„Stiprūs gyvūnai gyvena pavieniui. Silpni gyvūnai gyvena kartu su kitais silpnais gyvūnais. Žmogus – silpnas gyvūnas, tad privalo gyventi su kitais žmonėmis“, – sako Alfredas Adleris.
Į straipsnio pavadinime iškeltą klausimą, ko nori vaikai, būtų galima atsakyti labai trumpai – dėmesio ir lygybės. Tačiau šios abstrakčios sąvokos turi daugybę niuansų, o norint juos suprasti reikia klausimą gvildenti giliau.
Nevisavertiškumo jausmas skatina tapti pranašesniam už kitus
Ne veltui straipsnį pradėjau individualiosios psichologijos pradininko Alfredo Adlerio citata, kurioje jis pabrėžia bendrystės jausmo būtinybę. Anot jo, visos žmogaus problemos kyla dėl šio jausmo stygiaus.
Vaikas, kuriam itin reikia bendrystės, atsiduria aplinkoje, kuri ima ir duoda, reikalauja ir skatina. Tačiau netrukus patiria, kokių keblumų kyla dėl to, kad jis – vaikas, tad ima pasitelkti psichiką, kurios pagrindinė funkcija – nustatyti gyvenimo kryptį, kuri patenkintų saugumo instinktus.
Ilgainiui vaikas suvokia, kad suaugusieji daug lengviau tenkina instinktus, taigi yra pranašesni už jį. Tokie vaikai ima vertinti ūgį, praverčiantį atidarant duris, jėgą, leidžiančią kilnoti daiktus, padėtį, teikiančią privilegiją įsakinėti ir reikalauti, kad įsakymai būtų vykdomi.
Vaiko sieloje nubunda troškimas užaugti, prilygti kitiems ar net tapti stipresniam, pranokti aplinkinius, kurie elgiasi taip, tarsi būtų pranašesni, tačiau neretai pasiduoda susidūrę su neįgyvendinamais uždaviniais. Tai, kaip vaikas reaguos į šiuos uždavinius, nulems likusį jo gyvenimą. Egzistuoja du scenarijai.
Išsikovoti pripažinimą ar pademonstruoti silpnumą?
Susidūrę su uždaviniais vaikai elgiasi dvejopai: išsikovoja pripažinimą pasitelkdami tai, ką jaučia esant suaugusiųjų galios priemone bei pademonstruoja silpnumą, kurį kiti priima kaip nepermaldaujamą reikalavimą. Toks elgesys pasireiškia dažnai, kol galų gale pasirenkamas vienas kelias.
Vieni vaikai ima vis labiau reikalauti pripažinimo, kaupia jėgas ir stengiasi jas panaudoti, o kitų elgesys labiau primena spekuliavimą silpnumu, silpnybių demonstravimą įvairiausiais būdais. Tai atsispindi laikysenoje, veido išraiškoje, žvilgsnyje.
Vaikas, išdrįsęs pasipriešinti iššūkiams, juos įveikęs ir pajutęs aplinkinių dėmesį, visą gyvenimą nenustoja jo siekęs. Gyvenimas jam atrodys galimybių pilna vieta. Nuo mažos pergalės prie vidutinės, nuo vidutinės pergalės prie didelės ir t. t. Vaiko raida vyksta sklandžiai.
Kitu atveju, aplinka vaikui darys priešiškumo įspūdį, t.y. pasaulis jam atrodys priešiškas. Vaiko mąstymo ar kiti organai yra nepajėgūs, todėl vaikas ims į viską žiūrėti atgrasiai, nepatikliai. Priešiškumo įspūdį dar labiau sustiprins pasitaikantys didesni sunkumai, didesnės problemos, didesni iššūkiai.
Labai svarbus auklėtojų uždavinys yra pateikti vaiko trūkumus kaip privalumus, pvz. jei vaikas mikčioja, tėvai turėtų vaikui pasakyti: „Tavo smegenys dirba dvigubai greičiau nei liežuvis.“ Vaikas ims save laikyti dvigubai protingesniu, talentingesniu, tai atsispindės ir pažymiuose, gyvenime.
Tačiau ne visada sunkumus sąlygoja vaiko organizmo defektai. Neretai vaiką pernelyg sunkiomis užduotimis apkrauna suaugusieji. Trumpai tariant, sunkumai kyla dėl aplinkinių klaidų, išorinio pasaulio primetamų klaidingų nuostatų.
Prasto auklėjimo pasekmės
Tarp sunkumų, lydinčių vaiko psichikos raidą klaidinga kryptimi ir sąlygojančių labai ribotą jo bendrystės jausmo sklaidą, pirmiausia galime išskirti prastą tėvų auklėjimą, kuris pasireiškia esant švelnumo stygiui arba pertekliui.
Pirmuoju atveju vaikas neišmoksta pažinti meilės, visiškai neišmoksta jos pasitelkti, nepasitiki kitais žmonėmis. Užaugęs toks paauglys švelnumą, meilę, romantiką laikys nevyrišku ir juokingu reiškiniu. Tokie vaikai patys tampa pajuokos objektais ir ima drovėtis savo jausmų, tampa atsiskyrėliais ir egoistais.
Nesėkmė galima ir priešingu atveju – kai auklėjimą lydi ypatinga šiluma, kai vaikas lepinamas ir jo švelnumo poreikis peržengia visas ribas, todėl jis pernelyg prisiriša prie vieno ar keleto asmenų ir nenori su jais skirtis.
Neretai įvairios aplinkinių klaidos taip perdėtai skatina vaiko švelnumą, kad jam atrodo, jog jo švelnumas tiesiog kažkuo įpareigoja kitus. Tarkime, vaikas girdi iš suaugusiųjų: “Aš tave myliu, todėl turi padaryti tą ir aną”. Pastebėję aplinkinių palankumą, tokie vaikai pasinaudoja juo, tampa vis švelnesni dėl slapto troškimo patirti bendrystės jausmą.
Ilgainiui tokie vaikai gali ryžtis bet kam, kad atkreiptų tėvų dėmesį. Kad priverstų kitus labiau jais rūpintis, jie taps tingūs ir blogi arba atvirkščiai – pavyzdingi. Abiem būdais vaikas atsidurs dėmesio centre, ko jie slapta ir tikisi.
Prie išlepintų vaikų priskiriame ir tuos, kuriems iš kelio pašalinami visi sunkumai, kurių keistenybės pasitinkamos su šypsena, kurie gali savivaliauti nesutikdami didesnio pasipriešinimo. Jie nesipratina įveikti sunkumų, todėl itin menkai yra pasirengęs tolesniam gyvenimui.
Blogiausia tai, kad vaikas izoliuojasi
Visiems šiems reiškiniams bendra tai, kad vaikas labiau ar mažiau izoliuojamas. Tokie vaikai praranda ryšį su aplinka, galbūt apskritai ją neigia. Jie nesusiranda draugų, laikosi atokiau nuo žaidžiančių bendraamžių, pavydžiai stebi juos arba paniekinamai nusigręžia ir imasi savo žaidimų.
Tokie vaikai netiki šviesiu rytojumi. Juos daug labiau domina niūrūs ir liūdni dalykai. Jie tampa pesimistais, “kankiniais”, kuriems tenka priimti visus sunkumus. Gyvenimas jiems našta. Ilgainiui tokie vaikai stengiasi išlaikyti ribas tarp savęs ir aplinkos, nujausti sunkumus ir pavojus.
Kitas bendras tokių vaikų bruožas, kartu liudijantis menkiau išsiugdytą bendrystės jausmą, yra tai, kad jie daugiau galvoja apie save nei apie kitus. Jų raida visiškai aiški. Visi šie žmonės linkę į pesimistinę pasaulėžiūrą ir negali džiaugtis gyvenimu, neišsivadavę iš klaidingų gyvenimo šablonų.
Daugiau apie vaikų raidą ir psichologiją, skaitykite “Vagos leidyklos” išleistoje Alfredo Adlerio knygoje “Žmogaus pažinimas”.
