„Bing!“ – Facebook‘o žinutė išblaško mano mintis, sutelktas galbūt ne ten, kur derėtų. Palieku čia įpusėtą sekso istoriją ir skaitau: „Nepavyksta užmigti, mergyt?...“ – rašo seniai matytas ir dar seniau girdėtas mano tolimų draugų draugas. Akimirksniu pasidaro įdomu, bet gal tiesiog ne aš viena mirštu nuo vienatvės ilgais žiemos vakarais. Bendras priešas suartina, o bendraminčio artumo aš dabar tikrai neatsisakyčiau...
„Tau irgi, berniuk“ – perbėga patys pirštai klaviatūrą įsielektrinę tuo pačiu virpuliu, kaip istorijoje aprašyti herojai.
„Prigavai“ – juokiasi jis. Nejučiom šypteliu pati ir jau kibirkščiuoja galvoje krūva minčių, kurios savaime gundo įsivelti į šitą nekaltą flirtą. „Dabar tai jau nepabėgsi...“ – parašau valdinga maniera ir nesulaukdama atsakymo pradedu svarstyti, ar nepersistengiau.
„Jei kur dabar ir bėgčiau, tai tik pas Tave“ – ko ne balsu nusijuokiu ir atsakau negailėdama ironijos: „Laukiu nesulaukiu.“ Vėl akimirka kankinančios tylos ir ekrane atsiranda žodžiai: „Turi atidarytuvą vynui?“
„Kąąąą?“ – jau vien sau išrėkiu galvoje. Pykteliu už tokį erotiškos nuotaikos sugadinimą ir jau visai šaltai rėžiu atgal: „Turiu, o ką?“
Dar viena kankinanti pauzė ir vėl jis: “Negi eisiu į svečius, pas toookią merginą, tuščiomis rankomis?...“ Keistai maloniai nubėgo per kūną tas „beveik komplimentas“, bet širdies nepasiekė ir varau toliau: „Ne laikas į svečius vaikščioti. Laikas miegoti. Aš jau lovoje.“
„Aš irgi.“ – nenustebino jo atvirumas. Po trumputės pauzės pridėjo: „Lažinuosi, kad Tu net su pižama atrodai puikiai...“ – kas jau panašiau į komplimentą. „Kad aš be pižamos“ – sąmoningai ironija kaitinau jo vaizduotę. „Mm...“ – užkibo, bet kaip mat pridėjau: „su naktiniais“, tačiau jis neatvėso: „Nepamatysiu – nesužinosiu...“. „Ateik ir įsitikink!“ – drėbiau negalvodama su kuo plačiausia šypsena. „Tuoj...“ – ir atsijungė.
Nevykusiai pasibaigusio pokalbio kartėlį kaip mat numalšino jo nuotraukos. Pilnas grožybių kompleksas: jau vien spindinčios akys ir žavinga šypsena... O visa kita savaime užkariavo mano vaizduotę ir ji kaip mat ėmė atkartoti jo sporto salėje ištobulintas kūno linijas nebūtuose scenarijuose. Turėjau sočiai idėjų saldžiausiems sapnams.
Ir štai pusiaukelėje į tą mistišką būseną, kurią buvau bepasiekianti iki jam mane užkalbinant, dar vienas skambtelėjimas. Tik jau gerokai garsiau – į duris. Velniškai išsigandau! Ne todėl, kad mano mintys jau rodė rankoms kelią po antklode, o dėl to, kad tokiu vėliu metu niekas šiaip sau neskambina į duris. Prigriebiau šilkinį chalatėlį nuo kėdės ir eidama link durų į jį susisupau. Širdis daužėsi nuo išgąsčio, kojos ir rankos nežymiai virpėjo. Pažvelgiau pro durų akutę, o ten – ta nuostabi mano Facebook‘o draugo šypsena!
Protas vėl reikalavo paaiškinimo, bet pirma dar teko susikauti su durų spyna, kuri ne taip greit pasidavė mano virpantiems pirštams ir netikėtasis svečias įsmuko į vidų uždarydamas, bei užrakindamas už savęs duris. „Atleisk, jei išgąsdinau“ – ir apglėbė mane dar visiškai neatsipeikėjusią iš nuostabos. Šiek tiek per ilgai užlaikė glėbyje, o vos paleidęs puolė teisintis: „Tu nežinojai, kad aš gyvenu pas Tomą, kol jis išvykęs, a?“ Aš nieko neatsakiau. Net pamiršau pasisveikinti. Atsitraukiau žingsnį ir lėtai, nuo apačios jį nužvelgiau: jaukios naminės šlepetės, vyriškai apžėlusios raumeningos blauzdos, atsainiai sumegztas tamsiai mėlyno chalato diržas, vyno butelis rankoje, šiek tiek pravira apykaklė ir viską vainikuojanti šypsena, kuriai neįmanoma atsispirti.
„Jauskis kaip namie“ – išgirdau save sakant, o jis pasinaudojęs mano žodžiais nuėjo tiesiai į mano miegamąjį, kur degė šviesa. „Aš tuoj!..“ – automatiškai nuėjusi į virtuvę prigriebiau dvi taures ir vyno atidarytuvą. Dar stabtelėjau prieškambaryje prie veidrodžio, kelis kartus giliai įkvėpiau ir pasidžiaugiau savo naujaisiais naktinukais. Gal ir ne veltui juos įsigijau... Mano seksuali nuotaika nebuvo niekur dingusi, tik susigūžusi slėpėsi nuo netikėto svečio.
Dar kartelį sustojau savo kambario tarpduryje. „Namie, tai namie...“ – kerinčiai kilstelėjo jis antakius ir man beliko susitaikyti su tuo faktu, kad jis įsitaisė mano lovoje jau be chalato. Kol padėjau taures ir atidarytuvą ant spintelės prie lovos, jis pasiėmė mano kompiuterį nuo lovos kojūgalio ir nesusilaikė nuo komentaro: „Tai gal tos istorijos ne tokios ir geros, jei jas skaitydama turi atsidaryti mano nuotraukas?...“ Lažinuosi, kad išraudau: „Aš neee...“ – bet pati nežinojau, ką besakyti. Jis užsklendė mano kompiuterį ir padėjo ant stalo prie savo lovos pusės. „Paduok atidarytuvą“ – nutraukė jis nemalonią tylą, o tada jau pati prisėdau ant lovos ir palaikiau taures, kol jis jas užpildė.
„Už nemigo naktis!“ – barkštelėjo mūsų taurės ir aš vėl paskendau jo akyse. Po dar kelių gurkštelėjimų smaugiančioje tyloje jis vėl prabilo: „O tu nesušalsi?“ ir ištiesė ranką, kad paimtų mano taurę. Netrukus jau buvau po antklode. Taurės taip ir neatgavau – girdėjau, kaip jis padėjo jas ant stalo. Tada pasisuko į mane, o aš pusiau sėdomis, bijojau net pajudėti. Atrodo, kad jis jautėsi gana patogiai, o gal tiesiog mėgavosi mano drovumu.
„Aš buvau teisus – net su naktiniais Tu atrodai puikiai. Net labai puikiai...“ – vėl šyptelėjau jausdama, kaip kraujas plūsta man į skruostus. Lyg bandydama pasislėpti, slystelėjau lova žemyn ir išsitiesiau, bet jis sutrukdė man iki nosies užsitraukti antklodę. „Ne, ne, ne...“ – viena ranka sustabdęs antklodę man ant pilvo, o kita - pasirėmęs galvą, jis žvelgė į mane. Aš vengiau jo žvilgsnio. Žinojau, kad tada visai susileisiu, nors jau dabar dėl to baimės ir nuostabos mišinio tarp mano stipriai suspaustų šlaunų kaupėsi drėgmė.
Be jokio vargo įveikęs mano esą savigynai prie krūtinės sudėtas rankas jis vieną po kitos spustelėjo mano krūtis, kurių speneliai jau seniausiai styrojo lyg trintukai ant pieštukų galų. Bandžiau kvėpuoti ramiai. Lėtai glostydamas jas, ir tik netyčiom užkliudydamas spenelius, jis kartais perbraukdavo ir per pilvą, bet lyg nedrįsdamas leistis žemiau, vėl grįždavo. Nesulaukęs pasipriešinimo, nors ir pasitenkinimą slopinau iš visų jėgų, jis pasilenkė man virš krūtinės, ėmėsi laižyti, čiulpti tai spenelius, tai tiesiog viską aplink, kiek leido naktiniai. Jaučiau jo karštą kvėpavimą, girdėjau, kaip pati nenorom alsuoju vis tankiau. Užmerkiau akis ir įsitvėriau jo sprando. Tiek ir tereikėjo...
Palaikęs tai pritarimu, o gal tiesiog supratęs, kad nebegaliu atsispirti, jis drąsiai žengė kitą žingsnį. Ne, turiu omeny ne tai, kad krūtų glamones jis paįvairino švelniais krimstelėjimais, tiesiog mano dėmesys keliavo žemyn su jo ranka. Jaučiau, kaip šiurpsta mano oda, kai jis delnu braukia žemyn mano pilvu per šilkinius naktinius. Pirma viena šlaunimi, tada kita, tada pirštų galiukais per nėriniuotus kelnaičių kraštelius... Vis arčiau... Man buvo šiek tiek gėda, kad aš tokia sudrėkusi, nežinojau, kaip jis į tai reaguos. Tačiau, kai jo pirštai pagaliau pasiekė tą vietą, kur mano kelnaitės buvo kiaurai permirkusios ir pakėlė į mane maloniai nustebusiais akis, baimių nebeliko.
Neatitraukdamas akių jis jau abiem rankom ėmėsi mano kelnaičių ir numetė jas kažkur prie lovos. „Jei būčiau žinojęs, kad tu šitaip nori... Kitą kartą tu tiesiog pasakyk ir aš ateisiu.“ – šypsojosi jis lyg vaikas, gavęs saldainį ir nejučiom ta šypsena atsidūrė mano lūpose. Trumpam. Kol jis bučiniu užgniaužė man kvapą. Tačiau ilgai netrukęs vėl grįžo prie savo pradėto žaidimo. Vėl glamonėdamas krūtis nekaltai glostė pilvelį jau po naktiniais iki pajutau, kaip įspraudė pirštą tarp mano sudrėkusių lūpyčių. Virptelėjau jam braunantis giliau ir instinktyviai suspaudžiau šlaunis, bet jis vėl lengvai jas praskėtė ir jau dviem pirštais tyrinėjo mane iš vidaus. Lėtais, švelniais pirmyn-atgal, vis stabtelėdamas ties kraujo pritvinkusiu klitoriu. Jaučiau, kaip tai mane atpalaiduoja, kaip atsileidžia kojų raumenys.
Galiausiai jis liovėsi glamonėti krūtis ir aš tikėjausi visai ko kito, bet štai įsitaisė tarp mano kojų. Negalėjau nepastebėti, kad jo apatiniuose stūkso įspūdinga erekcija ir bent mintimis ėmiau ją liesti, kol pajutau jo liežuvį ant savo klitorio. Nugara išsirietė pati, o jis tuo mėgavosi ir tik dar giliau bruko savo miklų liežuvį. Tvinksėjo visi jo priliesti raumenukai ir jis, be abejo, tai jautė. Mano dejonėms garsėjant jis spustelėjo mane atgal prie lovos ir vieną ranką laikydamas ant mano pilvo apačios, kitos dviem pirštais vėl brovėsi vidun. Šįkart mano raumenukai buvo dar labiau susitraukę, tačiau tai jį tik dar labiau kaitino. Lyg aš maldaučiau liautis, o jis nenurimtų, kol neišvarytų manęs iš proto. Būtent toks jausmas apėmė, kai jam galiausiai pavyko užčiuopti mano G-tašką.
Mano klubai jau patys sutikdavo jo „pirmyn“, o vaginos raumenys vargiai bepaleisdavo su „atgal“. Karščio bangos buvo seniai nušlavusios drovumą ir dabar jau įsitvėrusi jam į plaukus dūsavau gaudydama orą: „O taip... taiiiip...“ Galiausiai virpėdama jo rankose pasiekiau viršūnę ir jau jėga atstūmiau jį nuo savęs. Visiškai be jėgų ir saldžia migla aptrauktu protu gulėjau lovoje. Užmerkusi akis jaučiau, kaip vis dar tvinkčioja mano raumenys, kaip smarkiai plaka širdis ir kaip maloniai įsielektrinusi oda.
Kai galiausiai pajėgiau atmerkti akis, jis kuo ramiausiai siurbčiojo vyną pasisukęs į mane. Tas jo žvilgsnis... Ko gero vėl būčiau bandžiusi pasislėpti po antklode, bet... „Ne, ne. Viskas gerai. Tu – nuostabi, man patinka į tave žiūrėti.“ Ir grįžtelėjęs padavė mano taurę. Troškulys buvo numalšintas. Tik ar ilgam...
