„Jūs Maskvoje gyvenate jau seniai, tad žinote sistemą, - tarė milicininkas.
Praėjusią savaitę sutrumpinau kelią pasukęs į nedidelį skersgatvį, vedantį prie pagrindinio Maskvos Civilinės metrikacijos biuro, britų dienraštyje „Times“ rašo jo korespondentas Maskvoje Marckas Franchetti. Blogas sprendimas. Tipiškos rusiškos vestuvės – labai pompastiškas renginys, tad siaura gatvelė buvo prikimšta baltų ilgų limuzinų, o keli vestuvininkų pulkai kėlė tostus ir lenkė šampano bei degtinės taures už laimingą jaunavedžių gyvenimą.
Laimė, važiavau motociklu ir pasukau į vienintelę vietą, kur buvo galima prasibrauti, tai yra, suktelėjau ant šaligatvio ir nuvažiavau juo apie 15 metrų, pasakoja straipsnio autorius. Kai jau vėl bandžiau įsukti į gatvę, prasivėrė durys, ir iš pastato ant šaligatvio žingtelėjo vyras. Staigiai nuspaudęs stabdžius sugebėjau laiku sustoti.
Pečiuitas vyriškis – sportinio stiliaus švarkas, zomšiniai batai ir juodi akiniai – užsipuolė mane. „Ar žinote, koks čia pastatas? – sugriaudėjo jis. – Tai rajono prokuratūra!”
Po to jis pareikalavo, kad atiduočiau jam raktelius nuo motociklo ir parodyčiau dokumentus. Kai atsisakiau tai padaryti, jis atsistojo priešais mane ir pradėjo skambinti mobiliuoju telefonu. Suprantama, aš žinojau, kad esu neteisus; mano trumpas pasivažinėjimas šaligatviu daugumoje pasaulio šalių be jokių abejonių būtų įvertintas bauda, rašo autorius.
Deja, sugebėjau užsitraukti liūdnai pagarsėjusios Rusijos teisinės sistemos atstovo – vieno Maskvos prokuroro – nemalonę, pastebi žurnalistas. Rusijoje daugeliu atvejų priimta manyti, kad milicijos, teismų ir prokuratūros darbuotojai yra virš įstatymų. Atrodo, kad visi jų veiksmai teisiškai nepriekaištingi, o pareigūnai atskaitingi tik savo viršininkams. Buvo aišku, kad paprasčiausia bauda nebeatsipirksiu. Man buvo ruošiamasi pademonstruoti valdžią.
Netrukus pasirodė du stambaus sudėjimo vyrai. Vienas jų kyštelėjo milicininko pažymėjimą, iš kurio supratau, kad tai kapitonas, kurio specializacija – pabėgusių nusikaltėlių gaudymas. O prokuroras toliau kalbėjo telefonu. „Mes sulaikėme žmogų, kuris motociklu važiavo per šaligatvį. Tuoj pat atsiųskite mašiną.“
Po kelių minučių prie mūsų privažiavo visureigis užtamsintais stiklais. Milicijos karininkas civiliais drabužiais liepė man lipti vidun ir vykti su juo į artimiausią milicijos skyrių, kad būtų nustatyta mano tapatybė.
Mane vedė koridoriumi, ir Felikso Dzeržinskio – KGB pirmtakės, slaptosios policijos ČK įkūrėjo – biustas manęs pernelyg nenudžiugino. Man buvo liepta atsisėsti ne itin švariame milicijos kapitono kabinete, ant kurio durų buvo pakabinta lentelė „Nerūkyti. Bauda – 50 rublių“ (tai yra, 1 svaras), pasakoja autorius. Po to atėjo kapitonas, užsirūkė ir atsisėdo. Prie pat jo kybojo prie vamzdžio prirakinti antrankiai.
Žinoma, nusikaltėliams laikas slenka lėtai. Kol nuobodžiaujantis jo kolega – stambus, tatuiruotėmis išmargintas Čečėnijos karo veteranas vieninteliu priekiniu dantimi – žaidė su nuovados katinu, kapitonas vienu pirštu klaviatūra stukseno savąją įvykių versiją. Jo kūrybiniai sugebėjimai šauniai kompensavo varganus teksto rinkimo įgūdžius.
„Kai paprašiau pono Franchetti vykti su manimi į milicijos skyrių, - buvo rašoma raporte, - jis užvedė motociklą, pastūmė mane į šalį, įžeidė mane ir bandė nuvažiuoti. Tuo metu ponas Franchetti ir buvo sulaikytas bei pristatytas į milicijos skyrių.“
Dauguma rusų žino, kad milicijos karininkai nuolat fabrikuoja liudijimus ir pasitelkia jėgą, kankinimus ir šantažą melagingiems parodymams išgauti. Aš daug kartų rašiau apie tokias istorijas, pastebi autorius. Net Rusijos teisingumo ministras sykį viešai pripažino, kad kiekvienais metais maždaug tūkstančiui žmonių būna pateikiami melagingi kriminaliniai kaltinimai.
„Jūs puikiai žinote, kad to nebuvo. Kokia prasmė rašyti netiesą?“ – paklausiau aš.
„Prasmė tokia, kad to nori prokuratūra“, - atsakė kapitonas. Žmogus, kuriam aš perėjau kelią, buvo trečiasis pagal įtakingumą rajoninėje prokuratūroje, paaiškino man. Jis taip pat yra atsakingas už būtent šio milicijos skyriaus darbo tikrinimą. Kapitonas leido suprasti, kad veikia pagal griežtą instrukciją.
„Jūs čia gyvenat jau seniai, tad žinote sistemą, – pasakė jis. – Ji veikia taip. Mes nesam blogi žmonės, bet nieko čia nepadarysi.“
Regis, juos visus stebino perdėta prokuroro reakcija, tačiau įsakymai yra įsakymai. Skyriaus pareigūnai tebuvo tik korumpuotos represinės sistemos sraigteliai.
Milicijoje 6 metus atitarnavęs kapitonas per mėnesį uždirba 360 svarų (apie 1570 Lt – red.). Tai niekingai maža suma mieste, kuris sparčiai tampa vienu brangiausių pasaulyje. Pasak paties kapitono, jam, vedusiam, bet dar neturinčiam vaikų, pragyvenimui reikia 4 kartus daugiau. Kaip ir dauguma jo kolegų, pajamų skirtumą jis kompensuoja piktnaudžiaudamas savo įgaliojimais.
Pavyzdžiui, jus apmovė kokia nors rusų įmonė. Vienas iš galimų veiksmų variantų – kreiptis į advokatą, bet bylinėjimasis Rusijoje – ilgas ir brangiai kainuojantis procesas, kuris daugeliu atvejų baigiasi pralaimėjimu. Paprašykite pagalbos tokio žmogaus, kaip šis milicijos kapitonas – žinoma, pasiūlę jam neoficialų „otkatą“, kad jis būtų suinteresuotas – ir jūsų sėkmės šansai iškart padidės.
Mano atveju pats geriausias variantas būtų imtis tampyti slaptas spyruokles ir ieškoti pakankamai įtakingo žmogaus, kuris galėtų paskambinti prokurorui ir „praplauti“ jam smegenis, teigia autorius. Tokiu atveju būčiau iškart paleistas, tačiau tokia taktika – subtilaus ir pavojingo žaidimo, kuris gali pasibaigti dar didesniais konfliktais ir ilgalaikėmis moralinėmis skolomis, kurių geriau vengti, dalis.
Tie, kurie turi reikiamų ryšių, Rusijoje gali bet ką pasiekti kur kas lengviau, nei Vakaruose. Žinoma, tuo atveju, jeigu konfliktas nėra susijęs su Kremliumi. O jeigu jūs – Kremliaus atstovas, tai iš tiesų esate neliečiamasis – žinoma, jei tik nepereisite kelio prezidentui.
Tačiau paprasti rusai, neturintys nei pinigų, nei įtakingų pažinčių, neturi ir teisių. Lygiai taip pat, kaip jų neturėjau ir aš, pastebi autorius. Po 4 valandų nuo mano sulaikymo atvyko kelių milicijos inspektorius. Jis užpildė naujus dokumentus apie mano padarytą eismo taisyklių pažeidimą, o po to paklausė su juntama užuojauta: „Ką, užmynei kažkam dideliam koją?“
Po to atsirado Vidaus reikalų ministerijos tardytojas, kuris pareiškė, kad tirs mano bylą. Buvau paprašytas išsamiai paaiškinti, kas atsitiko, mano parodymus jis užrašinėjo ranka. Tuo metu jau pradėjau suvokti, kokie bejėgiai turėtų pasijusti į sistemos spąstus pakliuvę žmonės.
Vėliau prisistatė dar aukštesnio rango pareigūnas. Rimtą įstatymo pažeidimą – 15 metrų kelionę šaligatviu – jau tyrė 9 karininkai. Naujasis pareigūnas pareiškė, kad manoji įvykio versija yra niekinė. Kadangi esu užsienietis, turėjau duoti parodymus dalyvaujant oficialiam vertėjui.
Tai dar vienas ydingos Rusijos teisinės sistemos ypatumas. Teisėsaugos institucijų atstovai įstatymus pažeidinėja griežtai laikydamiesi teisinių procedūrų, sukuriančių teisėtumo iliuziją. Valdininkai, rašantys melagingas ataskaitas, dažnai rūpinasi „techniniais“ teisinio pobūdžio klausimais, kuriuos būtų galima interpretuoti kaip žmogaus, kuriam jie kasa duobę, teisių pažeidimą.
Tačiau praėjus 5 valandoms nuo mano susitikimo su įpykusiu prokuroru galų gale buvau paleistas, rašo autorius. Kapitonas paaiškino, kad mano bylą tirs Vidaus reikalų ministerijos karininkas, kuris padarys išvadą – teikti man kaltinimus ar ne. Šiame etape jau nebeturėsiu kito pasirinkimo, kaip tik perimti vietinius papročius ir imtis tampyti slaptąsias spyruokles – tai vienintelis panašių problemų sprendimo būdas Rusijoje.
Žinoma, pati paprasčiausia pamoka – nevažinėti motociklu Maskvos šaligatviais. Tačiau kur kas svarbesnė ši: nors naujasis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pažadėjo reformuoti šalies teisėsaugos sistemą ir išnaikinti korupciją, jis neturi jokių šansų.
Suprantama, per artimiausius porą metų bus priimti nauji antikorupciniai įstatymai. Kai kurie teisėjai ir milicijos karininkai neteks darbo, keli nekalti žmonės bus paleisti iš kalėjimo. Tačiau korupcija prasiskverbė pernelyg giliai, kad išnyktų per vieną kartą, ir teisingumas Rusijoje dar daugybę metų bus itin selektyvus procesas, pažymi autorius.
