Atsisveikinti dažniausiai tenka tada, kai labiausiai reikia artumo. Užtenka kelių sekundžių, kad žmogų įsimylėtum, bet gali praeiti daugybė metų, kol pagaliau jį pamirši.
Psichologai yra daug parašę apie tai, ką jaučia žmogus po artimo žmogaus mirties, taip pat pastaruoju metu daugėja psichologinių skyrybų studijų. O kas su žmogumi vyksta, kai išyra ne šeimos, bet tiesiog ilgalaikiai santykiai? Juk kiekvienas mūsų turi vienokią ar kitokią skyrimosi patirtį. Kokie čia egzistuoja dėsningumai ir kaip psichologija gali padėti pereiti šį nelengvą etapą, kad jis paskatintų, o ne sustabdytų žmogaus vystymąsi? Šiame straipsnyje pasidalinsiu savo ir kitų psichologų mintimis, kurias iliustruosiu pacientų ir savo dienoraščių ištraukomis.
Ar verta skirtis?
Išsiskyrimo problema psichologo kabinete dažna. Paprastai kreipiamasi dviem klausimais: ar verta skirtis, jei santykiai suteikia daug skausmo, ir kaip išsiskirti, jei šis sprendimas jau priimtas.
Šio straipsnio tikslas – atsakyti į antrąjį klausimą, bet trumpam stabtelėkime prie pirmojo. Psichologinėje literatūroje apstu kriterijų, nusakančių, kada santykiai tampa beviltiški: nebesutampa ilgalaikiai partnerių tikslai, jie pradeda ne tik nesiskaityti, bet ir negerbti ar net žeminti vienas kitą, įvyksta nepataisomų dalykų, tokių kaip smurtas ar neištikimybė. Ir visgi šiais kriterijais vadovautis labai sunku. Kiekvienas mūsų pažįsta žmonių, kurie lieka kartu net jei santykiai itin prasti, o kiti išsiskiria dėl, regis, visai nedidelių problemų ir to nesigaili. Galiausiai, kai kurie žmonės, nutraukę baisius santykius, užmezga naujus, dar baisesnius. Padėti kitam žmogui atsakyti į klausimą, ar verta skirtis, nelengva. Tam reikia gerai suprasti, kiek psichologiškai subrendęs jis pats ir jo antroji pusė, kokios abiejų vystymosi galimybės ir kokio bendravimo jie tikisi. Draugės, giminės ir kiti patarinėtojai paprastai nelabai gilinasi į šiuos sudėtingus santykius, o psichologui gali trūkti svarbios informacijos. Kartais žmogui lieka tik viena išeitis – pasikliauti savo intuicija. Kai mūsų emocijos ir protas skaidrūs, vidinis balsas gana aiškiai pasako, ar iš santykių dar verta ko nors tikėtis.
Artėjančio galo ženklai
Artėjant galui labai išryškėja tarpusavio skirtumai. Dažnai kivirčijamasi, nesutinkama su vienas kito nuomone. Paskui atsiribojama. Nebekalbama apie tarpasmeninius santykius, vengiama jautrių ir skaudžių temų, tylima, pokalbiai tampa paviršutiniški ir priverstiniai, būnant kartu jaučiama įtampa ir nepatogumas. Problemos jau ne sprendžiamos, o kaupiamos. Siekdami kaip nors ištverti nemalonius jausmus, žmonės pradeda rečiau matytis, vengia vienas kito. Tai galima suprasti iš tokių žodžių: „pavargau“, „pakalbėsime vėliau“, „turiu darbo“. Paprastai pirmi sprendimo ženklai būna ne mintys, o pojūčiai. Dažnas artėjančio išsiskyrimo ženklas yra atvėsę intymūs jausmai. Bet tai gali būti ir kiti jausmai. Atsibudusi ryte iš pradžių galvodavau: „Viešpatie, tavęs nėra šalia... Aš to nepakelsiu.“ O vieną rytą mintyse nebeišgirdau pažįstamų žodžių.
Kiek laiko trunka išsiskyrimas?
Tyrinėtojai iš Kalifornijos universiteto apskaičiavo: minimalus laikas, kuris turi praeiti nuo išsiskyrimo momento iki santykinio nusiraminimo, yra lygus pusei to laiko, kurį žmonės buvo kartu. Rusijos psichoterapijos ir klinikinės psichologijos instituto specialistai, apklausę daugiau nei tūkstantį vyrų ir moterų, nustatė, kad sielos skausmas praeina per 3–36 mėnesius. Galbūt šis laikas toks skirtingas, nes labai priklauso nuo to, kiek tie santykiai buvo iš tiesų artimi, t. y. kiek prarandama, ir nuo to, kiek sveikas yra žmogus. Labai sutrikę žmonės skyrybų skausmą gali jausti visą likusį gyvenimą, o kiti gali lengvai pradėti ir nutraukti daugybę santykių. Viską lemia tai, kiek saugus vaikystėje buvo vaiko ir motinos ryšys. Žmonės, nejautę meilės arba palikti per anksti, išsikyrimą išgyvena labai sunkiai: Aš iš tiesų nežinojau, ko norėjau iš kitų. Gal norėjau, kad manęs nepamirštų. Atrodė, jei savaitę man niekas nepaskambins, manęs ir nebebus. Tuštuma it žaizda galvoje pulsavo čia prisipildydama prisiminimų, čia vėl išsekdama – baisi tuštuma.
Atsiskyrimo stadijos
Atsiskyrimo stadijas nagrinėdama išgyvenimus mirus artimam žmogui pirmoji aprašė Kubler Ross. Ne visi žmonės šias stadijas patiria vienodai, bet visgi išsiskyrimo psichologijoje jos buvo ir lieka labai svarbios. Žmonės, kurie skiriasi daug kartų, ir dalį šių stadijų pakartoja daug kartų.
1. Šokas. Pirmas išsiskyrimo su mylimuoju etapas – šokas, lydimas baisių fizinių pojūčių, verkimo, nemigos. Tai krizės stadija, kuri gali trukti iki dviejų mėnesių, po to organizmas paprasčiausiai išsenka. Tai maištas, nenoras susitaikyti su meilės pabaiga, noras neigti realybę, derėtis su aplinkiniais ir likimu, kad viskas grįžtų į savas vietas: Kūnas sunkus, ties širdimi veriantis skausmas, tarsi į nugarą būtų įvarytas peilis. Atrodo, jog be tavęs mirsiu. Geriausia būtų išgerti raminamųjų vaistų, bet iš kur jų gauti? Jaučiuosi kaip paliktas vaikas. Tu niekada nebepasirodysi. Kur dėtis? Laikas suakmenėjo ir virto vientisu skausmu.
2. Depresija. Vėliau prasideda depresija, liūdesys, savęs kaltinimas dėl nenusisekusių santykių. Iš nematomų griuvėsių išeiti trukdo nepilnavertiškumo jausmas, kuris tarsi įšvirkščia į sielą beviltiškumo nuodų. Kyla noras idealizuoti prarastąjį, nesinori bendrauti su žmonėmis, sunkesniais atvejais prasmės netenka ir darbas: Man liūdna ir norisi į mėnulį. Ten viskas būtų kitaip ir žemė iš tikro pradingtų. Gal ir dabar yra skaistykla, o ne gyvenimas, juk viską stebiu iš šono, tarsi manęs ir nebūtų. O gal gyvenimo niekada ir nebuvo? Depresija gali trukti ilgai. Kaip pakelti savęs vertę? Šiuo atveju gali padėti draugai – galima susilieti su grupe, su stipriu lyderiu. Atsiminti prarastojo trūkumus padeda susitikimai su juo, nes jūs pamatote ne angelą, o realų žmogų. Padeda ir pasiryžimas tobulintis.
3. Atgaila. Šią stadiją keičia atgailos etapas. Žmogus bando pasikeisti, parodyti gerąją savo pusę, trokšdamas susigrąžinti mylimąjį: Jis rašė laiškus, atveždavo dovanų, apie kurias mūsų taikos periodu galėjau tik svajoti. Jis tikisi, kad pastangos ką nors duos, bet jei susitikimai vyksta tik vienos pusės iniciatyva, greičiausiai kita pusė atsiliepia tik todėl, jog pati išgyvena išsiskyrimą, o ne todėl, jog galvoja apie santykių pratęsimą. Atgailos etapas ypač sunkus, kadangi nuoširdžiai dedamos pastangos pasitaisyti, o rezultato nėra. Atrodo, kad dievas nusisuko ir nebenori žmogaus girdėti. Taigi, mano žmogau, aš vis apgailestauju, kad tave praradau ir per ataskaitinį laikotarpį – aštuonerius metus – nieko nenuveikiau. Tą laiką galima sulankstyti ir išmesti į šiukšlių dėžę. O ano laiko nesugrąžinsi. Todėl ir rašau apie tuštumą. Tuštuma – tai švelni, balta mirtis. Kartais galvoju: „O gal prarasdama tave įgijau ką kita?“ Nesąmonė. Neįgijau nieko ir viską praradau. Atrodo, kartais Dievas siunčia ne pamokas, o baisias bausmes.
Kaip mes galime padėti tokiam žmogui? Tiesiog daug kartų kartoti, kad skausmas praeis.
4. Pyktis. Jei šis bandymas nesėkmingas, prasideda agresijos stadija, kyla noras atkeršyti: Jau išeinu, bet iš paskutinių jėgų sakau: „Kaltinu, kaltinu, kaltinu.“ Kai baigsiu kaltinti, šis paskutinis ryšys nutrūks. Dažnai prarastasis kuriam laikui tampa atpirkimo ožiu, o jo keikimas tuo metu gyvenimui suteikia prasmę. Kaip gyventi toliau? Gal pradėti sportuoti? Jei neišprotėsiu, žinoma. Grįžti pas buvusius draugus? Mokytis anglų kalbos? Susipažinti su naujais vyrais? Jie bus daug geresni. Neskambink, neskambink, man nuo to tik geriau! Beje, psichologai nustatė, kad jei žmogus linkęs kaltinti tik kitą, skyrimasis būna skausmingesnis ir trunka ilgiau.
5. Beviltiškumas. Pykčiui praėjus lieka tyli viltis, kad kada nors viskas vėl bus kaip buvę. Ir tik tada, kai miršta paskutinė viltis, pavyzdžiui, buvęs vyras susiranda naują moterį, žmogus susitaiko su esama padėtimi.
Skirtis iš karto ar išsilaisvinti po truputį?
Nors psichologai rekomenduoja nepjauti katinui uodegos kas dieną po milimetrą, o kirsti iš karto, praktikoje tik retas žmogus sugeba išsiskirti ryžtingai. Daugeliui skyrimosi procesas užtrunka metų metus. Tokiu atveju kančios tęsiasi, bet yra ne tokios stiprios, todėl toks procesas – vienintelis variantas kai kuriems žmonėms.
Kai žmogus tikrai žino, kad reikia išsiskirti, bet negali padaryti šio sunkaus žingsnio, pirmiausia reikėtų pradėti tolti smulkmenose: pavyzdžiui, kartu nebeiti į svečius, kartu nebevalgyti, vis mažiau pasakoti apie savo gyvenimą, galų gale pradėti statyti mašiną nebe šalia mylimojo namų, o gerokai toliau. Norint pamažu atsidalinti svarbu ne tik mažinti artumą, bet ir pradėti gyventi kitais dalykais – užsiimti nauja veikla, susipažinti su naujais žmonėmis. Tolstant labai svarbu nesipykti, nes susipykę jūs prarasite kad ir silpnutį ryšį, kuris jums vis dar suteikia saugumo jausmą ir skatina tyrinėti naują gyvenimą, atvirkščiai, reikėtų su dėkingumu atsiminti, ką gavote iš žmogaus, nuo kurio tolstate. Pavyzdžiui, galima užsiimti autohipnoze – kartkartėmis garsiai pakartoti: Aš tau labai dėkinga, kad buvai mano gyvenime ir davei man tai ir tai, ir tai. O dabar aš einu toliau.
Toks skyrimasis turi vieną akivaizdų pliusą – jis padeda pamažu suvokti, kas prarandama, ir susigrąžinti save, o per aštrus skausmas gali priversti vėl bėgti pas mylimąjį, pamiršus visas nepakeliamas problemas, arba šokti į kitą glėbį. O kartais šis delsimas net išeina į gera: kai kurie žmonės pamažu tapdami nepriklausomi vienas nuo kito suartėja iš naujo.
Daug blogiau, jei skiriantis vyksta nesibaigiantys ginčai, susitaikoma tik trumpam, kuriamos iliuzijos, gaištamas laikas, išsiskyrimo stadijos išgyvenamos beprasmiškai kankinantis. Kartais viskas įgauna nesveikos priklausomybės pavidalą. Psichologai naudoja terminą „adrenalininis ilgesys“ – tai reiškia, kad sielvarto ir kančios dėl sudužusios meilės valandomis į žmogaus kraują stipriai priplūsta adrenalino, prie kurio žmogus pripranta: Negi taip paprastai viskas pabaigta? Vidinis balsas sako: „Taip!“ O jeigu tu dar paskambinsi? „Tada ir vėl iš naujo bus ta pati kančia“, – atšauna jis.
Kaip psichologija gali padėti iškęsti šią kančią?
Svarbiausia – duoti sau laiko. Galbūt po kelių savaičių pertraukos teisingi atsakymai į šiuos klausimus ir nepaaiškės, tačiau jūs visgi nustosite lieti ašaras. Tam tikras situacijas gyvenime tiesiog reikia išbūti. Kuo labiau stengsitės save įtikinti, kad turite viską užmiršti, tuo sunkiau tai pavyks padaryti. Geriau būti liūdnam ir leisti sau sielvartauti. Panėręs į liūdesio jūrą galite vieną dieną pajusti, kad pasiekėte dugną. Nuo to dugno jau bus galima atsispirti.
Kiek verta pasinerti į jausmus, o kiek nuo jų atsitraukti? To klausia daugelis klientų. Pačios aštriausios fazės metu, kai emocijos nepakeliamos, atsitraukimas gali išgelbėti jūsų fizinę sveikatą. Labai užsiėmusiems žmonėms tiesiog nėra kada kentėti, o kai užimtumas sumažės, pasąmonė jau bus spėjusi prisitaikyti prie problemos. Labai padeda sunkus fizinis krūvis. Atsikratykite daiktų, primenančių pražuvusią didelę ir tyrą meilę: Dabar jau tikrai viskas. Reikia ištrinti tavo numerį ir išmesti tavo dovanotus daiktus. Daugybė kompaktinių diskų? Išnešiu juos rūsin. Paveikslas? Atiduosiu tėvams. Dienoraščiai ir laiškai? Popierių išmesti, failus ištrinti. Na va, neliko nieko. Sukeisiu vietomis baldus. Ankstesnio gyvenimo neturi priminti niekas.
Nors kol kas dar sunku vertinti žmones objektyviai ir visi santykiai atrodo blogesni už prarastąjį, verta bandyti plėsti bendravimo ratą. Tiek pomėgiai, tiek žmonės gali padėti sukurti erdvę, kurioje jūs išgyvensite savo skausmą, kol jis pamažu pasitrauks. Psichologai pastebėjo, jog žmogui lengviau nugalėti skausmą, jei padeda kitiems. Gana didelis išsiskyrimo pliusas – laisvas laikas, kai galima užsiimti kitais pomėgiais, kuriuos buvote apleidęs. Visgi išsiskyrimo skausmas labai sunkus, todėl svarbu susirasti pagalbininką – žmogų, kuris galėtų būti su jumis, kamuojamu skausmingų prisiminimų, psichologą. Jis padėtų pripažinti savo sunkius jausmus, bet svarbiausia – juos ištverti, tikint, kad jie kada nors baigsis.
Vietoj pabaigos
Įsivaizduokime, tokią planetą, kurioje žmonės nejaučia liūdesio ir skiriasi be kančių. Ar mes norėtume tokio gyvenimo? Išsiskyrimo skausmas mums duotas ne veltui, o tam, kad pamažu atsisveikintume ne tik su prarastu žmogumi, bet ir su savo paties dalimis, kurias prarandame. Jei nejaustume liūdesio, mintyse nesilaikytume įsikibę į praeitį ir galėtume laisvai pradėti ir nutraukti santykius, matyt nebejaustume, kas esame, ir suskiltume į paviršutiniškus fragmentus.
Į išsiskyrimą sugebėti pažiūrėti teigiamai: nuostabu, kad galėjome patirti meilės jausmą. Išsiskyrimo patirtis nenueis veltui, ateityje jūs geriau pažinsite savo jausmus, megzdamas santykius padarysite mažiau klaidų ir lengviau ištversite išsiskyrimo skausmą.
Kiekviename artimame žmoguje kaip veidrodyje mes ieškome patys savęs, dėl to iš pradžių jį įsimylime ir idealizuojame. Skirdamiesi tarsi prarandame patys save, savo gražiausias dalis. Bet tai, ką išeidamas išsinešė mylimasis, galima susigrąžinti arba įgyti. Augimo procesas vyksta atsiskiriant nuo žmonių, kuriuos mylime ir idealizuojame. Pirmą kartą tai įvyksta paauglystėje. Sveikstantis pacientas irgi atsiskiria nuo psichologo, ima jam priešintis. Nors permainos panašios į mirtį, praradimas – tai skausminga galimybė išplėsti save ir savo pasaulį. Norint augti reikia nuo ko nors atsiskirti.
Tą baisią dieną, kai išsiskyrėm, man norėjosi bėgti, įsikniaubti į stipresnįjį, užmerkti akis, prisispausti. Aš vis dairiausi atgal ir negalėjau atsisukti į tai, kas dar bus. Vakare stovėjau Užupyje, gatvėje buvo šventė, su bokalais vaikštinėjo savi ir svetimi. Vienas energingas žmogus pasakojo savo idėjas, klausytojų būrelis nyko, kalbėtojas ėmė kalbėti tik man ir galiausiai žiūrėdamas į akis pasakė:
– Visada reikia pasirinkti. Jei atmeti viena, į tą vietą ateina kita.
Psichologė-psichoterapeutė Genovaitė Petronienė
