labai negerai balsas.lt persitvarkė: blogai, kai pagrindiniame puslapyje nesimato kokio autoriaus straipsnis... ar manoma, kad skaitytojas turės papildomai viską apieškoti?

Tamstos ekstazinis susižavėjimas (na, vos ne Biblijos citatų analogija) Remarku deklaruoja, kad Tamsta, tikriausiai, esate fizine ar dvasine prasme jaunas žmogus. Manau, kad kai perskaitysite VISĄ Remarką, suprasite, kad rašytojas, iš esmės, rašė vieną vienintelę knygą nors ir pačiomis įvairiausiomis fabulomis. Tada tas žavesys kažkaip savaime praeis... O su vaikais kalbėti reikia, nes, deja, kaip besižavėtume Dievo didybe, visi tie nuostabūs žmonės "didelėmis akimis" tik mūsų kalbų arba nekalbų ir pateikiamų vaizdų - nevaizdų dėka išauga į genijus arba "hanibalus". Tačiau jei stovėjimas prie veidrodžio ir žavėjimasis savo tobulu grožiu ir minties didybe tam trukdo, gal geriau vis tik leisti tą daryti kitiems...

Išaušta rytas. Einu į savo klasę. Mažyliai sėdi suoluose gražiai susidėję rankutes. Jų didelėse akyse dar gyva visa ta nedrąsi vaikystės dienų nuostaba. Jie žiūri į mane su tokiu pasitikėjimu, su tokiu atsidavimu, kad staiga pajuntu, lyg kas replėmis būtų suspaudęs man širdį...
Štai stoviu aš prieš jus, vienas iš šimto tūkstančių bankrotų, kuriems karas sugriovė bet kokį tikėjimą ir palaužė kone visas jėgas... Štai stoviu ir jaučiu, kad jūs esate daug gyvesniais ir glaudesniais ryšiais susiję su gyvenimu negu aš... stoviu čia prieš jus ir turiu būti jums mokytojas ir vadovas. Tačiau ko gi aš galiu jus mokyti? Gal pasakyti jums, kad po dvidešimt metų būsite atbukinti ir suluošinti, atsisakę savo gražiausių siekių ir troškimų, negailestingai paversti pilkomis vidutinybėmis? Gal man papasakoti jums, kad visas švietimas, visa kultūra ir visas mokslas yra ne kas kita kaip žiaurus pasityčiojimas, kol žmonės Dievo ir žmoniškumo vardu žudo vieni kitus dujomis, geležimi, paraku ir ugnimi? Tad ko gi man jus mokyti, mažieji, jus, kurie tik vieni ir telikote tyri ir švarūs per tuos baisius metus?
Ko gi galiu jus mokyti? Gal pasakyti jums, kaip patraukti rankinės granatos žiedą ir mesti ją į žmogų? Gal parodyti jums, kaip nudurti žmogų durtuvu, kaip užmušti jį šautuvo buože, sukapoti kastuvėliu? Gal pamokyti kaip reikia nukreipti šautuvo vamzdį į tokį nesuvokiamą stebuklą kaip alsuojanti krūtinė, pulsuojantys plaučiai, plakanti širdis? Gal papasakoti jums, kas tai yra stabligė, išdraskytos nugaros smegenys, nuplėštas galvos kiaušas, sutrupinti kaulai, išvirtusios iš pilvo žarnos? Gal jums parodyti, kaip dejuoja žmogus peršautu pilvu, kaip kriokia, kai kulka perveria jam plaučius, kaip švilpia sužeistasis į galvą? Daugiau aš nieko nežinau! Daugiau aš nieko neišmokau!
O gal man privesti jus prie žaliai ir rudai nuspalvinto žemėlapio, pavedžioti prištu ir pasakyti jums, kad čia yra nužudyta meilė? O gal jums paaiškinti, kad knygos, kurias jūs laikote rankose, yra tinklai, kuriais jūsų patiklios sielos įtraukiamos į frazių brūzgynus ir suklastotų sąvokų spygliuotos vielos užtvaras?
Štai stoviu aš prieš jus, sustipėlis, nusikaltėlis, ir turėčiau jums pasakyti: likite tokie, kokie esate, ir neleiskite savo šilto vaikystės žiburėlio paversti viską naikinančią neapykantos ugnimi! Jūsų kaktos dar apsuptos nekaltybės dvelksmo – ir kaip aš galiu jus mokyti! Mane dar persekioja kruvini praeities šešėliai – kaipgi galiu drįsti brautis į jūsų tarpą! Ar pirma man pačiam nereikia vėl tapti žmogumi?

Erich Maria Remarque „Kelias atgal“

plati demokratine koalicija reikalinga tam kad niekas uz nieka nebutu atsakingas