Suaugusiesiems vaikai primena nekaltus, tyrus angelėliu, todėl susidūrę su savo vaikų seksualiniu elgesiu tėčiai ir mamos dažnai išsigąsta ir pasimeta. Staiga pasidaro neaišku, kur yra riba tarp to, kas leistina, normalu, ir to, kas neturėtų būti toleruojama.
Seksualumą esame pripratę sieti išskirtinai su suaugusiųjų pasauliu, tačiau iš tiesų žmogus jau nuo ankstyvos kūdikystės yra seksualus. Moksliniai stebėjimai rodo, kad berniukams dar būnant gimdoje įvyksta pirmosios erekcijos, kūdikiai gali masturbuotis, o dauguma ikimokyklinio amžiaus vaikų domisi priešinga lytimi ir žaidžia seksualinio tyrinėjimo žaidimus.
Žaidimas ir lytiškumas
Žaidimas – pagrindinė ir svarbiausia vaiko veikla, padedanti pažinti save ir pasaulį. Todėl stebėdami vaiko žaidimą psichologai, mokslininkai ir tėvai gali sužinoti, kaip jis jaučiasi, vystosi, kokia yra jo patirtis. Žaidimas taip pat parodo ir vaiko lytinę raidą, tapatybę bei galimus jos sutrikimus. Taigi, žaidimui būdingas ir lytiškumas. Paprastai mamos žaisdamos savo mažylius švelniai glosto, bučiuoja, priglaudžia, o tėčiai mėto į viršų, kutena, stengiasi padaryti ką nors netikėto. Tėvai skirtingai žaidžia, bendrauja su savo vaiku nuo pat jo gimimo taip suteikdami jam patyrimą, kad pasaulyje egzistuoja du poliai – vyriškas ir moteriškas.
Psichiatrų Roiphe‘o ir Eleonoros Galenson vaikų lopšelyje-darželyje atlikti tyrimai parodė, jog tarp penkiolikto ir devyniolikto savo gyvenimo mėnesio vaikai pradeda suvokti savo lytį ir gali pasakyti „esu mergaitė“ arba „esu berniukas“. Lyties suvokimo laikotarpį tyrėjai vadina ankstyvąja genitaline faze, kuri siejama su vaiko gebėjimu jaustis ypatingu individu, turinčiu savo kūno sanadarą, norus, mintis. Apie lyties suvokimą byloja vaiko žaidimas, elgesys, bendravimo stilius. Nepaisant feminizmo idėjų ir visų kompiuterinių technologijų, mergaitės yra linkusios spontaniškai rinktis žaidimui lėles ir virtuvės rinkinius, o berniukai puola prie konstruktorių, mašinų ir ginklų. Tačiau tam, kad suvoktų savo lytiškumą, vaikams reikia praktiškai jį pajausti ir ištyrinėti.
Žaidimai su savimi
Praėjo tik šimtas metų nuo to laiko, kai psichoanalitikas S. Freudas pirmą kartą viešai pareiškė, kad vaikai užsiima masturbacine veikla. Šiandien vaikų psichologai teigia, jog saikinga masturbacija nėra nei žalinga, nei gėdinga. Priešingai, tai yra dėsningas ir normalus žmogaus raidos reiškinys, padedantis pagrindus būsimam seksualiniam gyvenimui.
Dar metų neturintys kūdikiai stengiasi pakartoti patirtą malonumą suspausdami šlaunis ar nevalingai liesdami savo genitalijas. Įžengę į trečiuosius metus mažyliai jau aktyviai tyrinėja savo kūną bandydami patikrinti tai, ką iki tol tik įsivaizduodavo: ar tikrai esu berniukas / mergaitė? Tokie tyrinėjimo žaidimai būdingi daugeliui sveikų vaikų ir praeina savaime. Juk pasaulyje tiek daug dalykų, kuriuos vaikas nori ištyrinėti, pažinti. Jei šis etapas praeina sėkmingai, paprastai nuo pradinių klasių iki paauglystės išgyvenamas lytinio abejingumo, pasyvumo laikotarpis. Įžengus į aktyvaus lytinio brendimo fazę (maždaug 11–12 metais) savo kūno tyrinėjimas tampa sąmoningu pasitenkinimo siekimu, taip ruošiantis būsimam lytiniam gyvenimui.
Kai kuriais atvejais savistimuliacijos elgesys nesibaigia ir netgi tampa reguliariu vaiko užsiėmimu, pakeičiančiu bendravimą, žaidimą ir sveiką pažintinę veiklą. Perdėta savistimuliacija paprastai užsiima emociškai apleisti, neprižiūrimi bei psichinės raidos sutrikimų turintys vaikai. Nuolatiniai žaidimai su savimi taip pat gali būti ženklas, jog vaikas patyrė seksualinį smurtą, ypač tais atvejais, kai vaiko elgesys, emocinė savijauta pasikeičia staiga ir labai stipriai. Įtarus seksualinę prievartą, reikia reaguoti nedelsiant – stabdyti smurtą ir suteikti vaikui būtiną psichologinę pagalbą bei saugumą. Tačiau grįžkime prie save tyrinėjančių mažylių, kurių tėveliai gan dažnai nerimaudami klausia, kaip ir kada reikėtų savo vaiką mokyti padorumo?
Padorumo mokymas
Padorumo ribos iš tiesų labai priklauso nuo kultūros, religijos, tėvų išsilavinimo ir asmeninės patirties. Vieni specialistai yra labiau linkę laikytis statistinio normų vidurkio, kiti rūpinasi, kad nebūtų sukelta rimtų sveikatos sutrikimų. Viena nuomonė čia neegzistuoja. Vaikų psichologai, padorumo vertinimus palikdami tėvams, bando nustatyti ir ištyrinėti, koks elgesys gali veikti vaiką traumuojančiai.
Jau nuo trejų metų vertėtų pradėti mokyti vaiką nedemonstruoti savo kūno viešai. Kaip teigia vaikų psichiatras Marcelis Rufo, tėvams nederėtų provokuoti vaiko laisvai demonstruoti savo nuogą kūną, maudytis ar miegoti kartu nuogiems. Nuo trejų iki šešerių metų trunkantis raidos tarpsnis yra vienas svarbiausių vaiko asmenybės, lytinio tapatumo ir elgsenos formavimuisi. Šiuo laikotarpiu vaikai kovoja dėl priešingos lyties gimdytojų dėmesio ir yra ypač jautrūs jų tarpusavio santykiams, elgesiui.
Kartais šio amžiaus vaikai pradeda nusirenginėti, aplinkiniams demonstruodami visas savo grožybes. Toks elgesys dažniausiai reiškia dėmesio siekimą ir paprastai liaujasi šį poreikį patenkinus.
Išnaša
Sandra jau visą valandą šnekučiuojasi su vaikystės laikų drauge. Jos pusketverių metų sūnus vis ateina patampyti mamos už rankovės, bet ši per daug įsitraukusi į pokalbį ir jam neatsako. Staiga draugė susiraukia ir sako: „Oi, koks begėdis.“ Jaunoji mama išvysta savo sūnų su įkišta į kelnes ranka.
Supratusi, kad sūnus nuobodžiauja, Sandra nieko neatsako draugei ir kreipiasi tiesiai į sūnų: „Tomai, ar dar prisimeni tą eilėraštį apie batus, kurį vakar išmokai? Mes labai norėtume dabar jo paklausyti.“ Vaikas laimingas deklamuoja savo eilėraštį ir dar bėga atsinešti darželyje nupiešto piešinio.
Jeigu mama būtų išbarusi Tomą, jis taip pat būtų liovęsis netinkamai elgtis, bet kitą kartą vėl siektų atkreipti į save dėmesį, nes jis vaikui yra būtinas, netgi jei yra negatyvus. Tomas gali kartoti netinkamą elgesį net ir pirmuoju, pozityvaus, dėmesio atveju, jei mama ir toliau pernelyg ilgai ignoruos pirmuosius nuobodulio signalus. Kadangi toks vaiko elgesys buvo netyčinis ir pastebėtas pirmą kartą, mama išmintingai nukreipė vaiko dėmesį į kitą veiklą. Tačiau jei elgesys nesiliauja, kartojasi arba vaikas labai sutrinka dėl smarkios aplinkinių reakcijos (juoko, išgąsčio, barimo), reikėtų ramiai jam paaiškinti, kad matant kitiems taip elgtis negalima.
Trimečiai gali užsimanyti pažaisti su tėvų lytiniais organais, bet dažniausiai – su mamos krūtimis. Tėvai neturėtų leistis įtraukiami į šiuos žaidimus. Tėčio ar mamos kūnas nėra žaislas, jis turi teisę į privatumą taip pat kaip ir vaiko kūnas, todėl mažyliui derėtų paaiškinti, kad tai, ko jis nori, priklauso tik jums.
Penkerių metų vaikas jau gali suprasti, kas yra nederamas elgesys. Jei jis pasakoja tėvams, kad vyresnis vaikas kieme jam liepė nusimauti kelnaites ir duoti paliesti, reikėtų ramiai paaiškinti, jog taip elgtis negalima: „Tu turi savo lytį (įvardinkite taip, kaip paprastai vadinate) ir ji priklauso tik tau, neturėtum jos rodyti, net jeigu tavo geras draugas labai prašo.“ Nedera vaiko tokiu atveju bausti ar gėdinti, jis turi aiškiai suprasti, kad nėra kaltas dėl to, jog kitas vaikas jam liepė taip daryti ir jis sutiko.
Žaidimai, kurie žeidžia
5–7 metų vaikai yra smalsūs, socialūs ir labai lengvai pasiduoda aplinkos įtakai, todėl jų seksualinė sveikata gali būti ypač lengvai pažeidžiama.
Jei paaiškėtų, kad į seksualinio tyrinėjimo žaidimą vaikas buvo įtrauktas prieš savo valią ir yra stipriai išgąsdintas, sukrėstas, reikėtų padėti jam nusiraminti, leisti išsipasakoti, o tada pamokyti, kaip tokiais atvejais elgtis, apsiginti. Po to, kai sužinosite, kas nutiko, nereikėtų vėl kalbėti apie įvykį su vaiku ar prie vaiko, jei jis pats nepradeda pokalbio. Perdėtas rūpestis, nuolatinis perpasakojimas giminaičiams, klausinėjimas neleidžia vaikui natūraliai atsitraukti, užsimiršti, verčia jį tapatintis su auka. Be abejo, tėvai turi pasirūpinti, kad tokie atvejai nesikartotų, ir informuoti apie netinkamą elgesį smurtautojo tėvus, mokytojus, policiją.
Jei patyręs smurtą vaikas negali nusiraminti, pradeda bijoti likti vienas, blogai miega, liūdi ir toks elgesys užtrunka ilgiau nei dvi savaites, reikėtų ieškoti specialistų –psichoterapeutų pagalbos.
Išnaša
Devynmetė Agnė pas psichologą buvo atvesta staiga pasikeitus jos elgesiui. Miela ir paklusni mergaitė beveik visą mėnesį nesidomi draugėmis, nenori ruošti pamokų, yra pikta ir kartais žnaibo sau ranką, kol atsiranda kraujosruvų. Tėvai įtaria, kad kažkas nutiko tarp jos ir kiemo vaikų, tačiau mergaitė nieko nepasakoja. Lankant psichoterapinius užsiėmimus paaiškėja, jog mergaitė, prisiklausiusi aplinkinių pasakojimų, labai bijo būti išprievartauta, bet tiksliai nežino, ką šis žodis reiškia, todėl kieme berniukams grubiai pajuokavus ji nusprendžia „dabar esu išprievartauta“ ir dėl to nesąmoningai kaltina bei žaloja pati save.
Net jei patirtas smurtas yra emocinis arba jei vaikas jį įsivaizduoja bijodamas to, kas gali jam nutikti, svarbu išsiaiškinti, kas nutiko, ir padėti atsikratyti slegiančios kaltės bei išgąsčio. Neįmanoma apibendrintai nusakyti, kaip teisingai pasielgti kiekvienu smurto atveju, tačiau dažniausiai vaikui padeda, jeigu jam svarbus ar autoritetingas suaugusysis įvardina, jog kaltas yra tik pats smurtautojas, ir suteikia informacijos apie tai, kas yra prievarta. Agnei padėjo įvardinimas, kad ji iš tiesų ne buvo išprievartauta, o patyrė patyčias.
Patys tėvai gali padėti būdami šalia, palaikydami įprastą dienos rutiną, leisdami kalbėti vaikui apie savo jausmus, įvardindami, jog kaltas yra ne jis, o smurtautojas. Galima pasiūlyti vaikui nupiešti, kas įvyko, kaip jis jautėsi, vėliau pasiūlyti sugalvoti nupieštai istorijai gerą pabaigą. Susitarkite, kad piešinio niekam nerodysite, ir to laikykitės. Jei vaikas nori piešinį gadinti, reikėtų leisti ir netgi paskatinti tai daryti – užtepti, suplėšyti, išmesti, sutrypti. Tokiu būdu vaikas išreikš intensyvius jausmus ir greičiau nusiramins.
Vaikus traumuoti gali ir pornografinių filmų prieinamumas internete ar per televiziją. Australijoje, Kanberoje, buvo tirti dėl agresyvaus seksualinio elgesio pas psichologus nusiųsti vaikai. 90 procentų atvejų vaikai turėjo laisvą priėjimą prie interneto ir lankėsi pornografinėse svetainėse. Beveik visi vaikai minėjo, jog suaugusieji nekontroliuoja, ką jie veikia internete, o tėvai buvo įsitikinę, kad jų vaikai taip nesielgia. Kadangi vaikai mokosi iš to, ką mato, laisvai prieinama pornografinė informacija skatina juos elgtis seksualiai agresyviu būdu. Tėvai turėtų nuolat domėtis ir kontroliuoti, ką internete veikia jų vaikas, o aptikę jį domintis pornografiniais filmukais paaiškinti tokiais ar panašiais žodžiais: „tai suaugusių filmas, vaikams žiūrėti negalima“, „kartais filmuose rodo tokius dalykus, kurių žmonės paprastai nedaro, nes taip gali nuskriausti ar sužeisti vienas kitą“. Detaliai vaikui aiškinti nereikalinga, tačiau, jei jis išsigandęs ar susirūpinęs, reikėtų paklausti, kas išgąsdino, paskatinti išsikalbėti.
Gydytojai ir ligoniai
Nors berniukai ir mergaitės savo žaidimus paprastai žaidžia atskirai, yra vienas žaidimas, kuris ne blogiau nei kompiuteris visus suvienija. Tai žaidimas „Gydytojai ir ligoniai“, kurį greičiausiai iš savo vaikystės prisimena daugelis. Tokie žaidimai prasideda apie ketvirtus penktus metus ir yra susiję ne su nepadorumu ar iškrypimais, o su šiam amžiui būdingu noru pažinti savo ir kitos lyties žmogaus kūną. Vaikai gali apžiūrinėti, liesti vieni kitų intymias vietas, trintis ar prisispausti prie kito kūno arba nusirenginėti ir vaidinti medicininę apžiūrą. Visa ši veikla rodo vaikų norą patirti, tyrinėti ir išreikšti ne tiek savo seksualumą, kiek jutiminius įspūdžius (pojūčių gamą). Vaikai siekia išsiaiškinti, kuo skiriasi berniukai ir mergaitės, ir elgtis „kaip suaugusieji“. Tai, kad vaikai slepiasi ir nenori apie šį žaidimą kalbėtis, atspindi išmoktą iš tėvų elgesį, kai nuogas kūnas yra slepiamas ir elgiamasi droviai. Tačiau net nelabai drovūs tėvai išsigąsta ir pasimeta aptikę savo vaikus taip žaidžiant. Pirmas noras visuomet yra kaip nors tai uždrausti, sugėdinti. Iš tiesų, kiekvienu atveju situacija yra skirtinga, todėl vieno gero recepto, kaip ir kitais vaikų auklėjimo klausimais, šiuo atveju nėra. Jei vaikai yra panašaus 4–6 metų amžiaus ir jūs netikėtai juos užtikote slapta žaidžiančius, nesuklysite, jei tiesiog giliai įkvėpsite ir ramiai pasakysite kažką panašaus į „norėjau pakviesti jus valgyti, pažiūrėti filmuko“. Kitaip tariant, nukreipsite vaikų dėmesį į kitą veiklą nekomentuodami to, ką matote. Šio amžiaus vaikams tėveliai gali padėti patenkinti smalsumą kartu skaitydami vaikų lytiniam ugdymui skirtas knygeles ir atsakyti į rūpimus klausimus, kai jie natūraliai iškyla.
Normalus vaikų tyrinėjimas paprastai atsiranda spontaniškai, vyksta tarp panašaus amžiaus, artimai bendraujančių vaikų. Vaikai tuo užsiima savanoriškai, jiems malonu, įdomu taip žaisti. Netikėtai užklupti, jie paprastai gėdijasi tokio elgesio, o sudrausti lengvai liaujasi priimdami tai kaip vieną iš daugybės galimų žaidimų.
Išnaša
Gabrielei dabar penkeri, o jos brolis tuoj bus septynerių. Vieną dieną nustebinta neįprastai tylaus vaikų elgesio mama užtinka savo dukrelę pakeltu sijonu, o sūnų – priglaudusį ausį prie jos pilvo. Pasiteiravus, ką jie čia veikia, brolis išrausta, o mažylė entuziastingai pareiškia: „Aš greitai gimdysiu vaiką. Tadas dabar klausosi, kaip jis kvėpuoja.“
Šiuo atveju mamai pavyko sutramdyti savo vaizduotę, ką dar jie ten darė, ir ramiai pakviesti kartu valgyti uogų paaiškinus, kad vaikus gimdo didelės ir sveikos mamos. Mama pasielgė teisingai, neskubėdama barti vaikų.
Jei užtikote gerokai vyresnio amžiaus vaiką, žaidžiantį su mažamečiu, arba jei vaikai tai daro viešoje vietoje, reikėtų sureaguoti tiesiogiai ir nedelsiant nurodyti ribas, pavyzdžiui: „negalima rodyti kitiems savo užpakaliuko“, „gatvėje / svečiuose vaikai turi vaikščioti apsirengę“, „negalima taip žaisti, kai kiti žmonės mato, tai tavo jautri vieta ir niekas negali jos liesti, tik mama, kai tave maudo, ir gydytojas, kai tu sergi“. Bet kuriuo atveju daugiau laimėsite, jei užuot baudę, draudę ir gąsdinę stengsitės aiškiai nurodyti vaikui, koks elgesys yra nepageidaujamas, mokysite apginti ir saugoti save ir aplinkinius.
Kada vaikui reikalinga pagalba?
• Vaikas žaisdamas imituoja suaugusiųjų seksualinį elgesį, kiša daiktus į savo ar kito vaiko makštį, išangę, detaliai gali papasakoti apie lytinį aktą, suaugusiųjų lytinius organus.
• Žaisdami seksualinius žaidimus vaikai vieni kitiems grasina, naudoja prievartą, papirkinėja.
• Netinkamas vaiko elgesys tęsiasi nepaisant aiškaus ir pakartotinio suaugusiųjų draudimo.
• Užkluptas vaikas stipriai susijaudina, nenori ir negali paaiškinti, ką veikė, klausiamas pyksta ir nenori kalbėti, netgi jei suaugusysis elgiasi taktiškai – nekaltina, negrasina nubausti.
• Vaiko seksualinis elgesys pasireiškia ne pavieniais atvejais, bet yra sistemingas, viešas, dažnėja ir pažeidžia kitų vaikų privatumą.
• Vaikas žaidžia su kur kas vyresniu, labiau išsivysčiusiu ar mažai pažįstamu vaiku, su kuriuo paprastai nebendrauja, nėra pažįstamas.
• Seksualinio pobūdžio žaidimas dominuoja kitų žaidimų, veiklos atžvilgiu, vaikui rūpi tik „tai“.
• Vaikas seksualizuoja kasdieninius objektus, gyvūnus, žmones siekdamas juos seksualiai stimuliuoti arba naudoja juos savistimuliacijai.
• Vaikas tiesiogiai siūlo kitiems save kaip seksualinį objektą.
Aptartas seksualinis elgesys reiškia, kad vaikas tiesiogiai patyrė seksualinį smurtą, galėjo stebėti seksualinį suaugusių elgesį arba jam buvo prieinama pornografinio pobūdžio informacija, o tai taip pat prilygsta psichologiniam smurtui. Pastebėjus tokį elgesį, reikėtų nedelsiant kreiptis į vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją arba vaiko raidos specialistą, psichologą (pasirinkti reikėtų pagal situaciją ir galimybes).
