Lietuvoje gajus įsitikinimas: valdžia žmogų „gadina“, politika visuomet esti „nešvari politika“, patys politikai – „persmelkti“ korupcijos, todėl padoriam žmogui politikoje nėra kas veikti. Tas negatyvus visuomenės požiūris į politiką iš dalies paaiškina kodėl partijų veikloje dalyvauja tik apie 1 procentą Lietuvos žmonių.
Menko politinio aktyvumo priežasčių, aišku, yra ir daugiau, tačiau politinę veikseną lydįs tamsus stereotipas, žmonių sąmonėje susidaręs jau nepriklausomos Lietuvos laikais, neabejotinai – praktinė lietuviško politikavimo kokybės išdava.
„Vyriausybę reikėtų sudaryti iš žurnalistų: jie viską žino, viską pastebi, viską išmano“, – prieš keletą metų šmaikštavo vienas žinomas Lietuvos politikas, tuo pakeldamas ir susirinkusiųjų auditorijos nuotaiką. Šios ironijos potekstė, deja, banali: taip, mus kritikuoja, tačiau už mus geresnių vis tiek nėra, pasirinkimas, kuris buvo padarytas, – geriausia išeitis…
Visuomenės susitaikymas su esama padėtimi ir apsipratimas su apkartusiais politikais – kaip tik yra blogiausias pasirinkimas. Britų literatūros klasikas ir žurnalistas Bernardas Shaw, skirtingai nei dauguma lietuvių, manė priešingai: valdžia nepagadina žmonių, tačiau kvailiai, gavę valdžios, pagadina valdžią.
Praėjusią savaitę Vilniuje ir Kaune buvo pristatyta Virgilijaus Čepaičio knyga „Su Sąjūdžiu, už Lietuvą“. Tai, galima sakyti, pirmoji rimtai parašyta Sąjūdžio istorija, aprėpianti laikotarpį nuo 1988 m. birželio 3 d., t. y. formalaus Sąjūdžio įsikūrimo, iki 1990-ųjų Kovo 11-osios. Ji gyvai ir įtikinamai primena daugelį primirštų dalykų, motyvavusių ano meto visuomenę istoriniam žygiui ir sudariusių prielaidas pakeisti pasaulio žemėlapį.
Politinis tikslas, sutelktinėmis visuomenės pastangomis, buvo pasiektas – valstybės nepriklausomybė iškovota. Tuo tarpu socialiniai bei kultūriniai Sąjūdžio tikslai, deja, taip ir pasiliko tik popierinėse rezoliucijose. Jų net nebandyta rimtai siekti. Nebuvo laiko. Viską užgožė bergždžia buvusių bendražygių tarpusavio kova ir rietenos.
O tie socialiniai bei kultūriniai tikslai šiandien gal net aktualesni nei tada, kadangi egzistencinių grėsmių mastas kai kuriais atžvilgiais netgi padidėjo (šeimos instituto krizė, demografinės problemos, nauji narkomanijos, alkoholizmo, socialinės atskirties iššūkiai, lietuvių kalbos išsaugojimo ir visaverčio funkcionavimo, kultūros tęstinumo rūpesčiai ir t.t.). Tačiau politiniam lygmeny šios problemos rimtai nebesvarstomos, sprendimų neieškoma ir nesiūloma.
V. Čepaičio knyga verta dėmesio bent keliais aspektais. Visų pirma ji subtiliai primena „senas Sąjūdžio skolas“ visuomenei – nepasiektus tikslus ir neįgyvendintus pažadus, apie kuriuos šiandien nebekalba su Sąjūdžio vėliava politinę karjerą pradėję, valdžios srėbtelėję, vėliau patikimas užuovėjas įvairiose partijose ar valdiškoje tarnyboje (įskaitant ir diplomatinę) išsirūpinę politikai.
Apie LKP ir jos stagnatoriškus veikėjus čia nekalbu, kadangi Sąjūdis ir kėlėsi prieš šią nepaslankią pajėgą kaip „reformų sąjūdis“, pasižadėjęs keisti gyvenimą visais jo skerspjūviais. Nuo privilegijų nomenklatūros „mandarinams“ panaikinimo, susvetimėjusių valdininkų biurokratinės savivalės pažabojimo iki humanistinėmis vertybėmis grįstos „tautos švietimo sistemos“ sukūrimo, pažangios aukštojo mokslo, teismų sistemos reformos įvykdymo, net „geros valios“ sampratos į politinę veikseną sugrąžinimo, kur Sąjūdis pasisakė „už vienybę – prieš skaldymą, už pasitikėjimą – prieš įtarumą, už statymą – prieš griovimą, už gaivinimą – prieš slopinimą“...
Kaip visa tai neįtikėtinai toli nuo šios dienos nepriklausomos Lietuvos gyvenimo praktikos...
Vis dėlto V. Čepaičio knyga drauge primena ir tai, kokia neįveikiama istorine jėga gali tapti visuomenė, gebanti iškelti aiškius tikslus ir kryptingai jų siekti. Kadangi demokratija vis dėlto yra upė, ne stovinčio vandens pelkėjanti kūdra. Demokratijos sąlygomis permainos anksčiau ar vėliau vis tiek įvyksta, todėl pasiduoti per dideliam pesimizmui – žalinga.
Taip, Lietuvos politinė sistema yra neefektyvi. Taip, ji nepajėgi atsinaujinti, nepajėgi konsoliduoti, o ne skaidyti politinį potencialą, nepajėgi iškelti naujų lyderių, išryškinti efektyvesnių šalies modernizavimo idėjų.
Tačiau viltingų ženklų – irgi esama. Tie patys „politikos stumbrai“ nuo Sąjūdžio laikų abejingai ganęsi ir ramiai atrajoję įstatymų šabakštynais atitvertuose politikos draustiniuose, šiandien jau dairosi pakėlę galvas. Pastarojo meto politiniai skandalai, o ypač – valstybės saugumo departamentą sudrebinusysis, atidengė politinio elito atotrūkio nuo visuomenės reikmių mastą ir neišvengiamą politinės sistemos reformavimo būtinybę.
Pirmieji rezultatai – prieš akis. Grupė nepartinių Lietuvos piliečių Vyriausiajam administraciniam teismui apskundė Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimą neregistruoti jų kandidatais savivaldybių tarybų rinkimuose. Prašydamas išaiškinti, ar nėra galimo prieštaravimo, teismas kreipėsi į Konstitucinį Teismą išaiškinimo. Pastarasis paskelbė, kad įstatymas, numatantis politinėms partijoms išimtinę teisę kelti kandidatus savivaldos rinkimuose, prieštarauja Konstitucijai.
Ta politinė bala, kurioje Lietuva šiandien beviltiškai murdosi, plačiosios visuomenės akivaizdžiai netenkina. Tai liudija žmonių požiūris į politines partijas ir Seimą, pasitikėjimas kuriais tesiekia vos 5-7 %. Turint galvoje, kad partijų veikloje dalyvauja tik 1-2 % balsavimo teisę turinčių piliečių, nesunku suprasti į kokio nedidelio ratelio ir kokio menko pasitikėjimo žmonių rankas yra patekęs Lietuvos likimas.
Padėtis keisis. Ateina metas, kada visuomenė vėl iš naujo ima telktis ir sąmoningai organizuotis. Veikti laikmetį atitinkančiomis priemonėmis. Ir organizuotis visų pirma prieš vadinamąjį defetizmą, t.y. nepasitikėjimą savo jėgomis, nesitikėjimą įveikti kliūtis, pasidavimą baimei ir neįgalumą siekti kilnių, daugelį žmonių įkvepiančių, visuomenę mobilizuojančių bendrų tikslų.
Mūsų pačių istorinė patirtis paneigia tą įsigalėjusį melancholiškai verksmingą, fatalistiškai pasyvų, išankstinį nepasisekimą ir nepasitikėjimą savimi pranašaujantį požiūrį, surakinusį dar daugelio žmonių mąstymą.
Tačiau kitos išeities – nėra. Lietuva turi nedaug laiko. Sisteminių reformų reikalauja daugelis socialinio gyvenimo sričių – nuo savivaldos sugrąžinimo vietos bendruomenėms iki giluminių permainų medicinos, švietimo, profesinio ugdymo, aukštojo mokslo, mokslinių tyrimų ir kt. srityse. Politinė sistema turi pagaliau pradėti tarnauti žmogui. Priešingu atveju – kam ji tokia reikalinga?
Gyvybiškai būtinos reformos privalo būti įvykdytos 2007-2013 metų laikotarpiu, kai Lietuvos biudžetas bus reikšmingai papildomas dideliais ES pinigais.
Konstitucinio teismo sprendimas, keičiantis savivaldos rinkimų koncepciją, man rgis, įkvepiantis dalykas. Jis privers keistis ir pačias politines partijas, labiau atsiverti visuomenei ir įsileisti naujus aktyvius žmones.
Tai patvirtina, kad kliūtis įveikti vis dėlto įmanoma. Net ir tomis sąlygomis, kuriomis šiandien gyvena Lietuva. Tai, sakytum, pirmoji neišvengiamai artėjančių politinių permainų kregždė, pilietinės valios pergalė prieš stagnuojančią, visuomenės balso negirdinčią, keistis pagal laiko reikalavimus neįstengiančią politinę sistemą.
