Keletas populiariausių mitų apie šampaną, kurių jūs nė sapnuoti nesapnavote.
MITAS: Šampaną išrado prancūzai.
TIKROVĖ: Iš tiesų šampano gamybos metodiką pirmas aprašė anglų mokslininkas Christopheris Merretas.
MITAS: Šampanas visada yra visada tik iš Prancūzijos.
TIKROVĖ: Taip norėtų prancūzai, bet ką jų norai reiškia šiais laikais? Šampanas gali būti pagamintas Amerikoje (Šiaurės Kalifornijoje), Pietų Afrikoje, Italijoje, Ispanijoje ir net keistoje valstybėje, vadinamoje Sovietų Sąjunga. Tiesiog jis vadinsis kitaip, pagal 1891 metų Madrido sutartį – Italijoje „Spumante“, Ispanijoje – „Cava“, Pietų Afrikoje – „Cap Classique“. Vienintelės JAV ir Rusija ignoruoja tokius prancūzų norus, ir vadina savo putojančius vynus šampanais, nes, 1927 metais pagal Madrido sutartį apibrėžiant taip vadinamąsias „Šampanės apeliacijos“ ribas, JAV dar tebeveikė Prohibicija, ir nebuvo reikalo ją pasirašinėti, o Sovietų Sąjungai išvis į tarptautinės autorystės sutartis buvo nusispjaut. Tiesa, prieš pora metų Šampanės regioninė vynų taryba (CIVC) pasiekė susitarimą su JAV vynų gamintojais nevadinti Amerikoje gaminamų putojančių vynų šampanu, bet tai tik pavadinimas, ar ne?
MITAS: Šampanas visada turi būti tik sausas.
TIKROVĖ: Iš esmės lyg ir taip, tačiau tokia nuostata atsirado tik XIX amžiaus viduryje – iki tol šampanas buvo visada saldus ir patiekiamas tik kaip vynas prie deserto, o ne kaip aperityvas ar vynas prie maisto patiekalų, kaip šiais laikais. Beveik visi didieji šampano namai gamina pusiau sausą šampaną („Demi sec“), kuris yra labai populiarus Rusijoje, Azijoje ir pačioje Prancūzijoje.
MITAS: Šampanas visada turi būti su burbuliukais.
TIKROVĖ: Išties, kaip sakoma Rusijoje, „šampanas yra tai, kas su burbuliukais ir laipsniais, bet ne alus“. Vienuolis Domas Perignonas, XVI amžiuje sukūręs šampano gamybos pagrindus, visą gyvenimą kovojo su burbuliukais, nes refermentaciją laikė velnio išmislu, kurio dėka tuometiniai šampano buteliai nuo angliarūgštės spaudimo išlėkdavo į orą. Ilgai (30-50 metų) laikytas šampanas gali išvis prarasti savo burbuliukus (kurių jis turi vidutiniškai 250 milijonų), tačiau tokiam šampanui vertinti burbuliukai jau nėra kriterijus.
MITAS: Šampanas ir putojantis vynas yra du skirtingi gėrimai.
TIKROVĖ: Visi šampanai yra putojantys vynai, tik ne visi putojantys vynai yra šampanai. Geriausiuose restoranuose šampanas yra laikomas vynu prie maisto, nes dėl savo rūgštingumo tinka prie daugelio patiekalų.
MITAS: Šampanas visada turi būti šaltas.
TIKROVĖ: Kuo šampanas šaltesnis, tuo mažiau jo skonio savybių bei aromato galima pajusti. Optimali patiekiamo šampano temperatūra – 6-7 laipsniai Celsijaus, ypač brandaus „Blance de blances“ kategorijos šampano – 10 laipsnių.
MITAS: Greičiausiai šampaną galima atšaldyti kibirėlyje su ledu.
TIKROVĖ: Dar greičiau jį galima atšaldyti vandenyje su ledo gabaliukais.
MITAS: Šampaną visada reikia iššauti.
TIKROVĖ: Išlekiantis kamštis kelia pavojų žmonėms, luboms, langams ir baldams. Juoba kad šampaną iššovus, daug jo išteka, o, kai kurių žinovų nuomone, nuo staigaus spaudimo šampanas praranda daug gerųjų savo savybių ir skonio.
MITAS: Šampano butelį atidarius, jį reikia iškart išgerti.
TIKROVĖ: Tinkamai iš naujo užkimšus butelį, šampanas gali ilgai neprarasti savo savybių ir skonio.
MITAS: Arbatinis šaukštelis, įkištas į atidaryto šampano butelio kakliuką, sulaiko burbuliukus.
TIKROVĖ: Deja ne. Vienintelis, kas gali sulaikyti anglies dvideginio išsiskyrimą atkimštame butelyje, yra šaltis.
MITAS: Šampano butelio kamštį reikia šauti į viršų.
TIKROVĖ: Atidaromas butelis turi būti palenktas 45 laipsnių kampu, kad beišsiveržiančios dujos neišlietų nė vieno gėrimo lašo.
MITAS: Šampano vonia – tai šaunu ir linksma...
TIKROVĖ: Tai šalta ir lipnu. O garsieji burbuliukai, kurie teoriškai turėtų kompensuoti visus nepatogumus ir leisti pasijusti it gulint „jaccuzzi“ vonioje, dirginant visas erogenines zonas, iš tikrųjų greitai išnyksta. Po kurio laiko ir vyno rūgštis pradės veikti odą... Be to, tai neišpasakytai brangu, nes pripilti iki pusės įprastą „chruščiovkės“ vonią prisireiks poros trejeto šimtų butelių, kurių vienas kainuos, tarkime, apie šimtą litų, nes siekdamas pademonstruoti savo husariškumą juk nepilsite pigaus „Sovetskoje“ ar kokio panašaus bizalo? Tai bus, be abejo, „Mumm“ arba „Veuve Clicqout“ ar ne?
MITAS: Šampaną reikia gerti tik per šventes ir jubiliejus.
TIKROVĖ: Šampaną galima gerti bet kada, kaip ir bet kurį vyną, skirtą maistui.
MITAS: Šampanas yra „velniškai brangus“ gėrimas.
TIKROVĖ: Tik Lietuvoje, Rusijoje ir Kinijoje, kuriose kažkodėl viskas yra per brangu, palyginti su kainomis Vakarų Europoje.
MITAS: Vadinasi, šampanas yra pigus gėrimas?
TIKROVĖ: Šampanas yra brangus, lyginant su kitais vynais, nes jį pagaminti yra brangu, ir jis tikrai nėra skirtas užsigerti picą.
MITAS: Norint padaryti įspūdį, reikia pirkti tik garsaus vardo šampaną.
TIKROVĖ: Norint padaryti įspūdi, reikia pirkti šampaną, kurio etiketė pažymėta raidėmis RM, kurios reiškia, kad vyndarys jį pagamino tik iš savo vynuogių, tačiau būtina žinoti, koks tai vyndarys, ir atminti, kad tokių vyndarių šampanas netinka masiniam skoniui, nes pasižymi individualiu stiliumi...
MITAS: Sutinkant Naujuosius, privaloma gerti šampaną.
TIKROVĖ: Ši nuostata atsirado tik sovietinėje erdvėje apie 1970-uosius, kai išvis atsirado šampanas, ir sovietiniams žmonėms, iškamuotiems deficito, reikėjo kažko, kas praskaidrintų pilką kasdienybę. Sutinkant Naujuosius reikia vartoti tai, kas atitinka sąlygas ir aplinkybes – vienas gėrimas tinka miške po egle, visai kitoks – triukšmingame klube, dar kitoks – prie šeimyninio stalo. Priklausomai nuo to, kas Jums yra autoritetas, pvz. Hitleris, sutikdamas Naujuosius, gerdavo vyšnių sultis, Stalinas – gruzinišką vyną, Antanas Smetona – krupniką, Antanas Sniečkus – degtinę. Šampanas nėra privalomas Naujųjų Metų gėrimas, svarbiausia – žinoti, kaip norite jaustis ryte. Juoba kad arijoje „Pakelkime taurę linksmybių“ nėra jokios užuominos apie šampaną...
