Jau kelintą kartą tenka komentuoti pastangas revizuoti Lietuvos užsienio politikos Rytų matmenį ir ypač jo baltarusiškąjį aspektą. Pastangas, kurios jau atrodo esančios ne pavienių žurnalistų laisvės pareikšti savo nuomonę išraiškos, o tikslingai ir profesionaliai vykdomomis manipuliacijomis, paremtomis faktais, esą atskleidžiančiais tikrąjį oficialaus Vilniaus veidą.
Tik keli tokio veido štrichai: „baugios akys“, besislepiančios po „pogrindininkui“ įprasta plačiasnape, drebančiose rankose prie burnos laikomas rytmetinis kavos ar arbatos puodelis, o kaktos vingiuose ir be padidinamos lupos šviečiantis užrašas – kaip nuversti Aleksandrą Lukašenką?
Jeigu tokiu rakursu tapomas Vilniaus „veidas“ nėra skirtas atspausdinti ar perspausdinti Minsko ar Kremliaus leidžiamuose oficiozuose, jis yra klaidingas. Klaidingas dėl to, kad tokių paveikslų tapytojai, regis, nesuvokia, jog susiduria su realybe, o ne modernizmu ar, juolab, postmodernu. O realybė kelia vienintelį konkretaus atsakymo reikalaujantį klausimą: kas trukdo plėtotis ES (Vakarų) – Baltarusijos santykiams?
Svarbiausia kliūtis, trukdanti plėtoti šiuos santykius, yra Baltarusijoje egzistuojantis diktatorinis autoritarinis režimas. Jo buvimas sąlygoja Vakarų atvirai išsakomą nuostatą, kad įmanomas tik ribotas ir sąlygiškas abiejų šalių dialogas, o rimto jų lūžio galima tikėtis tik tada, kai bus pašalintas valdantysis režimas ir sudemokratintas šalies politinis gyvenimas. Šia prasme A. Lukašenkos taktiniai manevrai, esą Rytams paspaudus pamilau Vakarus, šios strateginės problemos neišsprendžia.
Kita vertus, Baltarusijos politinio gyvenimo su(si)demokratinimas neįmanomas, jeigu nėra adekvačiai įvertinta net ir autoritarinio režimo sąlygomis egzistuojanti pilietinės visuomenės būklė. Apie tai, kad esama tokios visuomenės užuomazgų liudija Baltarusijoje esantis opozicinis judėjimas. Tačiau tikrieji jo mastai sunkiai įvertinami. Viena yra atvykusiam iš laisvojo pasaulio viešoje auditorijoje Minske papasakoti seną anekdotą apie Monikos Lewinski reklamuojamą „Coca Colos“ buteliuką, esą po jo ji kito produkto į burną niekados neims, ir išgirsti visuotinį juoką. Ir visai kas kita toje pačioje auditorijoje tuoj pat pacituoti A. Lukašenką, esą „europiečiai ne tai, kad ateis į Baltarusiją, jie atšliauš ir prašys...“.
Štai net tokiame kontekste derėtų vertinti kaimynų gyvenimą. Ir padėti jiems juoktis nuoširdžiai. Savoje valstybėje. Jeigu tai vadintina „kišimusi“ į svetimos valstybės reikalus ar juolab revoliucijos eksportu, beliktų prisiminti dar SSRS laikais taikytą, o dabar ir Baltarusijos (Rusijos) perimtą „nesikišimo“ doktriną. Vienu fundamentaliausių šios doktrinos teiginių buvo ne tas, kad sekso šioje erdvėje neaptikta, o apie tai, kad nėra „moralu“ kištis į kitos valstybės ar jos įtakos sferoje esančių šalių vidaus reikalus.
