pats, kadangi turi perduoti kamuolį, gintis ir mesti į krepšį. Tik žaidi su kitokio lygio žaidėjais.

2000 metais buvote arti NBA čempiono žiedo, kai pralaimėjote septintąsias Vakarų konferencijos rungtynes prieš „Lakers“. Ką pamenate iš to laiko.

Tada trūko labai nedaug, bet reikėjo laimėti, o jei neperduodi vienas kitam kamuolio, to padaryti nepavyks. Tai buvo tarsi finalas, bet galiausiai pralaimėjome seriją 3:4.

Ar Shaquille'as O'Nealas buvo sudėtingiausias varžovas per Jūsų karjerą?

Jis buvo labai stiprus. Europoje pamenu Audie Norrisą, jis priversdavo dirbti mane sunkiai, o taip pat Fernando Martiną.

Koks buvo sezonas, kai atsisveikinote su krepšiniu žaisdamas „Žalgiryje“ būdamas 39-erių? Jums trūko sekundės iki finalo ketverto ir galbūt pergalės Eurolygoje?

Iki triumfo galbūt ne, bet iki finalo ketvert tikrai taip. Rungtynės jau buvo beveik laimėtos, viskas padaryta, tačiau Dievas nusprendė kitaip („Maccabi“ gynėjas Derrickas Sharpas pataikė tritaškį paskutinę sekundę). Tritaškis ir viskas. Mes galiausiai pralaimėjome per pratęsimą. Kartais krepšinyje sekundė ar dvi pakeičia viską.

Ar 2004 metais galėjote pasirašyti sutartį su „Unicaja“?

Aš karjerą pradėjau „Žalgiryje“ ir visada sakiau, kad noriu ją pabaigti „Žalgiryje“. Taip ir padariau.

Parengta pagal „AS“ straipsnį.

Gairės:

Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
toliau skaitykite
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų