Bendruomenių veikla Lietuvoje prasidėjo prieš keletą metų, kai imta kalbėti apie nevyriausybinių organizacijų svarbą visuomenei, apie finansinę paramą jų veiklai. Tuo metu aktyviai kūrėsi bendruomenių centrai, o vėliau ir vietos veiklos grupės. Žmonės tikėjo, kad susibūrę į organizacijas sulauks paramos ir savo veikla prisidės prie gyvenimo kokybės gerinimo, savo aplinkos kūrimo.
Tačiau gražūs norai kol kas reiškiasi tik žodžiais apie pilietiškumo ir bendruomeniškumo vaidmenį kaimo ir visuomenės plėtrai. Per 4 metus nuo įsikūrimo didžioji dalis bendruomenių centrų liko pradinėje, kūrimosi stadijoje, vietos veiklos grupės taip pat panašioje padėtyje.
Ir kodėl taip yra? Visų pirma šių organizacijų finansinė padėtis išliko nepakitusi. Organizacijų savarankiškumo pagrindas - nario mokesčiai ir neįvardintų rėmėjų parama tikslinėms veikloms. Projektinė veikla šiame sektoriuje nėra aktyvi, kadangi tam reikia specifinių žinių. Fondai skiria tikslinę paramą keldami didelius reikalavimus, todėl tikimybė ją gauti nėra labai didelė. Be to, fondų valdomos lėšos mažos, palyginti su norinčiųjų užmojais. Kita problema - paramos įsisavinimas. Jei organizacija jauna – ji neturi biuro, neturi baldų, neturi nuolat dirbančių žmonių. Žmonės būtų mažiausia problema, jei veikla duotų apčiuopiamų rezultatų. Kadangi savanoriška veikla vykdoma laisvalaikiu, žmonės pagrįstai nori greitų ir apčiuopiamų savo pastangų rezultatų. Jei per tam tikrą laiką nesimato konkrečių rezultatų, žmonės nebemato prasmės toliau aukoti savo laisvalaikį ir atsisako pradėtos veiklos. Juk savanoriško darbo esmė yra gauti ne finansinį užmokestį, o pamatyti rezultatą, reikšmingą ne tik asmeniškai sau pačiam, bet ir savo aplinkai – kaimui, rajonui...
Tačiau Lietuvoje tai kol kas nesuprantama, kai kas mano, kad keturis metus dirbant iš idėjos tikimasi kažkokios finansinės naudos sau asmeniškai. Kažin kokio dydžio ta nauda turėtų būti, kad vertėtų tiek laukti? Savanoriškas darbas – tai laisvalaikis, poilsis po darbo dienos, todėl rezultatas turi būti lengvai pasiekiamas, greitai pamatomas ir reikalavimai paraiškoms turėtų būti paprastesni, kad išlaikytumėme entuziastus ir „idėjinius“ bendruomenių narius. Tokie reikalavimai, kaip dabar patvirtinti „LEADER+ pobūdžio priemonei“, padaro savanorišką darbą sudėtinga ir profesionalia veikla, kadangi parengti reikiamus dokumentus reikia ne tik daug laiko, bet ir žinių – o tai jau ne savanorių jėgoms. Gal būt bendruomenių centrai, kad galėtų parengti kokybiškas paraiškas, turėtų gauti finansavimą konsultantams ir ekspertams samdyti? Bet tuomet jau išsigimsta bendruomeniškumo idėja.
Teigiama, kad vykdant LEADER+ programą pats svarbiausias dėmesys turi būti skiriamas savanoriškam darbui ne tik vietos veiklos grupėje bet ir bendruomenėse, tačiau 2007 m. gegužės mėn. Žemės ūkio ministro įsakymu (kurio niekas nematė) nustatoma, kad vietos projektų, skirtų bandomųjų vietos plėtros strategijų įgyvendinimui, tinkamose finansuoti išlaidose esanti savanoriško darbo dalis negali viršyti 10 proc., nors paramos teikimo gairėse buvo įrašyta nuostata, kad parama negali viršyti 90 proc. tinkamų projekto išlaidų. Vadinasi, savanoriškas darbas, kuris yra pagrindinė visuomenės aktyvinimo priemonė, LEADER+ programoje yra nereikalingas, nors Nacionalinės mokėjimo agentūros prie ŽŪM parengtose rekomendacinio pobūdžio vietos projektų naudos ir kokybės vertinimo lentelėse už vietos gyventojų įtraukimą į projekto vykdymą numatomas skatinimas – tam reikalui iš 100 balų galima skirti iki 8 balų. Vadinasi kuo daugiau savanoriško darbo, tuo įvertinimas turi būti aukštesnis. Tačiau tarp dviejų minimų dokumentų kažkaip nėra ryšio...
Vietos veiklos grupės, surinkusios pirmo etapo vietos projektų paraiškas, jas įvertinusios ir pagal bendruomenės narių įtraukimą į veiklą (8 balai - tai pakankamai daug), trečią kartą keičia projektų vertinimo lenteles, nes per 6 projektų vertinimo mėnesius buvo pakeista paraiškų vertinimo metodika ir paskelbti išaiškinimai, kažkodėl galiojantys atgaline data. Po paskutinio pakeitimo dėl 10 proc. savanoriško įnašo reikia keisti ne tik projektų vertinimus, bet ir paraiškas bei projektų aprašymus... Na taip, tai nieko nekainuoja valstybei ar ES, nes bendruomenių centruose dirba savanoriai, tik ar antram paraiškų surinkimo etapui bus norinčių rengti paraiškas?
Jei vieni sprendimai galioja atgaline data, kodėl tada atgaline data nepadaromi bendruomenėms daug aktualesni pakeitimai, susiję su žemės nuosavybės klausimais? Juk dėl visuomeninės paskirties žemės negalėjimo panaudoti bendruomenės reikmėms iškreipiamas LEADER+ pobūdžio priemonės principas – bendruomenės negali tvarkyti viešosios infrastruktūros - parkų, stadionų, mažosios architektūros objektų.
Tai, kas dabar vyksta, labiau panašu į sąmoningą Leader+ pobūdžio priemonės Lietuvoje žlugdymą, kad paskui būtų galima pasakyti, jog kaimas nepasiruošęs įsisavinti ES paramos lėšų. Realiai, kaimas pasiruošęs: strategijos parengtos, paraiškos surinktos, bet kai atėjo laikas finansuoti paraiškas, pasirodė, kad nei Žemės ūkio ministerija, nei NMA nežino, kaip tai tinkamai atlikti... O buvo ruoštasi keletą metų. Tai kas nespėjo pasiruošti?
Regis Dalia Grybauskaitė 100 kartų teisi, kaltindama Lietuvą prastu ES skiriamos paramos įsisavinimu. Labai keista, kada NMA ir ŽŪM, o gal ir visa Lietuvos valdžia, atsakomybę dėl ES paramos įsisavinimo perkelia pareiškėjams, paramos gavėjams, patys tik prisiimdami stebėtojų ir baudėjų pozicijas. Patys nebežinom, ko bijom, nuo ko saugomės pridėdami begalę įvairių saugiklių paramos gavimo tvarkose ir per juos pamiršdami pagrindinę ES paramos esmę – kurti, skatinti, aktyvinti...
Jolanta Bertašienė, Pagėgių ir Jurbarko rajono savivaldybių Vietos veiklos grupės „Nemunas“ finansininkė
