Net nenusivilkęs blizgančios striukės tik prisėdęs šis trisdešimtmetis įtariai paklausė:- Ar jūs galite atgaivinti mano vidinį vaiką? Ar imsitės kartu su manimi praeiti visais keliais ir klystkeliais?- nors balsas buvo melodingas, jis gręžė mane skvarbiu žvilgsniu, tačiau dar didesnį nerimą kėlė gerai apgalvota šypsena.
Ir visgi jo klausimas buvo išmintingas. Kiekvienas klientas terapijos pradžioje galėtų turėti šiek tiek nepasitikėjimo – juk nelengva priimti žmogų su viskuo, iki galo eiti su juo į nemalonius jausmus, būti su juo, kai jis išvargina tave skundais, pasakoja apie svetimus, sunkius, o kartais ir negražius dalykus. Siūlydamas terapinį kontraktą, terapeutas pasižada jį priimti, tačiau ar paskui būna su juo visa širdimi, o gal stebi jį iš patogios rezervuotos proto pozicijos?
- Psichologai kaip tik su tuo ir dirba – staiga užklupta stengiausi, kad mano balsas skambėtų įtikinančiai.“Jei terapijos sėkme netikės dar ir terapeutas, tada jau tikrai nieko nebus.“- pamaniau
- Netyčia perskaičiau jūsų apsakymą apie vaikystę. Tai apie mane. Tikriausiai jūs rašote apie pacientus, bet juk ir jūs turėjote kažką panašaus patirti, kad taip gerai aprašytumėt?
Šiuo retoriniu klausimu tardymas baigėsi, konsultacijų tikslas buvo visiškai neaiškus, tačiau mane tai savotiškai pradžiugino – kartais tokios gelminės temos, kaip „vidninis vaikas“, „gyvenimo prasmė“ kur kas įdomesnės už kasdienines problemas. Aš galėjau paklausti tradicinių klausimų, pavyzdžiui, kokio terapijos rezultato jis tikisi, kas jį paskatino ateiti būtent dabar. Bet man atrodė, kad jis pasiryžęs dalintis tokiais giliais vidiniais dalykais, kad geriau jo kol kas netrikdyti.
Porą mėnesių buvo ilgi monologai apie tėvus. Atrodo vaikystė, tėvai – banali tema, tačiau daugeliui žmonių apie tai pasakoti – labai svarbu. Žmonija, rodos, juda į priekį, bet vaiko gyvenimas dažnai tebėra varganas ir apgailėtinas, o jo pasekmės – skausmingos ir ilgalaikės.
- Viskas mano gyvenime vyksta ar nevyksta tik dėl to, kad bijau mamos. Pasakau per šeimos šventę žodį, ir žiūriu, ar gerai. Galvoju įpilti cukraus į indą ar palikti maišelyje – irgi žiūriu į ją. Tas žiūrėjimas tarsi „įaugo į vidų“, jos nėra šalia, bet aš save vis stabdau, atrodo, jai nepatiks. Ji būdavo labai pikta. Vieną kartą ji trenkė man per veidą – dar ir dabar tas veido gabaliukas apmiręs, nejautrus.
Tačiau jis laikėsi atstumo – kalbėjo tarsi sau, o ne man, kartais į mane net nepažvelgdavo. Kodėl jis toks atsiribojęs ir atsargus? Gal žiūri į mane kaip į tėvus? Gerai, kad tiek laiko „nesmūgiavau“, nenuvertinau,, bet garantjų, kad to nepadarysiu, nėra. Tėvai ko gero jo irgi prisibijojo. Stengiausi išbūti su jo atsiribojimu, įtarumu ir neatsiriboti pati:
- Tau puikiai sekasi viską įvardinti, tęsk toliau.
- Trečioje klasėje mane nekaltai apkaltino vagyste, gyniausi, bet mama manim nepatikėjo. Taip kentėjau, kad ėmiau perisvalgyti ir nutukau. Ji deklaruoja, kad myli mane, bet niekad manim nesidomėjo. Kai imu pasakoti apie save, atrodo, kad jai nemalonu, net baisu... Girdėjau, kad prieš man gimstant ji abejojo, norėjo daryti abortą. Ką aš jai turiu jausti? Dėkingumą, kad neužmušė?
- Tikrai nesaugu gyventi, kai artimiausi žmonės sako, kad priima, o iš tikrųjų nepriima, kai jie gali staiga supykti, apkaltinti..
- Negi taip būna ir kitose šeimose?
- Taip, tikrai ne vienas mano klientas taip kenčia santykiuose su tėvais ir tai jiems trukdo judėti pirmyn.
Terapija jam buvo reikalinga kaip oras, labai susidomėjęs jis kaip detektyvas ieškojo, ar teisus? O gal tėvai teisūs? Atėjęs sakydavo:
- Atrodo, kad nuo praeito susitikimo praėjo ne savaitė, o mėnuo, viskas taip intensyvu...
Šis turtingų tėvų sūnus tik prieš metus pasiryžo išsikelti gyventi vienas, bet su tėvais vis tiek buvo septynias dienas per savaitę: dirbo tėvo įmonėje, lankydavosi savaitgaliais. Tėvai vis dar buvo dideli autoritetai, jis negalėjo net išeiti atostogų.
- Tarsi tikiuosi, kad jie dar taps gerais...
- Vaikai turi tikėti, kad tėvai yra geri, nes nuo jų gyvybiškai priklauso, tačiau suaugęs gali leisti sau pamatyti tiesą.
- O dar aš jaučiu, kad turiu jais rūpintis. Be manęs jie neturi jokių draugų.
- Manai, kad negalima turėti savo norų? Jei vadovaujiesi nuostata „Jeigu jiems gerai, tai ir tau gerai“, tai ne suaugusių žmonių santykiai, o simbiozė.
Prieš mane tarsi skleidėsi priklausomų santykių voratinklis. Kaip galima jausti visus tėvų norus! Ir kaip reikia auklėti vaiką, kad jis taip jaustųsi? Vis dar nedrįsdamas tikėti savo mintimis, jis proto prožektoriumi apšviesdavo tai vieną, tai kitą vaikystės gabaliuką, ir mano palaikymas kaip griūtį sukeldavo naujus atradimus. Įsivaizdavau jo tėvus tarsi jie būtų mano tėvai, kvėpavau jo ritmu, jaučiau, kad galiu pratęsti jo mintį, o jis galėjo atsipalaiduoti ir naujai, drąsiai pažvelgti į savo išgyvenimus. Nežinojau kur einame, neturėjau terapinio plano, kaskart laukiau, kur nueisime.
Generalinis vaikystės peržiūrėjimas kas dieną tirpdė jo priklausomybę nuo tėvų.
- Supratau, kad ne tik tėvai, bet ir aš galiu spręsti, kada bendrauti. O labiausiai man dabar reikia žinių, kaip atrodo „ne tėvai“. Vis daugiau bandau sužinoti, kaip gyvena kitos šeimos, matau kaip jie šnekasi, tariasi ir stebiuosi, kaip man pačiam neatėjo į galvą, jog galima daugeliu atvejų ne bijoti ir paklusti, o kalbėtis, tartis?
Vieną dieną jis pranešė:
- Pirmą kartą per dešimt metų nusprendžiau išvažiuoti atostogų. Telefoną išjungsiu. Baisu, žinoma, bet apsisprendžiau, jeigu kas atsitiks, tai atsitiks, įmonė gal nebankrutuos.
Po atostogų jis neskambino. Svarsčiau, kas nutiko. Gal be reikalo didelės reikšmės nesuteikiau jo atsiribojimui? Mes taip ir neaptarėm, kaip jis jautėsi šalia manęs, o per atostogas, matyt, užsidarė visiškai.
Aš galėjau tik spėti, koks jis sudėtingas. Mačiau kaip jis kritiškai vertina kitus ir save. Mačiau, kad suka kalbą aplink, kad neparodytų savo silpnumo. Jo monologai jau buvo išsisėmę, terapija turėjo pereiti į naują stadiją- artimesnį bendravimą, lūkesčių, neigiamų jausmų atskleidimą. Gal būt jis pajuto baimę priartėti? Tapti artimu- tai tapti priklausomu, o atsisakyti artumo, nuvertinti santykius – reiškia išlikti stipriu.
Vieną šiltą vakarą netyčia susidūrėme mieste.
- Koks malonus susitikimas, – jis net nukaito-, – galvoja apie tave, ketinau užsirašyti konsultacijai.
Atėjęs ėmė pasakoti:
- Norėjau suprasti, kaip po atostogų jausiuosi vienas. Atostogose buvo gerai – kitoje šalyje, kur nėra tėvų net kvėpuoji kitaip. Autobuso kelionėse turi mamą gidę ir tėtį vairuotoją, visas autobusas tavęs laukia ir ieško. Ir staiga supratau, kad reikia mesti darbą. Išeiti norėjau seniai, bet bijojau tėvo – pasakys, kad tingiu dirbt. Jis nė karto nesakė, kad gerai dirbu. Ir aš vargstu, noriu greičiau išspręsti visas problemas, bijau, kad suges koks kompiuteris, tačiau kai viską padarau, apsiimu dar daugiau darbų, nes kam aš tada būsiu reiklaingas? Norėjau uždirbti daug pinigų, tėvas sakydavo: „griebk kiek galėdamas, antraip liksi visai be nieko“, bet sielos vis tiek neapsimoka parduoti, net jei gautumei visus pinigus. Sielos pardavimo sandoryje apsimoka tik pirkėjui.
Posūkis buvo tikrai stiprus.
- Tu kalbi taip aiškiai, įdomiai.. Nuo darboholizmo kenčia daugybė žmonių, aš nuo to kentėjau taip pat. Toli gražu ne visi taip drąsiai sugeba pažvelgti į tai, kas su jais vyksta.
Kitą susitikimą jis pranešė:
-Viskas, sprendimas priimtas. Parašiau prašymą, perdaviau pareigas, negaliu sulaukti darbo pabaigos. Nebenuomosiu buto, kelsiuosi į tėvų vasarnamį. Močiutė už 800 lt sugeba pragyventi ir dar vaistų nusipirkti, tai kodėl aš nesugebėčiau? Už perpus mažiau pinigų sutikčiau dirbti darbą, kuris manęs nesekintų. Tada ne „tėvai sumažėtų“, o aš pats „padidėčiau“, kurčiau savo gyvenimą ir save.
Kai sugalvojau ką daryti, pasijutau stiprus ir suaugęs. Anksčiau bijojau apie tai net pagalvoti, reikėjo prieiti iki ribos. Iš pradžių matai problemą, bet nekreipi dėmesio, po to jau pamatai ją aiškiai, po to pradedi pykti ir tik po to imi ieškoti išeities. Laisvė yra bent viena alternatyva tam keliui, kuris yra.
Kassavaitinių susitikimų etapas baigėsi, prieš pereinant į mažiau intensyvų etapą- apibendrinome nueitą kelią.
- Pasidalink, kas tau padėjo?
Jis nusišypsojo:
- Niekad nesinorėjo dalintis problemom su draugais, atrodė, kad jie daug laimingesni, o aš vienas toks nenormalus. Nieko jie ir nepasakydavo, tik palinksėdavo, laukdami, kol patys galės kalbėti. O psichoterapeutas anksčiau man atrodė tarsi ne žmogus. Jis kažką žino, bet nesako ir klientas turi ilgai lankytis, kad gautų tuos atsakymus. Tačiau netyčia internete radau tavo straipsnius. Labiausiai mane nustebino tai, kad juose yra tavęs. Net nesuabejojau, kad moki spręsti problemas, bet dingo dieviškumo aureolė, o tuo pačiu ir baimė atsiskleisti. Svarbu, kad terapeutas tave giliai suprastų, nes jei nesupranta ir tik linksi, tai pajauti O kai kas nors tave supranta, nusiramini, įgauni naujų jėgų. Kad imtum save suprasti, užtenka vieno tokio žmogaus. Kažkas sakė: „Jau esi geras toks, koks esi, ką bedarytum“. Jei tuo patiki bent sekundei, viskas keičiasi, nors tai anaiptol ne visada malonu, dažnai net baisu.
Tai, kas atgaivino jo vidinį vaiką, psichoterapijoje vadinama „besąlygišku kliento priėmimu“. Šį metodą C. Rogersas, vienas iš humanistinės psichoterapijos kūrėjų, pasiūlė kaip tik tada kai po Antrojo pasaulinio karo žmonija kovojo prieš diktatoriškus režimus. Ne visada pavyksta taip nuoširdžiai priimti klientą: „Man įdomu tai, kuo tu nori pasidalinti ir aš tai stengsiuosi pilnai suprasti. Sakyk viską taip, kaip tu nori.“ Tuomet klientas jaučiasi laisvas kalbėti tai, ką pasirinko, o terapeutas skatina jo pasirinkimo laisvę. Tai vienpusis santykis, bet jis mažiausiai iškraipo, mažiausiai kišamasi į tai, kaip žmogus mato savo pasaulį. Žinoma, šis metodas tinka tik tada, kai klientas jau moka analizuoti savo gyvenimą.
Vis tik iki šiol abejoju: gal reikėjo daugiau klausti, daugiau prieštarauti? Iš po priklausomybės ir įtarumo išlindo baimės pasirodyti nevykusiu problema. Šie atradimai – tik pradžia. Kalbėti apie vaikystę sunku, bet kartais tai yra lengviau nei kalbėti apie dabartį, mat dabarties autorius jau esi tu pats. Jam dar reikės išmokti išdrįsti patikėti kitu žmogumi, nenuvertinti jo ir savęs, nenusišalinti. Bet ar šiuo metu jam tai aktualu? Juk žmogus pasiryžęs keistis tik tada, kai jam skauda, ir jokiam terapeutui su savo „patobulinimais“ čia kištis nevalia. Kaip bebūtų, aš džiaugiuosi sudalyvavusi šiame įdomiame tyrime –atsivėrimas gydo ne tik klientą, tarsi geras menas jis gydo ir terapeutą.
