Pasakymas, kad „Cobra“ yra unikalus automobilis – tiek pat informatyvus, kaip ir ant cigarečių pakelio prilipdytas užrašas „rūkymas sukelia vėžį“. Šio modelio kėbulo nesuprojektavo garsi dizaino studija, o visoje konstrukcijoje nebuvo nė vieno novatoriško sprendimo, kaip nebuvo ir ilgos šlovingos praeities istorijos. „Cobra“ pripažinimą pelnė dėl savo galios ir greičio bei itin patrauklaus dizaino.
Labiausiai stebina faktas, kad automobilis visuotinio populiarumo sulaukė praėjus ne vieneriems metams, kai jo gamyba buvo nutraukta. Dėl kone instinktyvaus „Cobra“ patrauklumo šis modelis dažnai įvardijamas kaip vienas seksualiausių per visą automobilizmo istoriją. Visos modifikacijos turėjo lengvus kėbulus ir galingus variklius, o konstrukcija buvo gana nesudėtinga, todėl „Cobra“ buvo itin „gyvas“ automobilis, suteikiantis nepakartojamą vairavimo patirtį.
Pradžių pradžia
„AC Ace“ (nuotr. Flickr.com)
Mums svarbi ta AC istorijos dalis, kuri yra susijusi su „AC Shelby Cobra“, tiksliau su jos kėbulu. Taigi... Viskas prasidėjo maždaug 1952 metais, kai John Tojeiro iš prekiautojo automobiliais Cliff Davis gavo užsakymą pagaminti lenktyninį modelį. Tojeiro buvo talentingas inžinierius, kuris greta savo pagrindinio verslo – kėbulų remonto ir dažymo – karts nuo karto pagamindavo specialiai lenktynėms skirtą automobilį. Atlikdamas užsakymą jis sukonstravo vamzdinį rėmą su plieniniai sutvirtinimais priekyje ir gale, laikančiais nepriklausomos pakabos detales. 2 litrų „Bristol“ variklis, kuris nors ir buvo patalpintas priekyje, buvo paslinktas netoli automobilio centro, todėl svorio pasiskirstymas buvo optimalus.
Paskutinės kartos, 1963 metų „AC Ace“ roudsteris. Tai jau beveik „Cobra“ (nuotr. Flickr.com)
1953 metų lenktynių sezonas Cliff Davis, vairavusiam modelį, pavadintą „Tojeiro-Bristol“ buvo labai sėkmingas, o pats automobilis susilaukė daug dėmesio. Tuo metu Didžiojoje Britanijoje „AC Buckland“ atviro automobilio pardavimai palaipsniui krito ir kompanijai reikėjo kuo nors pakeisti šį modelį. Taip Tojeiro gavo galimybę pademonstruoti automobilį AC pirmininkui Charles Hurlock, kuriam modelis padarė didžiulį įspūdį, todėl jis siekė kuo greičiau pradėti serijinę gamybą. Buvo sumontuotas AC 2 litrų motoras, o modelis pavadintas „Ace“. Mainais, John Tojeiro buvo pasiūlyti 5 svarai už kiekvieną iš pirmų 100 parduotų automobilių. 1954 metais metais „AC Ace“ dizainas buvo atnaujintas bei sumontuotas 1,5 karto galingesnis už pirmtaką „Bristol“ variklis.
AC ir C. Shelby
Šešto dešimtmečio pabaigoje „Bristol“ nustojo gaminti variklius ir AC nenoriai, tačiau teko pereiti prie 2,6 litro Britiško „Ford Zephyr“ motoro, kuris buvo sunkesnis ir ne toks galingas. Nuo 1961 iki 1963 metų buvo pagaminti tik 47 „AC Ace 2,6“ modifikacijos automobiliai. Kai jau atrodė, kad sėkmė galutiniai nusisuko nuo AC, netikėtai pasirodė pagalba. Teksasietis Carrollas Shelby, kuris 1960 metais dėl širdies problemų buvo priverstas baigti lenktynininko karjerą, susižavėjo idėja sukurti įperkamą sportinį automobilį. Jame turėjo būti panaudota tai, kas geriausia iš abiejų pasaulių: iš Europos – elegantiškas dizainas ir preciziškas valdymas, o iš JAV – brutali variklio galia. Pati idėja nėra originali, taip buvo daroma jau gerokai anksčiau, tačiau tai, kaip C. Shelby įgyvendino savo idėją buvo unikalu.
Carrollas Shelby pozuoja šalia naujos 1964 metų serijinės gamybos „Cobra“ rodsterio su 289 kubinių colių darbo tūrio varikliu ir naujo lenktyninio modelio (nuotr. Gamintojo)
Jis susisiekė su keletu Didžiosios Britanijos automobilių gamintojų su pasiūlymu pagaminti 100 tokių hibridų tam, kad būtų galima dalyvauti serijinių automobilių lenktynėse. Daugelis kompanijų atsisakė tokio pasiūlymo, o nurodomos priežastys buvo įvairios, pradedant pernelyg didelėmis investicijomis ir baigiant pasakymais, kad jiems tokia idėja visiškai nepriimtina. AC neturėjo tokių išankstinių nusistatymų, o rankomis gaminamas „Ace“ nereikalavo didelio adaptavimo naujam varikliui. Ir svarbiausia – AC sportinių automobilių verslui reikėjo naujo impulso. „Ace“ buvo lengvas, gražus, kokybiškai pagamintas ir teliko išspręsti variklio klausimą. Problema buvo tokia, kad daugelis amerikietiškų V8 tipo motorų, pagamintų iš ketaus, buvo paprasčiausiai per sunkūs vikriam sportiniam automobiliui.
Vyksta širdies įsodinimas. Donoras – „Ford“ (nuotr. Gamintojo)
Iš savo kontaktų „Ford“ gamykloje Carroll Shelby sužinojo, kad gamybai ruošiamas naujas kompaktiškas V8 variklis. Jo darbinis tūris buvo 221 kubinis colis (3,6 litro), taip pat buvo panaudotos naujausios liejimo technologijos, sumažino svorį. Toks variklis idealiai tiko Shelby planams, dar daugiau – „Ford“ buvo labai susidomėję jo projektu, kadangi ieškojo būdų, kaip pritraukti jaunesnius pirkėjus. Naujas įdomus sportinis modelis labai tiko kompanijos strategijai, todėl „Ford“ galiausiai pasiūlė C. Shelby keletą 260 kubinių colių (4,26 litro) darbo tūrio naujo lengvojo variklio versijų.
Mažiau žinomos pirmos ir antros kartos „kobros“
Gaminant kiekvieną automobilį daugelis surinkimo operacijų buvo atliekama rankomis (nuotr. Gamintojo)
1961 metų pradžioje „AC Cars“ garažuose Didžiojoje Britanijoje prasidėjo darbai ties naujuoju modeliu. Ruošiant važiuoklę didesnei galiai, dar svarbiau – sukimo momentui ji buvo sutvirtinta. Iš pradžių prototipui buvo naudojamas 221 kubinių colių „Ford“ variklis, kurio maksimali išvystoma galia buvo 240 AG ir tai nesudarė jokių problemų automobiliui. Keblumų sukėlė 365 Nm sukimo momentas, todėl greta važiuoklės ir pakabos patobulinimų teko keisti ir diferencialą. 1962 metais prototipas be variklio buvo nugabentas į JAV. Išorėje buvo matomi tik minimalūs pataisymai, ryškiausi iš jų – platesnės ratų arkos, talpinančios platesnę tarpvėžę ir labiau išsikišęs priekis su siauresnėmis grotelėmis.
1962 metai, Santa Fe Springs, Kalifornija. Surenkama pirmoji „Cobra“ (nuotr. Gamintojo)
„Cobra 260“ – tokia irgi buvo
C. Shelby į prototipą vėliau įmontavo aukšto suspaudimo laipsnio 260 kubinių colių variklio versiją, kuri išvystė įspūdingą 325 AG galią. Šį modelį jis naudodavo automobilių parodose bei pateikdavo žurnalistams. Pakankamai išreklamavus tais pačiais metais prasidėjo serijinė gamyba su standartiniu varikliu, išvystančiu 260 AG. Dėl daugybės neišspręstų inžinerinių problemų automobiliai surenkami buvo labai lėtai. Pagrindinė iš jų buvo variklio aušinimas ir kurį laiką Shelby netgi turėjo griebtis „Corvette“ radiatorių naudojimo, nes „Ford“ tinkamų paprasčiausiai negamino. Automobilis oficialiai buvo pakrikštytas „Shelby-Ford AC Cobra“, bet paprastai pavadinamas trumpinamas iki „Shelby Cobra“ JAV arba „AC Cobra“ – Europoje.
1962 metai, Santa Fe Springs, Kalifornija. Surenkama pirmoji „Cobra“ (nuotr. Gamintojo)
Iki 1963 metų buvo parduoti tik 75 automobiliai su 260 kubinių colių varikliais, iš kurių iki mūsų dienų išliko vos keletas. Jau 1962 metų pabaigoje tapo aišku, kad „Cobra“ vis dar turi vaikiškų ligų. Greta perkaitimo buvo skundai dėl vairavimo tikslumo trūkumo ar vairo mechanizmo gedimų, silpnos priekinės pakabos ir mažesnės negu buvo skelbiama galios. Pastaroji problema buvo išspręsta 1963 metų pradžioje pradėjus montuoti 289 kubinių colių (4,7 litro) „Ford“ variklį, kuris taip pat turėjo ir naują radiatorių. Šis motoras išvystė 271 AG galią ir 426 Nm sukimo momentą. Vėliau sekė slieko ir sliekračio vairo mechanizmo pakeitimas krumpliastiebiniu, priekinės pakabos trikampių svirčių sutvirtinimas, radiatoriaus grotelių pakeitimas platesnėmis bei oro angų sparnuose įrengimas, variklio dangčio sutrumpinimas bei į šonus išplatėję ratų arkos, po kuriomis buvo montuojamos platesnės padangos.
Mažoji „Cobra 289“
Gaminant kiekvieną automobilį daugelis surinkimo operacijų buvo atliekama rankomis (nuotr. Gamintojo)
Kažkuriuo metu 1963 metais tų pakeitimų susikaupė tiek daug, kad „Cobra“ tapo žymiai geresniu automobiliu ir todėl buvo pradėta vadinti antros kartos modeliu. Nors niekas negali tiksliai pasakyti kada tiksliai pirmos kartos „Cobra“ evoliucionavo į antros kartos, tačiau pradedant 126 automobiliu su 289 kubinių colių varikliu, išorėje jau pasirodė tokie skiriamieji bruožai kaip šoninės oro apykaitos angos. Kadangi tas skirtingumas yra miglotas dar ir dėlto, kad daugelis pirmos kartos modelių daugiau ar mažiau buvo perdaryti į antros, tie kurie neturi naujesnei kartai būdingų išorės bruožų ir yra pagaminti nuo 1962 iki 1963 metų yra laikomi pirmos kartos atstovais. Standartinė „Cobra 289“ svėrė tik 984 kilogramus, o jos maksimalus greitis siekė 222 km/h. Nuo 0 iki 60 mylių per valandą (96 km/h) ji įsibėgėdavo per 5,5 sekundės ir suvartodavo vieną litrą benzino 6,5 kilometrų kelio.
Gaminant kiekvieną automobilį daugelis surinkimo operacijų buvo atliekama rankomis (nuotr. Gamintojo)
Šį mažą ( 3,85 x 1,55 x 1,24 m) žvėrį ant kelio laikė nepriklausoma pakaba priekyje ir gale, sukonstruota iš apatinių trikampių svirčių, skersinių lingių viršutinių jungčių ir teleskopinių amortizatorių. Solidūs diskiniai stabdžiai teikė stabdymo jėgą visiems keturiems ratams. Didžiojoje Britanijoje „AC Cars“ 1963 metų spalio mėnesį nutraukė „Ace“ gamybą. Taigi tų pačių metų pabaigoje šalia kėbulų skirtų „Shelby“ pradėjo „AC Cobra“ gamybą vietinei ir Europos rinkoms. Jei JAV „Cobra“ kaina buvo protinga, tai europietiška jos versija buvo labai brangi. Iki 1965 metų AC pardavė tik 61 „Cobra“ − didžiąją dalį savo rinkoje. 1964 metais „Shelby“ pradėjo kurti trečios kartos „Cobra“ projektą, tačiau šįkart pakeitimai nebuvo daromi palaipsniui. „Cobra 289“ buvo siūloma pirkėjams iki 1965 metų pabaigos ir, įskaitant europietiškas bei perdarytas pirmos kartos „kobras“, iš viso buvo pagaminta 580 modelių su šiuo varikliu.
Taip visi įsivaizduoja „kobrą“ – „Cobra 427“
1964 metai, pirmasis „Cobra 427“ lenktyninis modelis ruošiamas testams Riversaido trasoje (nuotr. Gamintojo)
Dažnai cituojamas C. Shelby moto buvo „niekas negali pakeisti kubinių colių“ ir remiantis šią filosofija 1964 metų kovo mėnesį į antros kartos „Cobra“ važiuoklę buvo įspraustas didžiulis 427 kubinių colių (7,0 litrų) V8 variklis. Automobilio potencialas buvo įspūdingas, taigi C. Shelby nusprendė paversti jį serijiniu. Iki pat metų pabaigos naujoji „Cobra 427“ buvo tobulinama, mat reikėjo suvaldyti didžiojo variklio galią, o tai reikalavo daug svarbių pakeitimų. Svarbiausias trečiosios „Cobros“ patobulinimas buvo visiškai nauja važiuoklė ir pakaba. Padedant „Ford“ inžinieriams, iš stipresnių 4 colių (10,16 cm) vamzdžių buvo sukonstruota važiuoklė, prie kurios pritvirtinta pakaba su cilindrinėmis spyruoklėmis.
1964 m.„Shelby Cobra 427“ prototipas Sebring lenktynių trasoje (nuotr. Gamintojo)
Įdomiausia, kad naujos pakabos konstrukcijos pagrindu buvo sistema, kurią John Tojeiro naudojo savo „AC Ace“ prototipui daugiau negu prieš 10 metų. Važiuoklė buvo 6,35 cm platesnė tam, kad atsirastų pakankamai erdvės didesniam varikliui ir pakabai. Tam, kad būtų užtikrintas geras sukibimas pakaba dar buvo papildyta apatinėmis ir viršutinėmis trikampėmis svirtimis bei labai plačiomis padangomis. Savaime suprantama, pasikeitė ir „Cobra“ išorė. Kėbulas tapo 20 centimetrų platesnis, didelius ratus dengė ryškiai išsikišę sparnai, o pridėta oro įsiurbimo anga variklio dangtyje buvo užuomina apie neeilinę galią. Dėl visų šių pakeitimų rodsteris atrodė dar vyriškiau ir agresyviau negu anksčiau ir įgavo savo galutinę formą. „Cobra 427“ plačiajai publikai buvo pristatyta 1965 sausio mėnesį, tačiau gamyba AC dirbtuvėse prasidėjo tik balandžio mėnesį. Dėl šios priežasties tikslo pagaminti 100 lenktyninių versijų automobilių tam, kad būtų gautas sertifikatas leidžiantis dalyvauti FIA tarptautinėse serijinių automobilių lenktynėse, pasiekti tapo neįmanoma.
Naktinis sustojimas boksuose (nuotr. Gamintojo)
Situacija susiklostė taip, kad pas C. Shelby liko 34 trečios kartos „kobros“, skirtos dalyvauti serijinių automobilių lenktynėse. Keletą mėnesių nenudažyti automobiliai apleisti stovėjo šalia gamyklos, kol buvo sugalvota pardavinėti juos kaip „pusiau lenktyninius“ gatvėms skirtus automobilius. Taip atsirado iš tiesų gatvėms ne itin pritaikyta „Cobra 427 S/C“, kuri buvo parduodama kaip greičiausias serijinis automobilis rinkoje. Standartinis „Cobra 427“ rodsteris buvo įspūdingas automobilis - nuo 0 iki 96 km/h įsibėgėdavo per 4,3 sekundės, o maksimalus jo išvystomas greitis siekė 265 km/h. Didžiausią greitį šiek tiek ribojo padidėjęs automobilio svoris (1100 kg) bei santykinai didelis atviro kėbulo oro pasipriešinimas. „Cobra“ su įmontuotu „Ford“ 427 kubinių colių varikliu ties galiniais ratais išvystė stulbinančią 425 AG galią jau nekalbant apie 650 Nm sukimo momentą.
Patenkinti V8 tipo variklio apetitą nebuvo labai paprasta. Tam prireikė dviejų keturias sekcijas turinčių karbiuratorių (nuotr. Flickr.com)
Visgi tiesa yra tokia, kad ne visuose „Cobra 427“ modeliuose buvo įmontuotas galingas 427 kubinių colių variklis. Dėl didelės kainos ir ribotos pasiūlos daugelyje gatvėms skirtų rodsterių jis buvo pakeistas pigesniu ir ne tokiu galingu „Ford“ 428 kubinių colių (7,0 l) V8 tipo motoru. Šis agregatas, įmontuotas į „Cobra“ išvystydavo 340 AG, taigi dėl mažesnės galios bei dėl šiek tiek didesnio svorio (1311 kg) maksimalus greitis sumažėjo maždaug iki 225 km/h, o įsibėgėjimas nuo 0 iki 96 km/h užtrukdavo 4,8 sekundės. Vis dėlto, daugelis klientų nejautė galios trūkumo, nes maksimaliai išnaudoti automobilio galimybes galėjo tik vairavimo ekspertai, o eilinis vairuotojas turėjo įdėti nemažai pastangų vien tam, kad išlaikytų jį ant kelio. Dėl tokio „sunkaus charakterio“ bei dėl sparčiai senstančios koncepcijos „Cobra 427“ laukė neišvengiamas galas. Paskutinė „Shelby Cobra 427“ pro gamyklos vartus išriedėjo 1967 metais, o iš viso buvo pagaminti 348 automobiliai.
Europietiška versija
Kalbama, kad C. Shelby nusprendė savo roudsterį pavadinti „Cobra“ po to, kai išvydo nuodingąją gyvatę sapne (nuotr. Flickr.com)
Tai, kad JAV „Shelby Cobra“ istorija pasibaigė, dar nereiškė, kad gamybą nutrauks ir AC. Kadangi Didžiosios Britanijos kompanijos sandėliuose dar buvo galybė antros kartos „Cobra“ detalių, o šių rodsterių paklausa JAV tolydžio mažėjo, AC nusprendė gaminti šį modelį specialiai Europai. Buvo nuspręsta, kad versija su didžiuliu 7,0 litrų varikliu Europoje būtų nepraktiška, todėl AC į trečios kartos važiuoklę montavo 289 kubinių colių variklį. Kadangi tuo metu teisės į „Cobra“ pavadinimą priklausė „Ford“, automobilis oficialiai buvo vadinamas AC 289, tačiau, savaime suprantama, vis tiek visi jį vadino „AC Cobra 289“. Pirmasis automobilis buvo pagamintas 1966 metais, tačiau populiarus netapo – 2 vietų rodsteris buvo pasenęs ir tuo metu jau niekam neatrodė patrauklus. 1969 metais AC pardavė paskutinę „Cobra 289“ ir per tuos tris metus buvo pagaminti tik 32 automobiliai.
Populiarumo bangos
Ši „AC Cobra 427 S/C“ pagaminta 2005 metais. (nuotr. Flickr.com)
Septinto dešimtmečio pabaigoje ir aštunto dešimtmečio pradžioje „Cobra“ populiarumas baigė išsisklaidyti. Automobilių, kurių iš viso buvo pagaminta 1003, vertė sparčiai mažėjo ir juos buvo nelengva parduoti, tačiau tada viskas pakrypo į priešingą pusę. Prasidėjo modernių automobilių racionalizavimas, kai dėl saugumo ir mažesnės draudimo įmokos buvo atsisakoma bet kokių pavojingų ir nenaudingų bruožų. Taip atsirado potraukis seniems grubiems automobiliams, o ypač jis buvo juntamas tarp jaunų vyrų, kurie užaugo apsupti kone mitinių istorijų apie „Cobra“ modelius. Jie trokšte troško aštrių rodsterio teikiamų pojūčių, tačiau automobilių buvo labai nedaug, o savininkai neskubėjo su jais skirtis, todėl greitai kainos pakilo iki tokio lygio, kad prasidėjo kalbos apie kopijų gamybą.
„Shelby Cobra 427“ (nuotr. Flickr.com)
Taip aštunto dešimtmečio pabaigoje atsirado kopijos. Jų sėkmės paskatintas Brianas Anglissas bendradarbiaudamas su „AC Cars“ 1981 metais pristatė naują patobulintą ketvirtos kartos „AC 289“. Vėliau „Ford“ perleido „Cobra“ vardą Angliss tam, kad jo „oficialios“ kopijos išsiskirtų iš bendros „klonų“, kurie paprastai būdavo ne tokie kokybiški, masės. Savo ruožtu Carroll Shelby 1989 metais ėmėsi „užsilikusių“ 1966 metų „Cobra 427 S/C“ surinkinėjimo, o 1995 metais pristatė savos gamybos kopiją. Tada prasidėjo peštynės dėl to, kam priklauso teisės į „Cobra“ vardą, o galų gale dulkės nusėdo ir istorija pasikartojo.
„Shelby Cobra 427 S/C“ (nuotr. Flickr.com
Nuo 2004 „Shelby Automobiles“ siūlo „Shelby AC Cobra CSX 1000“, kurios važiuoklė ir kėbulas pagaminti Didžiojoje Britanijoje AC kompanijos, vėliau plukdomi į JAV, o „Shelby“ užbaigia modelio surinkimą. Trokštančiam vairuoti „AC Shelby Cobra“, tačiau stokojančiam pinigų originalaus automobilio įsigijimui vienintelė išeitis yra nusipirkti kopiją. O jų šiais laikais yra gausybė. Dažniausiai tai būna komplektai iš serijos „pasidaryk pats“, tačiau yra netgi tokių, kurias pagamino pati AC kompanija. „Klonus“ gaminančių kompanijų yra visame pasaulyje, viskas išsitęsę iki tokio laipsnio, kad gaminamos netgi kopijų kopijos. Daugelis klonų turi plastikinius kėbulus ir paprastas važiuokles su dviem išilginėmis sijomis, tačiau yra ir tokių, kurie turi aliumininius kėbulus bei erdvinio rėmo važiuokles. Variklių pasirinkimas yra neribotas; pradedant mažais 1,6 litro 4 cilindrų varikliais ir baigiant didžiuliais 7,5 litro V8 tipo motorais.
„Shelby Cobra 427 S/C“ (nuotr. Flickr.com)
Automobilis, sumanytas ir sukonstruotas daugiau negu prieš 50 metų vis dar daro didžiulį įspūdį automobilių entuziastams visame pasaulyje. Lengvas kėbulas, galingas variklis, ir svarbiausia - patrauklus akiai atviras kėbulas buvo tas receptas, kuris padėjo „Cobra“ užkariauti automobilistų širdis. Kadangi originalių kobrų tėra vos tūkstantis, jų kainos jau įvardijamos šešiaženkliais skaičiais. Gerokai pigesnės yra „Cobra“ kopijos ir turbūt joks kitas automobilis pasaulyje nebuvo klonuotas tiek daug kartų. Automobilizmo fenomenas? Paprasčiausiai „AC Shelby Cobra“ atrodo ir važiuoja taip, lyg ją būtų suprojektavęs penkiolikmetis...
