Kritika – tikrai rizikingas užsiėmimas, dažniausiai nieko nepakeičiantis teigiama linkme ir netgi atgręžiantis į kritikuotoją visus asmeninės gynybos pabūklus. Ir vis dėlto kartkartėmis, atrodo, net liežuvis niežti, kaip norisi pasakyti pastabų pamačius kituose tai, ko matyti nesinorėtų...
Psichologai kritikams negailestingi. Pasak jų, labiausiai piktinamės kaip tik tomis kitų žmonių savybėmis, kurios glūdi mumyse pačiuose, tik trokštame tai paslėpti – galbūt nuo kitų, o galbūt net ir nuo savęs. Kritikuodami kitus jaučiamės pranašesni, tarsi viešai paneigiame tas savybes, kurių nenorėtume matyti savyje: „aš čia niekuo dėta, man tai nebūdinga, todėl ir stebiuosi, kad taip elgiasi kiti“. Be abejo, save laikome pranašesniais už tuos, kuriuos kritikuojame. Ir kuo labiau nepagrįsta ši kritika – tuo didesnis mūsų kaprizingojo ego pasitenkinimas.
Dar nemaloniau jei tokia kritikos doze pavaišiname savo artimuosius. Pažvelgus atidžiau, mylimų, artimų žmonių kritika – ne kas kita, kaip atviro ir nuoširdaus pokalbio su žmogumi stygiaus išdava: mums trūksta laiko išsakyti, kaip jaučiamės, trūksta noro ir pastangų suprasti vienas kitą. Todėl neišsipildę lūkesčiai ir nepateisintos viltys virsta kritikos lavina. Pliekiame mylimus žmones kandžiausiomis pastabomis – ir slapta viliamės, kad jie išgirs mūsų pagalbos šauksmą: „jaučiuosi blogai, nes man sunku tave suprasti...“
Ar kritika naudinga? Kritikuojantysis mano, kad taip. Juk išsakydami kritiką dažniausiai siekiame, kad kritikuojamas žmogus pakeistų savo elgesį. Parodėme pirštu jo klaidas – na ko gi dar reikia? Tik jas ištaisyti ir eiti pirmyn jau nebekartojant.
Deja, tai – esminė klaida, kuri padaroma nesusimąsčius. Kritika, ypač nepagrįsta, pasiekia vienintelį tikslą: sukelia pyktį ir atmetimo reakciją. Kritikuojantis žmogus nesukelia pagarbos – tik pyktį, pagiežą ir daugiau ar mažiau slepiamą priešiškumą. Taigi prie pagrindinio tikslo – laukiamų kito žmogaus elgesio pokyčių – jis ne tik nepriartėja, bet netgi nutolsta, provokuodamas pašnekovą elgtis priešingai ir dar atkakliau kartoti elgesį, kurį norėtume sustabdyti.
Jei kritika tampa įpročiu, toks žmogus ilgainiui praranda draugus, tampa nemalonus aplinkiniams, nepageidaujamas bičiulių susibūrimuose. Pastebėta, kad kritikuoti linkę žmonės dažniau nei kiti serga skrandžio ir virškinimo sistemos ligomis. Panašu, kad nuolat liejama tulžis apnuodija nuotaiką ne tik aplinkiniams, bet ir jiems patiems. Kai kritika tampa įpročiu, pasikeičia ir pats požiūris į gyvenimą. Žmogus įpranta visame kame ieškoti neigiamų aspektų, tad liaujasi pastebėjęs tai, kas šviesu ir gražu.
Pozityvios kritikos esmė – neįžeidžiant žmogaus parodyti jo klaidas, turint išskirtinai gerų ketinimų: ne sugėdinti ar pažeminti, o informuoti ir paskatinti daugiau jų nebekartoti.
Negatyvioje kritikoje nebelieka empatijos, gebėjimo pažvelgti į pasaulį per kito žmogaus prizmę, mėginimo suvokti jo tikslus, ketinimus ir norus. Vieni kritikuotojai sąmoningai atsiriboja nuo pašnekovo jausmų ir emocijų, kiti to paprasčiausiai nesugeba.
Ir vis dėlto tikriausiai niekas nesiginčys: kartais pakritikuoti reikia. O konstruktyvi kritika daugeliui žmonių – net labai į naudą. Taigi kaip surasti aukso viduriuką?
Pasirodo, viskas priklauso nuo to, kaip būtent kritikuosite.
Atmintinė kritikams
1. Klysti – žmogiška. Prieš kritikuojant verta atsiminti: tobulų žmonių nėra. Ir jūs – taip pat klystate. Taigi ar tikrai verta pirštu baksnoti į kito žmogaus klaidas, ar geriau suteikti progą jam pačiam jas pastebėti ir pasitaisyti? O jei jau matote, kad žmogus klysta, parodykite jam kelius, kaip galima būtų tas klaidas ištaisyti ir sėkmingai pasiekti savo tikslų.
2. Balso melodija. Kontroliuokite savo balso tembrą. Ramiu balsu, be ironijos ir pagiežos išsakyta pastaba pašnekovo bus sutikta kur kas ramiau ir pozityviau nei pakeltu tonu ar pašaipiai numesta frazė.
3. Teigiamas startas. Prieš kritiką – gurkšnis pozityvo. Tai laiko patikrintas ir tikrai veiksmingas triukas, leidžiantis kritikuojamam žmogui išsaugoti orumą ir pasitikėjimą savimi.
4. Objektyvu ar subjektyvu? Tam, kad jūsų kritika išties paskatintų pašnekovą gerinti situaciją, būtina viena sąlyga: pašnekovas turi taip pat suvokti, kodėl reikia kažką keisti. O galbūt verta jums pasigilinti, kodėl pašnekovas elgiasi taip? Juk kartais tematydami vien poelgį nesuvokiame jį paskatinusių priežasčių ir pernelyg pasiduodame savų interpretacijų bangai?
5. Dar kartą pagalvokite. Ar tikrai jūsų kritikos reikia? Kuo mažiau kritikuosite – tuo mažiau streso patirs pašnekovas, tuo šiltesni ir draugiškesni išliks jūsų santykiai. Tad verčiau paieškokite, už ką jį pagirti – tada kritikos galbūt nė nebeprireiks.
