Vienas ar vienišas? Kaip iškęsti vienatvę? Ar visuomet žmonės aplink yra geriau negu būti vienam? Kiek mus gydo vienatvė?

Atsako p. Olegas Lapinas:

Jei jūs manęs paklaustumėte, kas baisiau: skausmas, liūdesys, skurdas ar vienatvė, aš atsakysiu jums – vienatvė. Tiesa, skausmas ir nemiga bjaurūs tuo, kad jų apimtas jautiesi labai vienišas. Tau atrodo, kad skausmas kamuoja tik tave, o kai nemiegi, kad nemiegi tu vienas visame pasaulyje.

Vienatvė nelabai mus gydo. Kartais pabūti vienam naudinga, ir geras to pavyzdys – H. Toro, kuris parašė puikią knygą „Voldenas, arba gyvenimas miške“.

Pagal seną indų tradiciją žmonės, pragyvenę pasaulietišką gyvenimą, išauginę vaikus ir pasirūpine palikimu, turėtų eiti į miškus ir iki mirties gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. Taip gyvenant svarbiausias ryšys – ryšys su Dievu. O tas, kuris su Dievu, visuomet ne vienas.

Vienatvė ir buvimas vienam

Vienatvė ne visada reiškia „būti vienam“. Vienatvė reiškia atsiskyrimą nuo aplinkinių. O jei tu nevienišas, neizoliuotas, nors fiziškai ir esi vienas, iš tiesų vienas nesi. Tarkime, kai išgirsti, kad kažkas tave prisimena, kad myli, jautiesi nevienišas.

Arba papasakoji kam nors apie savo problemas, o kitas asmuo papasakoja apie tokias pat savo problemas – štai ir nevienišas. Todėl priešnuodis nuo vienišumo – ryšys. O kaip šį ryšį užmegzti?

REKLAMA

Klausimas, žinoma, aktualus ne visiems ir ne visuomet. Daug kas pasakys, kad tai priklauso nuo būdo. Atseit ekstravertiškos natūros, draugijos sielos niekad nuo vienatvės nekenčia. O štai intravertiški ir melancholiški vienišiai – jie ir kenčia daug metų: niekas jų nesupranta, niekas nemyli.

Tiesa čia štai kokia: ekstravertai, kai bendrauja su kuo nors, stengiasi būti kuo paprastesni. Jie pasiverčia viso labo juokingu, paprastu, labai „savu“ objektu, kalba apie save lengvai ir su humoru: „Ai, nekreipk į mane dėmesio, žinai, aš gi mėgstu va tą ir aną...“ ir visą savo dėmesį skiria pašnekovui.

O intravertai save suvokia kaip subjektą, sudėtingą ir prieštaringą. Tu jų ko nors paklausi, pajuokauji, o jie sureaguoja labai rimtai ir jautriai. O pašnekovą jie linkę vertinti kaip objektą – pavojingą arba ne, guodžiantį arba erzinantį, patinkantį arba nepatinkantį. Tačiau paprastą. Štai ir atrodo, kad jiems užtenka jų pačių.

Ekstravertas ir intravertas

Dažniausiai ekstravertiško žmogaus ryšiai paviršutiniškesni. Jų daug, nes užmegzti jie lengvai. Štai ir išeina, kad labai didelės – tiesiog kosminės vertės – šie ryšiai neturi. Skaudu, kai draugas išduoda, tačiau po kiek laiko gali susirasti naują draugą. Tačiau ilgainiui tenka savęs paklausti: ar tai iš tiesų tikri draugai?

Intraverto ryšys stipresnis. Todėl jo vertė didelė. Intravertui nėra lengva iškęsti artimo žmogaus praradimą. Dėl to draugus jie renkasi ilgai ir kruopščiai – su garantija. Kad, kraštutiniu atveju, neskaudėtų praradus. Ir kol renkasi, jis ilgą laiką lieka vienišas ir atsiskyręs. Gyvena sau kokius dvidešimt penkerius metus vienas ir kenčia.

Užtat kai atranda, tai dažniausiai taikliai – jį papildantį tipą. Kaip koks daktaras Vatsonas suranda Šerloką Holmsą. Arba don Kichotas – Sančo Pansą. Pastebėjote: šie personažai susitinka ne jaunystėje, o kai abu yra brandaus amžiaus! Vienišumas čia laikinas, būdingas intravertams jaunystėje, kol jie suranda savo žmogų. Ir įvykti tai gali nors ir senatvėje – nieko čia tokio.

REKLAMA

Artimo žmogaus praradimas

Tačiau būna kad suratą žmogų prarandi. Prarandi, ir ateina į sielą tuštuma – natūrali gedėjimo stadija. (Pirmoji – neigimas, antroji – agresija, trečioji – derybos.) Kas gi tada tau lieka? Lieka tą tuštumą užpildyti.

Pildome mes ją dažniausiai neišmintingai – pradedant alkoholiu ir maistu ir baigiant trumpalaikiais sekso ryšiais. Tačiau ilgainiui suprantame: tuštumą galima užpilti, tačiau reikia kai ko daugiau – užpildyti. O tai padaryti gali padėti tik kitas ryšys.

Kelias šio ryšio link dažniausiai ne tiesus, o vingiuojantis. Net ir praradus artimą žmogų, mus vis vien supa kiti. Tik tie prarastajam neprilygsta. Mes juos atstumiame. Juk mes nepasitikime kitais, nerimaujame, pykstame, štai ir atstumiame. Šitaip atsiranda išankstinių nuomonių ir prietarų.


Rašyti komentarą...
SKAITYTI KOMENTARUS (0)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų