O toliau nutiko tai, kas šokiravo visus.
A.Baynesas po dviejų kėlinių dalyvavo apšilime rungtynėse su Nigerija. Jis dezinfekavosi rankas ir pradėjo atlikinėti paprasčiausius dėjimus. Kai jis atliko vieną iš dėjimų, jo pirštai nuslydo nuo lanko. Leisdamasis žemyn jis prarado pusiausvyrą ir pargriuvo ant galvos ir kaklo. Atsargumo dėlei, antroje pusėje jis nerungtyniavo.
„Mes tiksliai nežinome, kas nutiko. Neurologai negali būti tikri dėl tikslios priežasties. Po kritimo man labai skaudėjo ir reikėjo nuskausminamųjų, kad galėčiau žaisti“, – tikino A.Baynesas.
Po trijų dienų rungtynių su Italija metu, A.Baynesas nuėjo iki rūbinės, paslydo ir vėl nukrito vonios kambaryje. Neaišku, ar tai nutiko dėl pirmojo kritimo, ar dėl vandens ant grindų. Jo sveikata greitai pablogėjo.
Sukrečiančią istoriją A.Baynesas papasakojo ESPN žurnalistui Brianui Windhorstui bei papasakojo, kas vyko, kai buvo išgabentas į ligoninę.
„Vienišiausias laikas mano gyvenime buvo gulėjimas toje ligoninėje, nuolatinis sąmonės praradimas, gyvenimo plano ir tikslų peržiūrėjimas ir tiesiog verkimas...“, – pasakojo A.Baynesas.
A.Baynesas pasakojo, kad jam prireikė pagalbos judinti galūnes ir jis negalėjo pastovėti net 11 dienų, praleistų ligoninėje.
„Mano dėdė Donas prieš 10 metų pateko į avariją ir buvo paralyžiuotas. Mano šeima savo kailiu susidūrė su tuo, todėl buvau labai išsigandęs“, – teigėA.Baynesas.
Kai pirmą kartą A.Baynesas buvo rastas rūbinėje ir atgavo sąmonę, medikai manė, kad jis patyrė smegenų sukrėtimą. Visgi laikui bėgant pradėjo tinti jo kojos. Jis suprato, kad negali pajudinti kairės rankos ir kojos.
„Per maždaug pusvalandį man pradėjo labai stipriai blogėti“, – sakė A.Baynesas.
Kai A.Baynesas pateko į ligoninę, jam buvo atlikta daugybę tyrimų. Magnetinio rezonanso tomografija parodė, kad jam buvo vidinis kraujavimas, kuris spaudė jo nugaros smegenis.
Kadangi dėl COVID-19 pandemijos ir sunkios situacijos Japonijoje buvo įvesta nepaprastoji padėtis, A.Baynesas negalėjo turėti komandos narių šalia savęs, o su japonų slaugytojomis ir gydytojais negalėjo susikalbėti.
Kol gydytojai peržiūrinėjo tyrimus, A.Baynesas buvo patalpintas į tokią mažą patalpą, kad ištiesęs abi rankas galėjo liesti dvi sienas. Jam nebuvo pakankamai ilgos lovos, todėl slaugytojai nustūmė kitą lovą, kad jo kojos turėtų atramą.
A.Baynesui sunkiai sekėsi naudoti vertimo programėlę. Gydytojai manė, kad krepšininkui reikės operacijos, jog sumažintų spaudimą stuburui, tuo tarpu pats A.Baynesas susisiekė su savo žmona ir vaikais bei bandė sugalvoti, ką daryti.
„Vis dar tikėjausi žaisti kitose rungtynėse. Japonijos gydytojai manė, kad aš išprotėjau. Žvelgdamas atgal, negaliu patikėti tuo, kas vyko“, – pasakojo A.Baynesas.
Antrą valandą nakties jis susisiekė su Australijos neurochirurgu. Gydytojas buvo matęs tai anksčiau ir turėjo gydymo planą vaistais ir fizine terapija, tačiau buvo būtina sumažinti tinimą, kad A.Baynesas galėtų grįžti į Australiją.
„Australijos daktarai mane nuramino. Jie žinojo ką daryti“, – sakė A.Baynesas.
A.Baynesui buvo pasakyta, kad jeigu jis galės stovėti, galės skristi iš Tokijo į Brisbeną. Praėjo 11 dienų ir jis jau galėjo atsistoti. Darydamas užduotis, A.Baynesas jau galėjo padėti vieną puodelį ant kito ir tai buvo didelis pasiekimas. Jis buvo toks susijaudinęs, kad greitai „FaceTime“ programėle paskambino savo žmonai. Kai ji atsiliepė, krepšininkas pamatė jauniausią savo vaiką iš trijų, šešiametę dukterį, besimokančią daryti tą patį. A.Baynesas pradėjo verkti.
Grįžimas namo nebuvo lengvas. Ilgam skrydžiui buvo užsakytas specialus medicininis lėktuvas. Medikai nusprendė pririšti krepšininką gulintį ant nugaros ir anestezuoti viso aštuonių valandų skrydžio metu. Kai lėktuvas nusileido, A.Baynesą reikėjo nešti, nes jis vis tiek negalėjo vaikščioti. Dėl griežtų Australijos koronaviruso protokolų, A.Baynesas turėjo eiti į privalomą dviejų savaičių karantiną vietinėje ligoninėje ir vis tiek negalėjo susitikti su šeima.
Krepšininkas pradėjo intensyvią fizinę terapiją ir tai buvo geriausias jo dienos laikas, nes kambaryje buvo langai ir jis galėjo matyti savo šeimą. Ji tikslas buvo paprastas – būti pakankamai stipriu, kad galėtų apkabinti šeimą.
Per mėnesį Brisbeno ligoninėje, A.Baynesas smarkiai progresavo – nuo vežimėlio iki vaikštynės bei vaikščiojimo savarankiškai. Dažniausiai jis kovojo su kairiosios kojos silpnumu ir nuolat iš naujo mokė savo kūną judėti bei sinchroniškai dėlioti kojas ir pėdas.
Dar po poros mėnesių A.Baynesas jau galėjo bėgioti.
Neseniai praėjo savaitę be jokio kritimo. Pirmą kartą nuo rugpjūčio mėnesio jis paėmė krepšinio kamuolį ir atliko kelis metimus ir tai tapo jo kasdienės terapijos dalis.
„Jeigu pamatytumėte mane dabar, nežinotumėte, kas nutiko, – sakė A.Baynesas. – Per pastaruosius šešis mėnesius buvo padaryta didžiulė pažanga“.
A.Baynesui sukako 35-eri, o jo tikslas – kitą sezoną grįžti į NBA.
Šiame kraupiame nutikime yra ir linksma istorija, kurią sukūrė A.Bayneso komandos draugai iš Australijos rinktinės.
Dieną po Australijos rinktinės rungtynių dėl bronzos medalio, komandos draugai Mathew Dellavedova ir Nathanas Sobey atvyko į ligoninę, kad A.Baynesui įteiktų jo medalį. Krepšininkas jau jautėsi geriau, jo stuburo patinimas sumažėjo, o pats žaidėjas vis stiprėjo. Ligoninė jam leido per dieną po 15 minučių pasimatyti su komandos daktarais bei treneriais, tuo tarpu Dellavedova ir Sobey apsimetė medikais, kad praeitų apsaugą.
„Tai buvo gana emocingas vizitas. Mūsų kelionė link medalių buvo tokia ilga, o jis buvo didelė to dalimi. Buvo kelios ašaros. Nenorėjau patekti į bedą su Japonijos pareigūnais, tačiau džiaugiuosi, kad mes ten patekome“, – tikino M. Dellavedova.
A.Baynesas juokavo: „Dely įgijo išsilavinimą internetu“.
