Kaip panteros pultume bet kurį, kuris kėsintųsi į mūsų vaiko gerovę. Bet kaip jį apsaugoti nuo savęs?
Kartais moterį apakina meilė vyrui, o tada, kai gimsta viltis pakeisti gyvenimą, vaikai joms pradeda trukdyti.
Išmainė vaiką į vyrą
Kartą mano draugė Laura prie vyno taurės prasitarė, kad turi ne du, kaip žinojau, o tris vaikus. Nustebau. Kas tai – muilo operos siužetas? Kodėl ji niekada nekalbėjo apie savo pirmagimį? Atseit, antrasis vyras ir taip daug dėl jos padarė įsisūnijęs jaunesnį jos berniuką. Netrukus gimė dar vienas, jųdviejų vaikas. Nieko netrūko, keliavo, pramogavo, pirko būstus. Deja, po penkerių metų ponas Šaunusis, kuris, tiesą sakant, visada mėgo moteris, ją paliko dėl kitos, kur kas jaunesnės ir be vaikų.
Tačiau grįžkime prie to paslaptingo vaiko. Kodėl jis tarsi išnyko iš mamos gyvenimo? Todėl, kad tada, kai gyvenimas verčiasi aukštyn kojomis, dygus kaip kaktusas paauglys gali dar labiau sukomplikuoti ir taip trapią laimę. Laura vengė apie jį šnekėti todėl, kad nebeturėjo kuo didžiuotis. Tai buvo blogas vaikas, jau turėjęs reikalų su teisėsauga, susidėjęs su prastomis kompanijomis. Senyva močiutė jo nesuvaldė. O Laura, išmainiusi vaiką į vyrą, galop liko prie suskilusios geldos. Prarado ir pirmą, ir antrą. Gal vaikinuko likimas būtų visai kitaip pasisukęs, jei kadaise jo mama nebūtų taip egoistiškai palikusi?
Sugebėti gyventi tarp dviejų meilių – naujam vyrui ir savam vaikui – daug sunkiau nei atrodo. Kitoms kur kas paprasčiau atiduoti vaiką kaip seną paltą močiutei. Jis būna stumdomas šen ir ten: pagyvena pas vieną močiutę, pas kitą, prisiglaudžia pas buvusį vyrą. Sakome, kad laikinai, kol naujasis gerbėjas apsipras namuose, bet tas laikinai virsta amžinai. Vaikas kenčia, kol jo mama jaučiasi laiminga, tačiau toji laimė – apgaulinga. Motinų instinktams lengvatų suteikė postmodernistinė kultūra, peršanti mintį, kad dėl nieko neverta aukotis, visų pirma reikia rūpintis savo gerove. „Vaikai moteriai nėra tokie svarbūs kaip mylimas žmogus, o vyras yra geriausias draugas, svarbiausias žmogus, artimiausias giminaitis“, – rašoma internete. Kodėl vyras laikomas didesniu giminaičiu nei vaikas?
Netikra laimė
„Dėl vyrų moterys galėtų pasikarti, savo dukras leidžia skriausti patėviams, kad tik jų nepaliktų. Bjauri tokia vergija“, – rašo moterys internete. Ar tikite tų moterų, kurios apsimeta nematančios, kaip jų naujieji draugai psichologiškai gniuždo ar fi ziškai skriaudžia jų dukras ir sūnus, nuoširdumu? Moterys – jautrios kaip katės, tačiau daug ko nematyti joms yra naudingiau. Aplink pilna istorijų, kai vaikai niekur nenukišami, tačiau savo meilę ir dėmesį moterys nevienodai seikėja vaikui ir naujam vyrui. Patriarchalinėje visuomenėje taip ir mąstoma: vyras – karalius, bus vyras – bus ir vaikas. Neretai moterys prašo vaiko pakentėti: „Turime džiaugtis, kad jis mus išlaiko, su mumis gyvena – taip lengviau.“ Jos puikiai žino, kad meilės rinkoje moterys su vaikais nėra labai paklausi prekė. Pažinčių skelbimuose taip ir rašoma: „Pageidautina be vaikų“. Jei turint vaikų pavyksta antrą ar trečią kartą ištekėti – didelė sėkmė. Dėl jos vyrams labai daug kas atleidžiama, pataikaujama. Moteris visada jausis kiek pabrukta uodega, nuolaidžiaus šeimininkui dėl to savo „kraičio“.
Taip ir liko mergaitėmis
Psichologė Genovaitė Petronienė pastebi, kad moterys, teikiančios pirmenybę vyrams, neretai tiesiog nemoka auginti vaikų. Tačiau ar galima išmokti meilės, jei pati jos nesi gavusi? Mylėti neišmoksta ne tik „gegučių“ vaikai, bet ir auksinių narvelių papūgėlės, jei joms meilė pakeičiama aukso grūdeliais. Moterys, vaikystėje neturėjusios gero ryšio su tėvu, norėtų amžinai likti mergaitėmis, kuriomis reikia rūpintis. Jos geriau moka bendrauti su vyrais nei su vaikais. „Tokios neturi atsakomybės jausmo. Jos lengvai užmiršta kaltę, o vaiką išstumia iš savo pasaulio. Su vyru jas sieja didesnio malonumo jausmai, o atžala reikia nuolat nuobodžiai rūpintis, – sako psichologė. Tokių moterų širdys – tuščios ir šaltos kaip ledas, jos net norėdamos neranda, ką duoti vaikui. Joms kur kas svarbiau ne duoti, o gauti. Jei moteris jaučia, kad vyro reikia labiau nei vaiko, tegul neskuba jų paleisti į pasaulį.“
Loreta Glebavičiūtė
