Kaip paaiškėjo vėliau, šios balandžio 16 dienos rungtynės tapo paskutinėmis oficialiomis G.Vitkausko karjeroje. Viską apsvarstęs jis nusprendė dėti tašką ir nerti į naujas veiklas.
Trauma nepasirodė tokia rimta, kad G.Vitkauskas dirbti nebegalėtų, tačiau jis pilnai atsistatė tik liepą, o medikai įspėjo, kad kiekvienas ateities mačas kelia riziką jo sveikatai. Taip G.Vitkauskas teisėjavimą sau pasiliko kaip hobį ir šiuo metu kartais švilpia nebent Sostinės krepšinio lygoje (SKL).
„Sunku, gali meluoti, kad lengva, bet labai sunku. Ir labai to trūksta. Pirmą mėnesį jauti tuštumą, vis tiek esi pratęs prie režimo“, – apie priimtą sprendimą sakė G.Vitkauskas.
Vis tik naujos veiklos padėjo užpildyti širdies tuštumą, nors apmaudo dėl to, kad nepavyko užbaigti karjeros, kaip svajota, liko.
„Norėjosi išeiti gražiau“, – šypsosi 51-erių buvęs teisėjas.
Nuo 2005-ųjų metų Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) teisėjavęs G.Vitkauskas iš viso sušvilpė daugiau nei 650 rungtynių, tarp jų – net 12 LKL finalų. 2010-aisiais gavęs FIBA teisėjo licenciją, G.Vitkauskas tapo nuolatiniu tarptautinių rungtynių arbitru. Ilgametis FIBA Čempionų lygos teisėjas 2013 m. dirbo Europos moterų krepšinio čempionate, o 2018 m. – moterų FIBA Europos taurės finale.
Krepsinis.net pokalbis su G.Vitkausku apie atsisveikinimą su teisėjo karjera.
– Teisėjo karjera baigėsi, bet kuo Gintaras Vitkauskas gyvena dabar?
– Penktus metus dirbu statybininkų rengimo centre fizinio ugdymo mokytoju ir treneriu, esu FIBA komisaras, teisėjų asociacijos vaizdo analitikas, prižiūrintis NKL ir RKL lygas, veiklos pilna. Ir dar mieste pabėgioju, su jaunais teisėjais pasitrinu (Juokiasi). Gal jau per daug užsiplėšiau, bet pasižiūrėsiu, nes nespėju. Dar padedu kartu dirbančiai seseriai su „Erasmus“ projektais, dabar vyksime su mokiniais į Suomiją. Reikalų daug.
– Papasakokite, kaip nusprendėte būtent dabar baigti teisėjo karjerą. Ar tašką padėjo praeitą sezoną patirta trauma?
– Viskas sukrito. Pastaruosius metus kankino problemos su Achilais, blauzdos raumenimis – kas susiję su Achilo sausgyslėmis. Keičiau ir gydytojus, ir avalynę, ko tik nekeičiau. Apsigydai ir vis tiek pasikartoja, o kai teisėjauji gana dažnai, kažkur važiuoji, grįžti į LKL, dar dirbi – neatsistatai. O ir ne jaunyn eini – 51-eri. Atsistatymui laiko trūko ir kažko reikėjo atsisakyti. Arba mesti darbą, arba teisėjavimą.
Po tos traumos, galvojau, kad Achilas jau plyšo, bet pasirodė, kad jis sveikas, bet sukietėjęs, o šalia plyšo raumuo. Dėl ko toks buvo baisus skausmas. Tai buvo paskutinis signalas, bet išsilaižiau su kineziterapeutais, jaučiausi gerai, dar galvojau sezoną padirbti. Tarptautinę karjerą pabaigiau – licencija 51-erių pasibaigė, bet galvojau, gal LKL dar padirbčiau. Tik sukrito: LKL komandų nedaug, gaila tų jaunesnių teisėjų, užimi jų vietą, jei dar lieki.
O ir gavau pasiūlymą dirbti komisaru, man pasirodė, kad gal neetiška būti ant dviejų kėdžių, nors Europoje taip daroma.
Tomas Jasevičius dar įkalbėjo mane tapti FIBA instruktoriumi – jis toks vienintelis Lietuvoje, net Kęstutis ar Romualdas jais nėra, nors kažkada Kęstutis turėjo licenciją, tik jos nebeatsišviežino. Tam reikia pusmetį mokytis, laikyti egzaminus. Galvojau, liksiu be akių, reikia daug mokytis. Lapkričio 2 dieną turiu pirmus egzaminus, vėliau laukia antras lygis ir sausio gale – kelionė į Salonikus, jei viskas sėkmingai, tapsiu oficialiu FIBA instruktoriumi. Kai apsiėmiau dar šią veiklą, nutariau nutraukti paslaugų tiekimo sutartį su LKL (Juokiasi).
– „Ryto“ ir „Juventus“ rungtynės jums tapo paskutiniu oficialiu karjeros maču?
– Oficialiu taip, bet vėliau dar teisėjavau Garasto taurėje ir atsisveikinau rugsėjo 16 dieną, kai „Rytas“ žaidė su Baku „Sabah“. Kaip tik gražiai atsisveikinome su Giedriumi Žibėnu, pasakiau: pabaigėme rungtynes tvirtai. Giedrius sužinojo pirmas, kad tai paskutinės mano rungtynės profesionaliame sporte.
– Kaip į šią naujieną reagavo treneriai, kolegos, krepšinio bendruomenė?
– Daugumą, kaip supratau, tai šokiravo. Vis tiek dar vykau į seminarą, dirbau Garasto taurėje, viskas atrodė gerai. Buvo nustebę, klausė: kas atsitiko, gal trauma? Paaiškinau, kad čia mano brendęs sprendimas. Kažkada tiesiog ateina laikas. Jei ne ta trauma, baigti karjerą planavau dar praeitą sezoną, sušvilpti paskutines atkrintamąsias ir viskas. Bet trauma išmušė mane. Gydytojai pasakė: teisėjauti gali, bet rizika didžiulė, gali užtekti padaryti sprintą ir bus viskas. Norėjosi išeiti gražiau, bet gavosi, kaip gavosi. Sveikata pirmiausiai.
– Turėjote mintyse vaizdinį, kaip norėjosi baigti karjerą?
– Taip, turėjau, nes kažkada taip padėjau suorganizuoti atsisveikinimą Mindaugui Večerskiui. Tai vyko dar per pandemiją, Romualdas tuo metu dirbo LKL direktoriumi, gražiai suorganizavome staigmeną. Pakvietėme žmoną, vaikus, davėme papildomas atkrintamųjų rungtynes – buvo gražu. Jaudinanti akimirka.
– Daug kalbama, kaip su karjeros pabaiga sunku susitaikyti žaidėjams, o kiek sunku tai padaryti teisėjams? O gal jums turima nauja veikla padėjo užkamšyti spragas.
– Sunku, gali meluoti, kad lengva, bet labai sunku. Ir labai to trūksta. Pirmą mėnesį jauti tuštumą, vis tiek esi pratęs prie režimo. Labiausiai išgyveno, kaip bus, žmona. Ji sakė: kaip tu dabar elgsiesi? Tu juk visada judesyje, važiuoji, skrendi, leki, o dabar būsi namie. Net buvo išsigandusi, ar nesusipyksime. Vis tiek nusistovėjusi buvo rutina, bet kažkaip ramiai. Kadangi prisiėmiau daug veiklos, mintys susigulėjo, supratau, ko noriu, ką darysiu, tai padeda. Jei veiklos nebūtų, stogelis galėtų nučiuožtų. Judėti norisi, vis tiek į kraują įaugę. Bet jau susitaikiau, galiu pasakyti nuoširdžiai, jaučiuosi gerai.
Tuštumą užpildau tuo, kad dar teisėjauju Vilniaus mėgėjų lygoje, ten žmonės nustebę, smagu, vis tiek jautiesi pagarbą užsitarnavęs. Praeitą savaitę priėjo vienas, sako: ar galima nusifotografuoti su Vitkausku? Žmona ir vaikai nepatikės (Juokiasi). Smagu tikrai. Pora dar paprašė autografo. Man sako: atrodo toks nepasiekiamas, sakau: baikite, visi mes paprasti.
Ir pačiam gerai pajudėti, kad nesustorėčiau (Juokiasi). Graikas komisaras man sakė: „Gintarai, pasižiūrėk, man 53-eji, pažiūrėk, kaip atrodžiau paskutinėse savo rungtynėse. Toks sportiškas. Tik neapsileisk per pirmus metus“. Sakau, kad aš juk pajudu darbe, su studentais, man atsakė, kad ne, būtinai pateisėjauk, nes kilogramas po kilogramo auga. Gerai, galvoju, įsidėmesiu. Ir Martynas Gudas, labai nuoširdus žmogus, man sakė: Gintarai, tik prisižiūrėk, kad nebūtumei kaip aš (Juokiasi).
– LKL pradirbote 20 metų. Kaip per tuos metus pasikeitė teisėjo gyvenimas? Jūsų atsisveikinimo žinutėje skaičiau raginimą labiau gerbti teisėjus ir motyvuoti jaunimą – tiek finansiškai, tiek morališkai. Ar to pas mus trūksta?
– Krepšinyje viskas keičiasi, tikrai net negali lyginti, kas buvo prieš 20 metų. Spaudimo buvo visada, bet jo buvo mažiau, nes nebuvo nei tiek televizijos, nei kamerų. Kai teisėjau 2005 metais, vieną vaizdo kasetę davė komisarui, o jis nežinojo, ką su ja daryti. Sako: kas norit? Aš buvau žingeidus, sakau: aš. Sako: imk. Niekam buvo net neįdomu, įkalčių nebuvo, nes niekas nieko nežiūrėjo.
Dabar visi mato, visi žiūri pro mikroskopą. Dabar sako: 4 kameros LKL ir nieko nematote. Taip, nes kartais skubios peržiūros sistema to neparodo, o puikų kampą parodo televizinė kamerą. Taip, kartais suklystame.
Dabar jaunimas kitoks: Z karta. Jie ne tokie kantrūs kaip mes. Jie nori čia ir dabar. Jei jiems nėra finansinės motyvacijos, jie nevažiuos, nes uždarbiai RKL ir NKL maži. Jiems neapsimoka, visai dienai savaitgalį važiuoti kažkur dėl 50 ar 70 eurų. Jie nori prasimušti greičiau, o kai pasakai, jog reikia kantrybės, jie to nesupranta.
O spaudimas didelis, visi filmuoja, asistentai net rungtynių metu telefone pražiūri, ką tu ten švilpi. Kiti ir sako: velniop. Tokia ta motyvacinė problema – sunku rasti perliukų, kurie norėtų teisėjauti. Baisios krizės nėra, kitose šalyse ji didesnė – Graikijoje, Serbijoje, Italijoje, Ispanijoje trūksta žmonių, nors ekonomiškai šios šalys ir patrauklesnės. Bet teisėjų asociacijoje įvyko pokyčių: Jasevičius tapo prezidentu, Vilius – viceprezidentu, aš irgi esu komitete, tad Tomas ir Gytis važinėja po Lietuvą, nes pagrinde teisėjavimas laikosi ant Vilniaus ir Kauno.
– Jaunimo neįtikina jūsų patirtis, kai taip pat darbus pradėjote ne nuo šimtų eurų už rungtynes ar tūkstančių, kuriuos gauna Eurolygos teisėjai?
– Natūralu, kad visi nori gerai gyventi, ekonominė situacija gerėja, jaunimui sunku paaiškinti, kodėl ekonomika auga, o užmokestis liko tas pats – 70 eurų. Kaip paaiškinti? Federacija padeda, bet irgi nėra višta, kuri deda kiaušinius. Tikrai rasčiau, kas teisėjautų už „ačiū“, jie gyvena iš kitur, tai jų svajonė ir hobis, bet tokių nedaug. Tokie prasimuš, jais tikiu.
– 12 LKL finalų jūsų kraityje. Ar turite tokį, kurį įsiminsite labiausiai?
– Man įdomiausias buvo vienas pirmų finalų, kai „Žalgiris“ žaidė dar su „Lietuvos rytu“. Kai savininkai buvo Vainauskas ir Romanovas. Tada tvyrojo atmosfera už pačių rungtynių, didžiausias spaudimas, kas teisėjaus, kokios pavardės, kodėl jos nepaskelbtos. Buvo didelis interesas sužinoti teisėjus, gal kažkas norėjo juos pasiekti, gal galvojo, kad juos paveiks.
– Ar pats matėte bandymų paveikti? Turbūt naivu būtų tikėtis, kad jų visiškai nebuvę, ypač tais laikais.
– Buvo keletas skambučių, neminėsiu iš ko, bet gražiai išsiskyrėme. Paklausė, kaip sekasi, padėkojau ir viskas. Manęs nepažįsta ir skambina, klausia: Gintarai, kaip tu, kaip šeima? Buvo pora tokių įdomių skambučių. Atsakiau, kad sekasi gerai ir tikiuosi, kad toliau taip bus (Juokiasi). Man niekas nesakė tiesiai: žiūrėk, švilpk man už „Žalgirį“ ar kažką kitą. Būta ir per priėmimus pasakymų: tu čia labai geras, lyg bandymai pasodinti į kišenę, bet mandagiai atsakydavau: nesu geriausias, yra geresnių. Nusijuokdavo ir išsiskirdavome.
– Ar jaučiate per savo ilgametę karjerą turėjęs pakankamą pagarbą ant krepšinio parketo? O gal įžeidimų nuo suoliuko, atrodytų, būdavo per daug?
– Viskas ateina su metais. Teisėjas turi būti diplomatas, bet yra ir įrankiai: įspėjimai, techninė pražanga ar išvarymas. Pagarbą pirmiausiai reikia užsitarnauti, o tai padaryti gali geru darbu. Jei rodyti gerą lygį, pagarba ateis. Kol kilau karjeroje, buvo visko, ir geresnių, ir blogesnių rungtynių. Pats supranti, kad kartais tos pagarbos nenusipelnei. Bet negali leisti save žeminti, nes tada tavęs negerbs niekas. Tai aiškinu ir jaunimui.
Manau, man pagarbos buvo pakankamai, ypač paskutiniais metais. Malonu ir kaip su Žibėnu apsikabinome tose paskutinėse draugiškose rungtynėse, atrodo, nebuvome draugai, bet jis pasakė: Gintarai, esi nusipelnęs pagarbos, aukščiausio lygio teisėjas. Gražūs žodžiai tikrai sujaudina. Atrodo rungtynėse kiekvienas gina savo tvirtovę, bet intelektualus, protingas žmogus kai reikia, spaudžia, kai reikia, dirba savo darbą ir viską supranta.
– Ką laikote savo didžiausiu karjeros pasiekimu, o kur gailitės taip ir nepateisėjavęs?
– Gailiuosi, kad taip ir negavau vyrų Europos čempionato, bet buvo tokia politika. Kai buvau karjeros pike, 2013–2014 m. buvau pakviestas į Eurolygos turnyrą, Lietuvoje buvau trečias. Tomas ir Jurgis buvo pirmas ir antras. Tai buvo mano maksimumas – jie keliavo į vyrų čempionatą, aš – į moterų. Visada norėjau pateisėjauti vyrų aukščiausiame lygybe, bet tokių galimybių nebuvo. Iš tokios mažos šalies, kaip gerai beatrodytumei, negalėjo vykti keli teisėjai, o dabar, prašau, gali dirbti ir keturi. Tokia lengva nuoskauda.
Dar smagus turnyras, kuriame teko padirbėti, buvo universiada Taivane, turbūt pačios geriausios per visą universiadų istoriją. Tada Taivanas norėjo parodyti, kad yra gyvi ir laisvi nuo kinų, metė milijonus. Tikrai paliko įspūdį. Teisėjavau pusfinalyje tarp Taivano ir Pietų Korėjos, net nežinojau, kad čia derbis, bet 15 tūkst. žmonių, spaudimas didžiulis. Atsimenu, skyriau techninę, o po to išvariau Korėjos trenerį, kuris angliškai nešnekėjo, bendravau per asistentą, bet jis tik skėryčiojosi. Kitą dieną buvau pagrindiniuose puslapiuose, jiems buvau nacionalinis didvyris (Juokiasi).
Buvo smagu dirbti ir Čempionų lygos atkrintamosiose, Europos taurėje švilpiau 7 mačuose, Eurolygoje taip ir negavau. Ten visai kitas lygis.
2013 m. tuometis Eurolygos teisėjų vadas pakvietė mane į ikisezonines rungtynes Turkijoje, kur dabar būna ir „Žalgiris“. Ten buvo „Fenerbahče“, „Olympiacos“ – teisėjavau jų rungtynėse, įspūdinga. Man tada atrodė kosmosas, tokio aukšto lygio komandos. Teisėjų vadas priėjo ir sakė: esi pasiruošęs Eurolygai, tada buvo didžiausia euforija.
Tame pačiame LKL po vieno iš finalų, kuris baigėsi 4:3, Brazauskas irgi pasakė: aukštas lygis. Nors Romualdas daug pagiriamųjų žodžių neduoda. Buvo smagu girdėti.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
