Žmogus užkariavo pasaulį – ech, nebeliko neatrastų salų, atsidūsta vyrai; ką ten salų, nebeliko nė planetų. Užkariavus pasaulį, nebeliko žmogui kur gilintis ir kur plėstis – žmogus, kaip sakė Nietsche, ėmė augti į vidų, ėmė gilintis į save.
„Žmogaus smegenys! – sako Vernikė beveik svajingai. – kadaise svajojau tapti jūreiviu, nuotykių ieškotoju, pirmykščių miškų tyrinėtoju – juokinga! Didžiausi nuotykiai slypi štai čia! – Jis baksteli sau į kaktą. – Rodos, esu tai kažkada jums jau sakęs“. Vernikė – tai gydytojas psichiatras iš Remarko romano. Ne, ne iš „Vakarų fronte nieko naujo“ - iš „Juodojo obelisko“.
Žmogaus sąmonė - paskutinė terra incognita. Pokolonijiniu laikotarpiu, prievarta iš karo sferos persikelia į ekonomiką. Pomarksistiniu – iš ekonomikos, persikelia į kalbą ir kultūrą. Kovos menai lieka laisvalaikio užsiėmimu. Rinkos atviros ir globalios. Poindustrinėje visuomenėje, blue collar pakeičia white collar. Vadybininkų armijos bando atsakyt į klausimą – ko nori žmogus? Svarbu paduoti žmogaus vandens stiklinę anksčiau, nei žmogus supranta norįs gerti. Šių dienų generolai taikosi į sąmonę. Kartais – netgi į pasąmonę. Kur nukrypsta interneto vartotojo žvilgsnis. Kiek sekundžių jam reikia apsispręst. Kaip vartotojas reaguoja į spalvas, į kvapus. Nustatyta, kad, kokoso kvapui pasklidus, moterys dairosi į vasarinius drabužius. Kiekvienas žino, kaip maloniai, atpalaiduojančiai nuteikia šviežios kavos ir kepinių kvapas. Kvapas pasklinda supermarketuose, net ir tada, kai šviežių kepinių, - kalambūras, beje – „nė kvapo.“
M.Foucault rašė apie mediciną, apie kūną. Medical gaze - kūnas atvertas, išžiūrinėtas, perskrostas įdėmiu žvilgsniu. Dabar, atvertas, išpreparuotas ir išmėsinėtas ne tik kūnas, bet ir siela. Žmogus – kaip atversta skrynia. Atversta, tiesa, dar ne iki galo. Dar šmėžuoja paslapties šešėlis.. Bet ne kažin kiek likę tos paslapties.
Nugalėtojų psichologija. Milijonieriaus mąstysena. Lyderystė. „Kaip įsigyti draugų ir daryti įtaką žmonėms“. „Kaip tapti turtingu“ („Mąstyk kaip milijonierius“, sufleruoja Donaldas Trumpas), „Kaip parduoti gaminį, kurio niekas nenori pirkti“ (pavyzdžiui, ledus eskimams....). Viską apvainikuoja „Manipuliacijos vadovas padoriems piliečiams.“ Manipuliacijos vadovas. Atviru tekstu. Tiesa, šis „Vadovas“ parduodamas visiems – ir padoriems, ir nepadoriems. Knygyno darbuotojos neprašo parodyti pažymėjimą, liudijantį subjekto padorumą.
Ką gi, jei manipuliuot – tai manipuliuot.
Šiandien, perfrazuojant Friedrichą ir Karlą, galima teigti: „Šmėkla klaidžioja po Lietuvą – populizmo šmėkla“. Politikai vėl apgavo rinkėjus. Išrinkti politikai nė nemano tesėti pažadų. Kaip kažkas rašė, spėju, su paklaida, kad Parulskis: „Dulkinuosi. Ir kai manęs moteris klausia, ar tu mane myli, sakau: palauk, išp...siu tave ir pasakysiu. O kai išp...su, nieko nebegaliu pasakyti.“ Atsiprašau už galimą netikslumą, nes cituoju iš atminties. Rodos, šita citata galėtų šviesti kaip antraštė virš visų lietuviškosios politikos portalų. Nes politikai, taip pat: kai išp...., atsiprašau - išrenka, nieko nebegali pasakyt.
Politikai apgaudinėja rinkėjus. Vyrai – moteris (“Sukčiavimo virtuozo glėbyje – nauja auka“, „Lietuvos Rytas“ vardija išviliotas svaiginančias sumas, aukų sąrašas ilgas ir spalvingas...). Šarlatanai apgaudinėja sunkiai sergančius, bet dar turinčius vilties. Telefoniniai sukčiai apgaudinėja vienatvės prislėgtas motinas, besiilginčias vaikų... Motinos vardan sūnų atiduoda viso gyvenimo santaupas ir tik po to supranta, kad tų sūnų niekada ir neturėjo.... Lietuva rašo naują metraštį – sukčiavimo virtuozai bei rekordai...
Taip jau būna, kai kultūra žmonėms suteikia priemones, bet nesuteikia jokio tikslo. Anei jokių orientacinių nuorodų, kur jį rast ir kur jo ieškot. Ir, iš vis – ar ieškot. Tikslą žmonės pasirenka patys – pagal savo padorumo lygį. Arba – pagal savo sugedimo. Melo epidemija - labai simptomiška ir išgryninta apraiška to, kas negerai su pačia visuomene. Tai naujasis , kaip pasakytų Foucault, tiesos režimas – skaidri ir išgryninta substancija.
Kare – kaip kare, nugalėtojai neteisiami, teisiami nugalėtieji, sakė Makiavelis, tinka visos priemonės. Rinkodaros pasiekimų konferencija diegia Haičio woo-doo tradicijas Lietuvoje: „Minčių kontrolė: kaip priversti žmones daryti tai, ko norite jūs“. Ne vienas tironas nebuvo toks tiesmukiškas. Net ir didžiausi diktatoriai dangstė, tegu ir nemokšiškai, savo juodus darbus visuotinio gėrio idėja.
Zygmundui Baumanui modernybės košmaras buvo holokaustas, išsigimęs modernusis racionalumas, tiksliai, pagal grafikus judantys traukiniai, gabenantys gyvą krovinį į darbo ir mirties stovyklas. Postmodernybės košmaras būtų – kad žmonės atvyktų patys, prieš tai šypsodamiesi nusipirkę traukinio bilietus, pirmąja, pageidautina, klase.
Strateginiai karo veiksmai iš fronto, mūšio laukų, iš žeminių, bunkerių ir tranšėjų persikėlė į kalbą, kultūrą, sąmonę. Bet iš esmės, - fronte nieko naujo.