Stereotipai gyvenime ne tik padeda, bet ir kliudo. Mūsų pasąmonė (ir visuotinė, ir individuali) sudaryta taip, kad joje visuomet egzistuoja kokie nors mitoliginiai veiksniai, arba tiesiog stereotipai. Be abejo, tai priklauso ne tik sekso sričiai: mitai, nemoksliniai veiksniai, netgi išankstiniai nusistatymai. Visa tai, kas priklauso įsitikinimams, yra priimama natūraliai, be kritikos.
Pvz., tai, koks būna bendravimas su tais kurie serga AIDS: nežiūrint į tai, kad visuomenė informuota, kokiais būdais galima užsikrėsti šia liga, visuomenės pasąmonėje vyrauja tvirtas įsitikinimas, kad tokie žmonės labai pavojingi ir su jais bendrauti negalima, nes galima užsikrėsti.
Įdomu tai, kad jei su žmogumi atvirai, ramiai pasikalbi šia tema, išaiškėja, kad jis žino, kokiu būdu galima užsikrėsti ir kad rankos paspaudimas nebus mirtinas. Toks įsitikinimas vistiek glūdi pasąmonėje ir formuoja negatyvią nuomonę apie elgesį su infekuotais AIDS.
Kodėl apie seksą sukurta tiek daug mitų? Todėl, kad seksas priklauso vienam iš svarbiausių veiksnių žmogaus gyvenime. Tai ne tik Froido nuomonė, taip mano ir daugelio psichologinių mokyklų atstovai. Seksas priklauso didžiąjai gyvenimo vertybei.
Beje, seksui priskiriamas ne tik fizinis kontaktas, suartėjimas, tai yra platesnė sąvoka, pradedant bandymais atkreipti dėmesį į save, priešingos lyties atstovų tarpe.
„Supervyras“. Kas jis?
Pradėkime nuo pagrindinių mitų, o konkrečiai apie supratimą, kas yra „supervyras“.
Senovėje vyriškas seksualumas buvo siejamas su tam tikrais kultais, visų pirma, su apvaisinimo, jėgos kultu. Labai daug kultūrų vystymosi laikotarpiu praėjo falinio kulto periodą, kai gipertrofiniam vyriško organo atvaizdui lenkėsi kaip jėgos ir apvaisinimo simboliui.
Dėka istorikų, etnografų, psichologų tyrinėjimų buvo nustatyta, kad senovėje erekcija buvo laikoma ne tiek seksualinio pasiruošimo simboliu, kiek valdžios, dominavimo simboliu. Tai tęsiasi daugelio amžių laikotarpiu ir priklauso tai mūsų „Aš“ daliai, kuri yra instinktyvi.
Augant žmogus ieško pavyzdžių, į kuriuos turi lygiuotis (pvz., dauguma berniukų svajoja tapti tokiu kaip Švarcnegeris).
Paradoksalu, bet tik dabar, visai neseniai, seksologai pradėjo pripažinti tą faktą, kad vyras sekso metu labiau nerimauja, nei moteris. Moteris potencialiai, nežiūrint į fiziologinius ypatumus, yra labiau pasiruošusi seksui.
Kitas klausimas, ar jaus ji teigiamas emocijas ir patirs gilius jausmus. Bet fiziologiškai ji visada pasiruošusi, ji neturi tokio organo, kuris nurodo pasiruošimą seksui. O vyriškas pasiruošimas seksui priklauso ne tik nuo geros savijautos, bet ir nuo amžiaus, hormonų, organų, „geležinės“ sveikatos ir t.t. Tai labai stipriai priklauso nuo psichikos: emocionalumo, pergyvenimų, partnerio elgesio, aplinkos ir daugelio kitų psichosocialinių faktorių. O norisi tikėti mitu, kad „tikras“ vyras – tai toks „supervyras:, kuris visada pasiruošęs, visada gali, pas jį visada turi būti nuostabi, veržli erekcija.
Pavojingos mitų pasekmės...
Mitas apie „supervyrą“ yra labai pavojingas todėl, jog sveiką žmogų gali padaryti ligoniu. Per žmonijos laikotarpį pasitaikė daug tokių atvejų. „...aš susipažinau su moterimi, bendravome, o kai pabandžiau labiau suartėti, ji pastebėjo, kad mano erekcija silpna, ir sukritikavo dėl to, kito bandymo metu „To“ padaryti nepavyko, erekcijos visai nebuvo....“
Mažaudg taip ir prasideda psichogeninė seksualinė disfunkcija, t.y., pas vyrą iš tikrųjų atsiranda seksualinės problemos, bet jos atsiranda būtent dėl minėtos priežasties. Dėl ko taip nutinka? Dėl to, kad jis (gaila, bet ir jo partnerė), giliai įsitikinęs, kad erekcija turi būti veržli, stipri, greita ir kai tai neivyksta, jis paprasčiausiai jaučiasi nepilnaverčiu vyru.
Šmitas labai pavojingas dėl to, jog, visų pirma, gali nutraukti net ir labai stiprius santykius. Antra, žmogaus gyvenimas nuolat emociškai sunkėja, darosi vis labiau įtemptas ir neramus, nepasitikintys savimi vyrai didina ir didina seksologų ir urologų pacientų gretas.
Dydis...
Antras mitas apie „supervyrą“ tai yra mitas apie įspūdingus lyties organų dydžius. Kaip jau buvo minėta, šie įsitikinimai susiję su senove, kurioje vyriškas organas buvo traktuojamas kaip visagalis kūrinys.
Tam, kad patvirtinti tokio fakto egzistavimą, galima prisiminti, kokius gestus rodo vienas kitam gatvėje nelabai kultūringi žmonės (trinktelėjimas vienos rankos per kitos rankos alkūnės sulenkimą, viduriniojo piršto rodymas, vienas kito siuntinėjimas „šen ir ten“). Be to, istorikai taip pat gali patvirtinti šį teiginį.
Tapyboje, kuo labiau žinomesnis ir galingesnis buvo vaizduojamas vyras, tuo didesnis buvo vaizduojamas jo vyriškas organas. Tai glūdi giliai mūsų pasąmonėje – banalu ir grubu: kuo didesnis – tuo geresnis.
Amerikos seksologai Masteris ir Džonsonas vedė specialią bandymų seriją, stengdamiesi išsiaiškinti, kiek svarbus yra vyro lytinio organo dydis, siekiant patenkinti moterį. Ir pasitvirtino tai, kad visiškai nesvarbu, jei kalba eina apie įprastą dydį. Įprastas dydis – tai taip pat kaip žmogaus ūgis: žmogus esantis 170 cm, žemesnis už žmogų esantį 175 cm, jie abu žemesni už žmogų esantį 180 cm, bet nei vienas iš jų nėra nei liliputas, nei milžinas.
Dauguma seksologų turi nemažai pacientų, kurie kompleksuoja dėl tokių vaikiškai kvailų dalykų, kaip šis: „mano daikčiukas truputį mažesnis, nei pas tuos kuriuos matau kažkur kitur: pirtyse, nudistų pležuose....“
Mitas apie vargšą Onaną...
Ir, pagaliau, trečias mitas, tai mitas apie masturbacijos žalą.
Rodos, pakankamai seniai, prieš 20-30 metų, visoje populiarioje literatūroje buvo rašoma, kad paauglių mastrubacija ir masturbacija tuo laikotarpiu kai nėra lytinių santykių (nuteistųjų, tarnaujančių armijoje, dirbančių atokiose pasaulio vietose tarpe) yra visiškai normalus reiškinys.
Mitas apie tai, kad masturbacija draudžiama, yra atkeliavusi iš senesnių laikų, kai šeimos iš tikrųjų buvo dievobaimingos, susietos sakraliniais saitais: masturbuodavosi (kaip ir mylėdavosi) atviruose laukuose, kad pagerinti vaisingumą. Bet tai buvo vienintelis leistinas masturbacijos būdas. Dėl to, Senąjame Testamente piemuo Onanas (vardą lengva susieti su terminu onanizuotis), kuris nenaudingai išeikvojo dieviškas „sėklas“ („...išpylė sėklas ant žemės“), buvo nuteistas kaip didžiausias nusidėjėlis.
Lyg jau ir įrodyta, šiai dienai, kad masturbacija: a) nekenksminga, b) jei ji būtų kenksminga, tai visi vyrai būtų nepilnaverčiai ir ligoniai, nes 95% vyrų žino kas toks yra onanizmas, ne vien tik iš nuogirdų.
Kažkur giliai pasąmonėje, tai priimame kaip kažką labai pavojingo, kenksmingo, kas gali, jei ne dabar, tai ateityje labai pakenkti. Ateina vyriškis pas daktarą su kokia nors laikina seksualine problema ir guodžiasi: „...oi, žinote, ko gero tai nutiko dėlto, kad aš jaunystėje masturbavausi.“
Giliai pasąmonėje jis įsitikinęs, kad ir ką jam sakytų specialistai, kad ir ką rašo knygose, dėl to, kad būdamas 15-17 metų masturbuodavosi, dabar jis turi rimtų problemų. Seksologai, be abejonės, aiškina, kad masturbuotis reikia mokėti, tačiau vienas iš būdų gydyti problemas, iškylančias lovoje, būtent ir yra masturbacija, savo kūno pažinimas, gebėjimas išmokti valdyti save ir kūne vykstančius procesus.
Visi šie mitai yra melagingi stereotipai, kurie susijungia į trigubą nevykusį komplektą apie taip vadinamą „supervyrą“. Toks komplektas sveikus vyrus padaro ligoniais, ir šie mitai dažniausiai pasireiškia esant blogoms gyvenimo sąlygoms, kai žmogus papuola į stresines situacijas, kai patiria daug streso, ir net tada, kai sutinka tą vienintėlę.
Mieli vyrai, saugokite save ir mylėkite savo moteris. Daugelis problemų yra išsprendžiamos su specialisto pagalba ar be jo!
