Dabartiniai paaugliai gyvena savame pasaulyje, patikimai atitvertame nuo tėvų ir mokytojų skaitmeninių technologijų barjerais. Kaip rasti kelią į vaikų elektroninį kosmosą?
Buvo metas, kai amerikiečių televizorių ekranuose kasdien pusę dešimtos vakaro pasirodydavo užrašas: „Dabar 9 valandos 30 minučių. Ar žinote, kur dabar jūsų vaikai?“ Šitaip buvo stengiamasi priminti (o kai kur ir po šiai dienai primena) tėvams, kad metas kviesti vaikus iš lauko, kur jie žaisdavo su draugais, ir varyti į lovas. Tačiau dabar visi žino, kur jų vaikai – jie sėdi priešais savo kompiuterius.
Radijo stoties „Svoboda“ apžvalgininkė Marina Jefimova cituoja JAV žurnale „Time“ išspausdintą straipsnį „Daugiaprogramė karta“ („Multitasking generation“): „Penkiolikmetė Brenda Jones svetainėje darbuojasi prie tėvo kompiuterio „iMac“. Ant kelių – vadovėlis. Brenda kompiuteriu daro namų darbus ir priešokiais kalbasi mobiliuoju telefonu su kaimyniniame name gyvenančia bendraklase. „Ką tu rytoj rengsies? O batukus?“ Prie antrosios Brendos ausies prilipusi ausinė, kurioje tarsi bangos į krantą plaka muzikos ritmai iš interneto svetainės „ITunes“. Brendos brolis, keturiolikmetis Pirsas, sėdi miegamajame priešais savo kompiuterį. Žinoma, per ausines liejasi „iTunes“. Tačiau Pirso dienotvarkė skiriasi nuo sesers: jis naršo po savo mėgstamos aktorės interneto svetainę, plepa „MySpace.com“ pokalbių kambaryje su bičiuliu ir tuo pačiu metu siuntinėja momentines interneto žinutes (IM) – maždaug tokias. Pirsas rašo: „Sup?“ – jaunimo slengu taip reiškia „What‘s up?“, t.y. kas naujo? Draugas atsako: „Nm u?“ – suprask, „Not much. You?“, nieko ypatingo, o pas tave? Pirsas surenka klaviatūra: „Same“, tas pats. Tuo lakoniškas susirašinėjimas ir baigiasi, o Pirsas jau rašo žinutę kitam draugui.
Tyrimai rodo, jog 82 proc. amerikiečių jaunuolių iki 7 klasės ne tik naudojasi internetu, bet ir vienu metu kompiuteriu atlieka keletą darbų: žaidžia internetinius žaidimus, naudojasi „iTunes“, elektroninio pašto, momentinių žinučių (IM) programomis, kažko ieško su „Google“, bendrauja pokalbių kambariuose ir t.t. Tai vadinama daugiaprogramine arba daugiaprocesine veikla, kai vienu metu sprendžiamos kelios užduotys. Vidutiniškai vaikai Amerikoje prie kompiuterio praleidžia po 6,5 valandos per dieną. Šis laikas per pastaruosius 3 metus nepadidėjo, tačiau draugiaprocesinis darbas pagal savo intensyvumą 6,5 valandos paverčia 8,5. Būtent todėl dabartinė jaunuolių karta JAV vadinama „M karta“ („M generation“ – iš „Multitasking generation“).
„Time“ paskelbto straipsnio autorė Claudia Wallis pažymi: „Iš visos mano surinktos medžiagos ir savo pačios vaikų elgesio įsitikinau, kad interneto apsėsti paaugliai praranda svarbią ypatybę – mokėjimą neskubėti. O ir mes, suaugusieji, negalime sulėtinti savo bėgimo per gyvenimą. Mes negalime apsidairyti, pagalvoti, ilgesniam laikui sukaupti mintis į kažkokį svarbų dalyką. Mes prarandam šį įprotį. O vaikai jo net ir neįgyja. Žinoma, elektronika mums gerokai palengvino gyvenimą. Net nesitiki, kad internetas atsirado tik prieš 15 metų, tačiau elektroniniai patogumai dėl savo ypatingo patrauklumo atima iš mūsų vaikus. Jie gyvena savame pasaulyje, patikimai atitvertame nuo tėvų ir mokytojų elektroniniais barjerais. Jie šokinėja nuo vienos pramoginės ar pažintinės kompiuterio funkcijos prie kitos ir nebepajėgia nuo jo atsitraukti. Ir taip įpranta lakstyti reiškinių paviršiumi – šis įprotis tampa visos kartos bruožu“.
Los Andželo universiteto antropologijos profesorė Eleonora Oaks, 20 metų stebėjusi šeimas, kuriuose augo paaugliai, teigia, kad tėvams būna sunku patekti į elektroninį savo vaikų kosmosą. „Iš šimtų mūsų nufilmuotų vaizdo įrašų tampa akivaizdu, kad daugeliu atvejų pavargę tėvai atsisako bandymų atitraukti vaikus nuo kompiuterių, nes nori išvengti šeimyninių skandalų. Dešimtyse vaizdo medžiagos kadrų matyti, kaip iš darbo parėjęs tėvas vienas pats sėdi virtuvėje ir vakarieniauja. Šeimos nariai dabar jau kartu nebevakarieniauja ir nebesikalba prie stalo.“
Antropologė teigia nežinanti, kaip vaiko asmenybės raidą veikia toks daugiaprocesinis užsiėmimas, kai tuo pačiu metu daromi ir namų darbai, ir naudojamasi internetu. „Tai sunkus klausimas. Dauguma pedagogų labai nerimauja, tačiau kol kas tai tik jų stebėjimo įspūdžiai. Universitetų profesoriai sako, kad naujoji studentų karta nori gauti greitus ir tikslius atsakymus į pačius sudėtingiausius klausimus, jaunimas nesupranta reiškinių dvilypiškumo, daugiapoliškumo, sudėtingumo. Tik balta ir juoda, gera ir bloga, tik „geri vaikinai“ ir „blogi vaikinai“. Todėl istorijos profesoriai baiminasi pasaulio vaizdo supaprastinimo tendencijos – juk netrukus į šių studentų rankas pateks šalies likimas, ir nežinia, ar jie suaugę ir užėmę svarbius postus sugebės vertinti rimtas politines problemas atsižvelgdami į visą jų sudėtingumą, ar tiesiog stversis to sprendimo, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo patraukliausias. Jie praranda kantrumą kaip proto ypatybę, o pasaulio problemų sprendimas – darbas ne iš paprastųjų.“
Duke universiteto istorijos profesorė Claudia Koonz buvo pritrenkta, kai grupė studentų jai pareiškė jau seniai neperskaitę nė vienos knygos nuo pradžios iki pabaigos. Jie jas tik perverčia. Netrukus profesorė įsitikino, kad naujieji studentai kur kas geriau suvokia vaizdo ir garso medžiagą negu tekstus. Todėl ji jiems rodo filmus ir duoda klausytis garsajuosčių. O skaityti – tik straipsnius „Ir tai – Duke universitete, tautos pasididžiavime!” – šūkteli pasibaisėjusi Koonz.
Vaikų psichiatras Davidas Meyeris iš Mičigano universiteto tvirtina, kad žmogaus smegenys pasižymi gana stipriu sugebėjimu vienu metu atlikinėti kelis darbus. Pavyzdžiui, galima mechaninį darbą derinti su apmąstymais, galima vairuoti mašiną ir klausytis radijo. „Tačiau jūs negalite tuo pačiu metu skaičiuoti mokesčius ir rašyti esė, – sako psichologas. – Aš specialiai atlikinėjau bandymus su vaikais, kuriuos visi laiko daugiaužduotiškumo meistrais. Jokio esminio skirtumo: į du mąstymo procesus jie gali susikaupti tik paeiliui. Tiesa, smegenys pasižymi savybe greitai keisti susikaupimo sferas, vieną sritį palikdamos atmintyje, o po to greitai ją iš ten ištraukdamos. Jaunystėje toks sugebėjimas būna gerokai stipresnis nei senatvėje ir būtent tai paaugliams dažnai sukelia skirtingos veiklos tuo pačiu metu įspūdį. Tačiau tai tik regimybė. Tad ruošdami pamokas ir kartu plepėdami pokalbių kambariuose namų darbus jie atlieka ne per pusantros, o per penkias valandas. Be to, smegenims reikia poilsio, ir tie, kas nuolat jas prievartauja, praranda galimybę susikaupti ir įgyja tai, ką mes vadinam sąmonės padrikumu.“
Tad ką daryti tėvams? Kaip gelbėti vaikus? „Mes dar tokie naujokai elektroninių technologijų srityje, kad dar nežinome, kaip jas pažaboti, ir šia prasme esam visai pasimetę, – tvirtina „Time“ žurnale Claudia Wallis. – Tačiau psichologai jau pradėjo siūlyti kai kuriuos konkrečius dalykus, tarp kurių vienas man labai patinka – reikia mokyklų ir universitetų programas papildyti tokiu kursu: „Kaip išmokti gulinėti po medžiu ir skaityti knygą“.
Nuo amžių pradžios kiekviena suaugusiųjų karta naujose technologijose įžvelgia naikinimo tendenciją. Platono perspėjimas, kad rašymas ir skaitymas sunaikins oratorinį meną, visiškai pasitvirtino. Automobilis atėmė iš mūsų aplinkos stebėjimo galimybę. Telefonas – epistolinius sugebėjimus.
Tačiau yra optimistų, kurie sveikina „M kartą“. Antai rašytojas Stevenas Johnsonas mano, kad netikėtas, ryžtingas aktyvumas visiškai naujoje elektroninių komunikacijų sferoje ne bukina vaikus, o priešingai – aštrina jų protą. Jie analizuoja sudėtingas sistemas, mokosi surasti bet kokią informaciją, užmezginėti ir palaikyti žmogišką bendravimą, naudoti technologijas naujoms užduotis spręsti. Viso to jie mokosi tiesiog savo malonumui, laisvalaikio metu. „Mes neuždengsime jų nuo elektroninės revoliucijos vėjų. Tegul mokosi juos nukreipinėti į savo bures“, – tvirtina jis.
Kokia išaugs ši naujoji „M karta“? Primityviais stačiokais, barbarais ar nauju žmogaus tipu? Galbūt atsakymą rastume neseniai ekranuose pasirodžiusiame kanadiečių filme „Barbarų antplūdis“. Jo siužetas toks: nebejaunas žmogus miršta nuo vėžio. Jis – istorijos profesorius, neturtingas, liberalių pažiūrų, simpatizuoja socialistams. Todėl jis guli perpildytoje ligoninėje, šešiavietėje palatoje, kentėdamas nuo siaubingų skausmų. Žmona jam sako išsikviesianti sūnų, su kuriuo tėvas seniai nutraukęs santykius. Vyras prieštarauja: „Kuo gali man padėti tas primityvus žmogus, kuris per savo gyvenimą neperskaitė nė vienos knygos? Nė vienos!“ Žmona atkerta, kad nors knygų jis ir neskaito, tačiau per mėnesį uždirba daugiau nei jis per visus metus. Taigi atvažiuoja sūnus. Jis dirba didelėje finansų kompanijoje, yra el. pašto, SMS, kompiuterinių programų ir vaizdo klipų meistras. Su nešiojamuoju kompiuteriu, mobiliuoju telefonu, pinigais ir realaus pasaulio pažinimu. Jis nuperka tėvui visus patogumus, kurių jam nesuteikė kanadietiška socialistinė nemokama medicinos sistema, įskaitant ligoninių darbuotojų profesinės sąjungos narių paslaugas. Jis internetu susisiekia su geriausiu specialistu ir dosniai apmoka jo konsultacijas. Jis suranda policijos detektyvą, kuris jam padeda gauti heroino, kad išvaduotų tėvą nuo kančių. Jis sukviečia visus tėvo draugus intelektualus, sumokėjęs jiems už kelionę ir padengęs pragyvenimo išlaidas. Ir savo nešiojamojo kompiuterio ekrane tėvui parodo dukters, plaukiančios laive Ramiajame vandenyne, atsisveikinimo videolaišką. Šis knygų neskaitantis vyras tėvui suteikia galimybę numirti išsaugant žmogiškąjį orumą. Ir šis mirties patale sako draugams: „Intelektas buvo visada. Biblijos laikais, Egipte, Graikijoje, Amerikoje. Bet kai jis ima nykti, prireikia barbarų, kad būtų galima jį atjauninti. Barbarai jau čia. Girdite? Jų princas eina.“
Ir visi su pasigėrėjimu ir išgąsčiu pažvelgia į ateinantį jauną vyrą su kompiuteriu rankose.
