Kur nafta ir problemos, ten tegalima tikėtis sutikti ir Dicką Cheney. JAV viceprezidentas vakar atvyko į Azerbaidžano sostinę Baku ir iš ten pradės trumpą kelionę po Kaukazą. Jis taip pat aplankys Gruziją ir Ukrainą, kurios kartu su Azerbaidžanu atsidūrė priešakinėse Vakarų kovos už Azijos energetinius šaltinius linijose, rašo britų dienraštis „Times“.
D. Cheney – šio konflikto veteranas. Jis sugrįžo ir bando sustiprinti paramą žlungančiai strategijai. Pasak dienraščio, D. Cheney buvo didžiausias idėjos paversti Kaspijos regioną alternatyviu naftos ir dujų tiekimų Vakarams šaltiniu, rėmėjas. Azerbaidžano, Kazachstano ir Turkmėnijos naftos ir dujų telkiniai, esantys tarp nerimstančio Irano pietuose ir stiprėjančios Rusijos šiaurėje, buvo vaizduojami kaip energetinio saugumo rojus, su kuriuo Vakarus jungs per Kaukazą nutiesta nepriklausoma vamzdynų sistema. Šis kaukazietiškas „gyvybės kelias“ pasirodė esąs netvirtas: jo pažeidžiamumą akivaizdžiai pademonstravo Gruzijos prezidento Saakašvilio rugpjūtį surengta ataka prieš rusų separatistus Pietų Osetijoje.
Šiandien jau sunku patikėti, kad šis chaose skendintis regionas su iki pat šios dienos nenusistovėjusiomis sienomis, tarpusavyje kariaujančiais klanais ir nusikaltėlių gaujomis buvo garbstomas kaip nuo Rusijos nepriklausanti bambagyslė, kuria į Vakarus pradės plūsti energijos resursai, rašo „Times“. Koncerno BP nutiestas 1700 kilometrų ilgio vamzdynas iš Baku per Tbilisį į Turkijos uostą Džeichaną Viduržemio jūroje – tikras inžinerinis stebuklas. Tačiau tai kartu ir politinio triumfo išraiška, provokuojantis gestas Maskvai: juk dvi buvusios sovietinės respublikos, Azerbaidžanas ir Gruzija, susivienijo, kad pastatytų naftos eksportui skirtą magistralę, aplenkiančią Rusiją.
Sunkios derybos dėl naftotiekio atkarpos Gruzijos teritorijoje turėjo atkreipti investuotojų dėmesį į ilgalaikę politinę riziką. Gruzijos valdžia atmetė tiesiausio maršruto variantą, kurį norėta tiesti palei sieną su Armėnija. Tokio prieštaravimo motyvai atrodė mįslingi tol, kol nepaaiškėjo, kad šalia planuotos naftotiekio trasos yra rusų karinė bazė.
Šiame rajone Rusijos XIX a. pabaigoje įkurtas ir tik 2007 m. išvestas Achalkalakio garnizonas turėjo ginti Rusiją iš pietų pusės – iš pradžių nuo Osmanų imperijos, o vėliau – nuo NATO.
Pasak dienraščio, Maskvoje pasitraukimas iš Achalkalakio ir Batumio bazių, iš visko sprendžiant, buvo vertinamas kaip diplomatinis, o ne strateginis atsitraukimas. Dabar separatistinės Abchazijos vyriausybė reikalauja, kad Rusija Juodosios jūros pakrantėje pastatytų nuolatinę karinę bazę.
Šiuo metu jau aiškėja, kad naftos eksportavimo maršrutas per Gruziją į Viduržemio jūrą yra pažeidžiamas, įdėmiai stebimas Rusijos ir ateityje bus vis mažiau patikimas. Naftotiekis iš Baku į Džeichaną nustojo veikti rugpjūčio mėnesį – po sprogimo, dėl kurio Turkijos valdžia apkaltino kurdų separatistus.
Tačiau tikroji priežastis, dėl kurios reikia nerimauti, yra kita. Vakarai energetikos srityje padarė rimtą strateginę klaidą, teigia „Times“. Mes nepasilikome pasirinkimo galimybės. Pirmadienį Briuselyje Europos Sąjunga Rusijai pareiškė irzlų protestą, pagrasinusi atidėti derybas dėl prekybos sutarties. Briuselis siekia suburti vieningą frontą energetikos srityje, bet jo strategija labai neįtikinama. Didžiausios Europos komunalinės bendrovės (Vokietijoje ir Italijoje) jau seniai ėmėsi vykdyti caro įsakymą, mainais į eilines dujų tiekimo apimtis suteikusios Rusijai tiesioginę prieigą prie savo rinkų.
D. Cheney požiūris į situaciją pasaulyje artimesnis Putino, o ne Europos lyderių, kuriems, kad ir kaip stengėsi, nepavyko nupūsti Kremliaus, požiūriui. Prezidentas Sarkozy Briuselyje gailiai perspėjo, kad pasaulis neturi grįžti į įtakos sferų amžių. Bet jei kalbame apie energetiką, tai mes į jį jau sugrįžome.
D. Cheney pripažįsta įtakos sferas. Apie tai liudija tezės, kurias jis formulavo ruošdamas nacionalinę energetikos politiką – remdamiesi ja Baltieji rūmai bandė parengti šalies raidos strategiją po 2001 m. rugsėjo 11-osios. Programa buvo pristatyta kaip būdas sumažinti Amerikos priklausomybę energetikos srityje, tačiau iš tikrųjų joje buvo kalbama apie sąjungininkų, kurie galėtų tapti alternatyva Rusijai ir sąmokslininkams iš OPEC, paiešką. Jų buvo ketinama ieškoti Vakarų Afrikoje ir Kaspijos baseino regione.
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad D. Cheney bent jau suvokia problemą, kurią iš esmės pats ir sukūrė, teigia dienraštis. Jam nepavyko įtikinti Kazachstano ir Turkmėnijos vadovų pasekti Azerbaidžano pavyzdžiu ir nutiesti Kaspijos dugnu dujotiekį, kuriuo dujos būtų eksportuojamos prisijungus prie BP vamzdynų, einančių per Gruziją į Turkiją. Ir Maskva, ir Teheranas griežtai pasipriešino Transkaspijos magistralės projektui. „Gazprom“, kaip ir buvo galima tikėtis, jį įvertino kaip ekonominį kišimąsi į savo interesų zoną, o Teheranas – kaip Vakarų bandymą įsibrauti į Irano vandenis. Klaninių interesų paisantys Kazachstano ir Turkmėnijos vadovai iš pradžių pasidairė į šiaurę, tai yra, Rusiją, po to – į pietus (Iraną), ir nusprendė, kad apdairumas ir geresnė dujų kaina vis dėlto yra svarbiau. Dujos iš Kazachstano ir toliau pumpuojamos į šiaurę, „Gazprom“ vamzdynų infrastruktūrą, o Turkmėnijos – Teherano kryptimi.
O Europa susidūrė su kliūtimi – kur rasti alternatyvų dujų tiekimo šaltinį? Vašingtono politikos, kuri vis dėlto nedavė rezultatų, gniaužtuose nematyti jokių energetinių alternatyvų. Irano, kurio gamtinių dujų telkiniai užima antrąją vietą pasaulyje, kandidatūrą mes atmetėme kaip nepriimtiną. Netinkamu partneriu energetikos srityje laikomas ir Irakas (vėlgi dėl Vašingtono politikos).
Briuselyje kai kurie ramina save tuo, kad Rusijai yra būtina Europos rinka. Tai tiesa, tačiau neturėdama alternatyvaus tiekėjo Europa nelabai gali diktuoti savo sąlygas. Tuo tarpu ranka jau moja Kinija. Rusija, kaip ir Kaspijos baseino šalys, jau tiesia savo vamzdynus į rytus. Kitaip tariant, į tuos pačius resursus pretenduoja pirkėjas, kuris pripažįsta ir sutinka su įtakos sferų sistema.
O mes, europiečiai, atskleidėme visas savo kortas. Jų derinys silpnas, ir partnerį žaidimas ima dominti vis mažiau, rašo „Times“.
