XX amžiaus prisiminimai (VIII)

Prekės ir pinigai (2)

Prieš trisdešimtį metų ne tik elektra kainavo 4 kapeikas. Litras benzino taip pat kainavo 4 kapeikas. Žinoma, paprastam žmogui. Kiek litras benzino kainavo bažnyčiai, nežinoma. Gali būti, kad bažnyčiai benzino apskritai nereikėjo, nes Dievas anuomet buvo tradicionalistas ir važinėdavo vežimu pasikinkęs nuodėmingas sielas.

Važiuoja, būdavo, Dievas per miestą su vežėčiom botagu pliaukščiodamas, o paskui jį išsirikiavę „Žiguliai“, kurie kainuodavo 5900 rub., tiesa, juodojoj rinkoj jie kainavo 7500 rub. Važiuodavo paskui Viešpaties vežėčias ir automobilis „Pobieda“, kuri padėvėta kainuodavo apie 4000 rub., ir automobilis „Moskvič“ (liaudies vadinamas „maskaradu“), kuris kainuodavo 4200 rub., bet garbingiausioje vietoje riedėdavo „Volga“, juodojoje rinkoje kainavusi 24000 rub., nes baltojoje rinkoje jos apskritai nebūdavo. „Volgomis“ ir vėliau atsiradusiais „Žiguliais“ septintukais (apie 10 000 rub.) važinėdavo spekuliantai, stambaus kalibro vagys ir apsukrūs padugnės (partiniai sekretoriai, saugumiečiai ir pardavėjai) ir kokios nors išimtys, pavyzdžiui, garsūs sportininkai arba artistai.

Žmonės anais laikais mažai žudydavosi, nes nedaug kas buvo skaitęs A. Camus „Sizifo mitą“ ir dar – labai nedaug būta automobilių. Pastarieji buvo brangūs ir jų buvo taip reta, kad kartais žmogus, norėdamas išsitėkšti į priešais atlekiantį automobilį, turėdavo kelias paras sukti ratus po respubliką ir tai vargais negalais trenkdavosi į kokį nors aprūkusį pienovežį. Kas gi norės išsitėkšti į pienovežį mėšlinais ratais. Juk tai toli gražu ne BMW ir ne „Mersas“.

REKLAMA

Labiausiai smegenis išsitaškyti anais laikais mėgdavo žmonės su motociklais. Tuomet dar nebuvo išrasti saugos diržai ir šalmai, todėl motociklininkai (dažniausiai kaimo bernai) užsidėdavo baltą kepurę su snapeliu (pavyzdžiui, su užrašu „Palanga“) ir visu greičiu liuobdavo į stulpą. Kepurytė buvo reikalinga, kad smegenys liktų vietoje, nes anais laikais žmonės gyveno nešvariai, visur mėtėsi šiaudai ir galvijų mėšlas – ką tokiame chaose besurinksi.

Į stulpus dažniausiai rėždavosi su motociklais „Jawa“. Tai anų laikų čekoslovakiška „britva“, kainavusi 980 rublių. Motociklas „Minsk“ (baltarusiškas) kainavo tiktai 380 rub, buvo vieno cilindro ir traukdavo labai skystai. Tiesa, į aną pasaulį iškeliauti kartais užtekdavo ir „Minsko“. O štai su dviračiu „Minsk“ (kaina 42 rub.) jau tikrai būdavo sunku išsitėkšti, nes jis neturėjo jokių pavarų, padangos būdavo plačios kaip traktoriaus ir dažai nusilupdavo pavažinėjus porą dienų. Tiesa, jų sėdynės buvo tokios kietos, kad niekas tarybiniais laikais nesirgdavo hemorojumi, tiktai saugumiečiai ir partijos sekretoriai, nes tie, kaip minėta, važinėdavo „Volgomis“, o ne dviračiais. Normalus dviratis kainuodavo 65 rub., tiek, kiek per mėnesį uždirbdavo valytoja. Todėl valytojos jodavo ant šluotos, nes visos buvo raganos.

Anglies tona kainuodavo 12-15 rublių, ir didžioji dalis tautos važinėdavo garvežiais. Garvežys buvo tokie ratai, varomi garo sukuriama energija. Kitaip tariant, toks didelis samanės aparatas ant ratų – meti anglį į pakurą, ugnis kaitina katilą, katile kaupiasi garas, o tas garas suka didžiulius raudonus ir juodus (Stendhalis buvo labai mėgstamas anais laikais Lietuvoj) ratus. Šimtui kilometrų būdavo sunaudojama apie septyniasdešimt kilogramų anglies ir susidurti beveik nebuvo galimybių – anais laikais traukiniai neturėdavo vairo ir su jais negalėdavai išlėkti į priešingos krypties kelio juostą. Ne taip, kaip šiais laikais, kai kiekvienas asilas gali sėsti prie vairo, net jeigu tas vairas Valstybės, ir blaškyti tą Valstybę kaip įsigeidęs.

REKLAMA

Taigi varinėdavo lietuviai garvežiais, leisdami juodus dūmus ir dainuodavo graudžias dainas (pavyzdžiui, „O kur tas juodas traukinys taip toli nuvažiavooooo...“), ir akys jų būdavo svajingos ir liūdnos, nes šiaip jau lietuviai traukinių vengdavo, ypač gyvulinių vagonų, nes kai tik lietuvis įlipdavo į gyvulinį vagoną, koks nors klastingas saugumietis tuojau pat užšaudavo duris ir kai tas duris kitas saugumietis atšaudavo, lietuvis jau būdavo Sibire.

Svajonės apskritai buvo tarybinių laikų dvasinio gyvenimo perpetuum mobile arba modus vivendi. Būdavo stovi moterys kokį šimtą valandų eilėje parduotuvėje ir laukia – gal joms pasiseks, gal gaus majonezo ir žalių žirnelių, o jeigu dar ir mėsos su kaulu pavyktų gauti (nes vitrinose šaldikliuose tebūdavo numestas tik kaulas be mėsos), tai jos būtų laimingiausios pasaulyje. Dabar svajoti žmonės nebeturi apie ką, o jeigu ir svajoja tai tik apie visokias nešvankybes. O rašytojai tas nešvankybes užrašinėja ir spausdina viešai, ir visus truputį kanda švelni depresija, nes juk akivaizdu, kad „nieko švento“ šiais laikais nebelikę.

Beje, tarybiniais laikais rašytojai negalėjo taip drąsiai rašyti visokių nešvankybių, nes tarybiniai žmonės buvo dori ir būtų nepirkę tokių nepadorių knygų, kuriose viskas aprašoma, tarsi žmogus nuolat gyventų gydytojo kabinete arba morge. Kita vertus, rašytojai nelabai ir turėjo su kuo rašyti: anuomet prekybos tinkluose nebūdavo rašomųjų mašinėlių. Jas turėdavo tiktai redakcijos, raštinės, saugumiečiai ir partijos sekretoriai (pavyzdžiui, Brazauskas ir kiti). Tų rašomųjų mašinėlių buvo tiek nedaug, kad jeigu kas nors parašydavo nešvankybę, jį tuojau pat surasdavo ir viešai nuplakdavo, o Dievas važiuodavo savo vežėčiomis pro šalį, pasikinkęs nuodėmingųjų avelių chorą, ir nieko nesakydavo. Nes ir Dievas tarybiniais laikais buvo drovus.

Vespasiano, pauosčiusio monetą ir pasakiusio „non olet“ (nekvepia) frazė tarybiniais laikais buvo praradusi prasmę, nes anuomet pinigai kvepėdavo: saldainiais, majonezu su žirneliais, chalva, naujo dviračio dažais, sąsiuviniais ir knygomis. O dabar iš tiesų – non olet, o jeigu kuo ir kvepia pinigai, tai tik gėda ir pažeminimu. Aršiausi komunistai tapo žiauriausiais kapitalistai (nors skelbiasi esą socialdemokratai), radikalūs konservatoriai – banaliausiais miesčioniais, žmonių išnaudojimas didėja, pinigų ginkluotėms išleidžiama vis daugiau ir daugiau, badaujančių vaikų armija galėtų penkis kartus apkabinti visą Žemės rutulį, o bankininkai rodo dantis klientams ir ant jų dantų švyti tatuiruotės: Geld bringt Geld, tai yra pinigas pinigui akies nekerta.

REKLAMA

Ką daryti? Ar ilgėtis tarybinių laikų, kai sušiktas polietileninis maišelis su užrašu „Malbor“ (matyt, turėtas galvoje užrašas „Marllboro“) kainavo 5 rublius? O gal numauti politikams kelnes ir išplakus jų storas šiknas išvaryti iš valstybės? Senovės Atėnuose taip mėginta daryti. Bet piliečiai tuojau pat išsirinkdavo dar didesnius tironus ir šunsnukius. Ko gero, išeitis viena: stipriau suspausti sėdmenis ir galvoti vien apie pozityvius dalykus, pavyzdžiui, apie majonezą, kurio negalima valgyti, jei norite sulaukti senatvės. Svajonės – jėga. Visi didieji asmenys būdavo apsėsti svajonės: šventasis Simonas Stulpininkas svajojo trisdešimt metų pratupėti ant stulpo, Jėzus Kristus svajojo pakabėti ant stulpo, o Casanova svajojo kad jo daikčiukas būtų kaip stulpas. Svajokime ir vulgarų mainų „prekė pinigai, pinigai prekė“ cinizmą pakeis svajonių valiuta.

P.S. Kaip tai atrodytų, klaiku net įsivaizduoti.


Rašyti komentarą...
c
coste
2007-03-08 09:58:40
Pranešti apie netinkamą komentarą
Mano tėvas važinėjo „septintuku“, kuriam paskyros laukė 10 metų. Matyt, jis bus ta išimtis, nes sąžiningesnių ir padoresnių žmonių reikia dar paieškoti. Dirbo jis tuomet inžinierium.
Atsakyti
0

a
agronomas
2007-03-08 10:18:19
Pranešti apie netinkamą komentarą
inžinieriai didžiausi žulikai anuomet buvo!
Atsakyti
0

2007-03-08 10:34:49
Pranešti apie netinkamą komentarą
Na na. Visokios pikantiškos rašliavos jau nieko nebepaveikia.
Kažkam saldūs prisiminimai, kažkam sausa istorija, o kažkam net gal ir juokinga. Tokia popsinės literatūros dalia-perskaitei ir pamiršai, geriau butų skaityt savaitgaliais, laiko daugiau...
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (21)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų