Jeigu išėjus santechnikui vanduo laša kaip lašėjęs, sakome, kad jis niekam tikęs. Jeigu pardavėjas konsultantas nesugeba paaiškinti, kam reikalingas skalbyklės mygtukas, daugiau į tą prekybos centrą neisime.
Žinome ar bent jau įsivaizduojame, kad žinome, kas yra profesionalumas. Savo darbo, srities, reikalo išmanymas. Kas jau kas, o žurnalistai ypač dažnai visiems apie tai primena - politikams, valdininkams, kriminalistams, matininkams, mokytojams, kiemsargiams. Bėda ta, kad dažnai kitus profesionalumo jie moko labai neprofesionaliai. Žurnalistus gelbėja tai, kad skaitytojas ar žiūrovas taip pat nėra profesionalus informacijos vertintojas. Todėl arba šventai tikima, kad žurnalistas niekada neklysta, arba žurnalisto brokas prisiimamas sau – nieko nesupratau, nes esu per kvailas suprasti.
Taigi, baisėdamiesi kitų neprofesionalumu, aplaidumu, atsainumu, patys žurnalistai nerodo pavyzdžio. Vieni žino, kaip daryti, bet tingi, kiti net nenutuokia, kuo, tarkim, radijo ar televizijos informacijos redagavimas skiriasi nuo laikraštinio teksto. Čia plačiau ir kalbėsime apie TV informacinių tarnybų žurnalistų darbą. Regis, profesionalumo kartelė iškelta ne per aukščiausiai.
Žinome, kas gali atsitikti, kai suklysta gydytojas, teisėjas. O kokie neprofesionalaus TV žurnalisto darbo pavojai? Tarsi ir nieko ypatingo. Žodis ar vaizdas išskrido ir tuoj pat užsimiršo. O rytoj jau kitos žinios. Tačiau kiekvieno darbo imamasi turint tam tikrą tikslą. Žurnalisto tikslas – informuoti. Jeigu jo nepasieki, netgi žiūrovą suklaidini, supainioji, tai kam tada iš viso vargti: filmuoti, montuoti, šildyti siųstuvus ir vėjais leisti nemažus pinigus?
Televizijos (ir radijo) žurnalistikos teorija grindžiama rašytinės ir šnekamosios kalbos suvokimo skirtumais. Kalbėdami vienu metu dirbame du darbus: mąstome, ką pasakyti, ir sakome. Kalbėdami iniciatyvą atiduodame improvizuojančiam, svaičiojančiam, rizikuojančiam dešiniajam smegenų pusrutuliui. Nieko keisto, kad kalbėdami šokinėjame nuo minties prie minties, kartojamės. Kalbant pauzes dėlioja ne rašytinės kalbos skyrybos ženklai, o fiziologija – tiesiog sustojame, kuomet reikia įkvėpti.
Šnekamoji kalba yra dinamiška, sakytume, nervinga, nesutvarkyta. Taip mes kalbamės su draugais, telefonu. Net monologą geras oratorius paverčia dialogu su auditorija: numato jos lūkesčius, mėgina įtraukti į diskusiją.
Rašytinė ir šnekamoji kalbos ir suvokiamos skirtingai. Parašytą tekstą galima skaityti kada nori, kur nori ir kiek nori kartų. Vadinasi, galime įsidėmėti, pasitikslinti, pasibraukti. Per televiziją išgirsta informacija pro vieną ausį įeina, pro kitą tuoj pat išeina, nes naujieną gena naujiena, reportažą - kitas reportažas. Neįmanoma informaciją dar kartą išgirsti (nebent kartojant žinių laidą), pasitikslinti, įsiminti pateikiamus skaičius. Todėl rašant ir redaguojant tekstus profesionalai niekada neužmiršta trijų televizijos informacijos ne: nesustabdysi, nesulėtinsi, nepakartosi.
Rašytinės ir šnekamosios kalbos skirtumai iškelia TV žurnalistams sudėtingą dilemą. Juk jie kalba ir jų yra klausomasi, vadinasi, netiktų skaityti kruopščiai suredaguotą rašytinį tekstą (būtų panašu į komišką situaciją, kai jūs su kaimynu kalbatės skaitydami lapelyje parašytą tekstą). Toks tekstas logiškas, tvarkingas, tačiau negyvas, greičiausiai parašytas ilgais sudėtiniais prijungiamaisiais sakiniais, prikimštas skaičių ir neesminių detalių. Tai – visiška priešingybė šnekamajai kalbai, kurioje tiesiog neišeina kalbėti ilgomis sudėtingomis sakinių konstrukcijomis. Juk sunku vienu ypu ištarti, o jeigu ir pradėsite berti žodžių tiradas, pašnekovas jus sustabdys, nes nieko nesupras. Žiūrovas, deja, tekstą pasirašiusios žurnalisto sustabdyti negali (kiekvienas iš mūsų galėtų pasakyti po keletą tokių greitakalbių šnekėtojų pavardžių, kurie dirbo ar iki šiol dirba naujienų tarnybose).
Kitas kraštutinumas - kalbėjimas neredaguotos kalbos stiliumi. Tai tinka, kai žurnalistas improvizuoja kadre, tačiau toks užkadrinis reportažo tekstas skambėtų keistokai. Vadinasi, TV žurnalisto tekstuose šnekamosios kalbos ekspresija, spontaniškumas, dinamiškumas turėtų derėti su rašytinės kalbos tvarka, logika ir santūrumu. Dažniausiai taip nėra. Iš anksto pasirašytas tekstas TV žurnalistus paverčia antžmogiais, nenatūraliai greitai kalbančiais skaitymo automatais. Normalus žmogus to padaryti negalėtų. Normalus žmogus ir suvokti to negali, ir net nemėgina to daryti.
Radijuje ir televizijoje labai populiarus laikraščių apžvalgos žanras, todėl iškyla prieštara, kaip skaityti spaudą – tiksliai cituojant ar vis dėlto išverčiant į šnekamąją kalbą. Juk laikraštinis tekstas skirtas skaityti, o ne klausyti. Logika sakytų, kad reikėtų daryti taip, kad klausytojas suprastų. Bet praktiškai į eterį pilamos ištisos pastraipos. Kas nutinka? Dalis žiūrovų nesusigaudo, ką girdi, nes kol perskaitomas kokių dvidešimties žodžių laikraštinis sakinys, kanalą įsijungia dešimtys tūkstančių naujų žiūrovų. Ką jie iš pusės sakinio supras? Visiškai televizijai ir radijui netinkamas (o spaudai visai geras) citavimo būdas, kuomet girdime nuomonę, tačiau nežinome, kieno ji. Profesionalo taisyklė – girdėdamas citatą, klausytojas turi iš anksto žinoti, kieno ji.
Rengiant televizijos žinias, pasitelkiamos informacijos agentūrų, internete skelbiamos naujienos. Žinia, jos skirtos skaitytojams, o ne klausytojams. Tačiau net patyrę žinių vedėjai dažnai į tai nekreipia dėmesio. Tuomet girdi įmantriausius sakinius, begalę nereikšmingų detalių, skaičių. Prastas redagavimas kartais iškreipia esmę. Štai norint atkreipti dėmesį, sensacinga žinia suvilioti daugiau žiūrovų, dažnai nuomonė pateikiama kaip faktas. „Seimas iššvaistė pasitikėjimo limitą, - mano opozicinės partijos vadovas”. Taip cituojant pateikiami faktai. Nuomonė turėtų būti pranešama kitaip: „Opozicijos nuomone (opozicija teigia, kad) Seimas iššvaistė pasitikėjimo limitą”.
Didelė informacinių TV tekstų bėda – vadinamieji ekranai, kuomet veiksnys taip nutolsta nuo tarinio, kad nesupranti, kas toje informacijoje svarbiausia. „Aštuoniolikmetis Lietuvos sportininkas, laimėjęs dvi pergales Meksikoje ir šiais metais dar nepatyręs pralaimėjimo kartėlio, dalyvaus turnyre Niujorke”. Atrodo, kad žurnalistas rašo ne naujienos tekstą, bet detektyvą. Iš kur tas noras kuo labiau supainioti?
Specialiai pateikėme tokį pavyzdį, nes sporto apžvalgų redagavimas – viena silpniausių TV informacijos tarnybų grandžių. Gal todėl, kad norima tiek daug pasakyti, o laiko tiek mažai.
TV informacijos tekstai mirgėte mirga visokiomis grožybėmis, kurios kenkia žurnalisto objektyvumui ir trukdo suvokti mintį. Ką manyti išgirdus, kad pilietė K. „mirtinai išsigando” (tai liko gyva ar ne?)? Šalies vadovas svečią sutiko „išskėstomis rankomis” (?), konferencija vyko „rūkų šalyje„ (matyt, Lietuvoje) arba „Pepės Ilgakojinės gimtinėje„ (gerai dar, kad ne „Veidrodžių karalystėje”). Vis dėlto žinios turėtų skirtis nuo intelektualaus žaidimo „Šeši nuliai – milijonas”.
Didžiulė problema - TV reportažų tekstai. Žurnalistas dažniausiai slepiasi už vaizdo ir vogčia skaito pasirašytą tekstą. Skaito nepakeldamas akių ir tarsi nematydamas, kas tuo metu rodoma. Studentams rodau du pavyzdinius „vaizdas sau, tekstas sau„ reportažus. Abu iš didžiųjų televizijų profesionalių informacijos tarnybų. Viename šėlsta futbolo sirgaliai, liepsnoja tribūnos, policija darbuojasi bananais. Pasislėpęs už tokių vaizdų žurnalistas pasakoja apie futbolo turnyro rezultatų lentelę. Be abejo, tokiais atvejais geriau jau patylėti.
Kitame žurnalistė per visą reportažą lenktyniauja su liaudies dainą traukiančiais dainininkais. Kas ką perrėks?
Viena didžiausių TV informacinių laidų žurnalistų bėda – nepasitikėjimas vaizdu (o gal žiūrovais?). Jie kalba, nors mes patys viską matome. Dažnai be reikalo tekstu užgožiami informatyvūs, šokiruojantys vaizdai.
Jie kalba, kai norisi pasiklausyti garsų: vandens čiurlenimo, traktoriaus riaumojimo, paukščiuko čiulbesio.
Tačiau jie tyli, kuomet reikėtų paaiškinti. Mes patys privalome viską žinoti ir visus pažinti: kas tie žmonės, kuris iš jų yra Saudo Arabijos karalius, o kuri iš jų naujoji Holivudo žvaigždės meilužė. Ar daug kartų esate girdėję – „šis žmogus baltu kostiumu”; „priekyje einantis jaunuolis“; štai kaip atrodo nelaimės vieta praėjus valandai po įvykio”. Todėl žinių laidose būriais vaikšto kažkokie žmonės (ko gero, jų nepažįsta ir patys žurnalistai), po Seimą vis dar lakioja seniausiai atleistas kancleris, o Laisvės alėjoje žiemą žydi medžiai. Mūsų žinių laidos dažniau būna stebuklinės nei informacinės.
Mažiausias dėmesys vaizdui – tikras televizijos paradoksas. Štai žinomas kino režisierius J.L. Godard`as viename interviu teigia: „Daugelyje televizijos laidų vaizdas nieko nereiškia. Pabandykite pasižiūrėti žinių laidą be garso. Atrodys, kad išjungėte radiją, vaizdo nelieka. Niekur su vaizdais nesielgiama taip blogai kaip televizijoje”.
Vis dėlto kai kurios užsienio televizijos ir radijo kompanijos savo darbuotojams išleidę neplonas informacijos redagavimo ir pateikimo taisyklių knygas. Ten rašoma apie sakinių ilgį, žodžių parinkimą, skaičių pateikimą, tekstų užrašymo principus. Būsimuosius žurnalistus mėginame mokyti šių taisyklių. Tačiau mūsų televizijos kompanijose galioja kitokia tvarka. Pavadinkime ją lyginių ir nelyginių dienų taisykle. Kaip savo dienoraštyje rašė viena solidžioje informacijos tarnyboje praktiką atlikusi studentė, tomis dienomis, kai budėjo redaktorė K., reikėjo rašyti kuo ilgesniais sakiniais, kai B. – trumpais. Ir tas, ir anas variantas sėkmingai pasiekdavo eterį.
Autorius yra Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto docentas
Šis tekstas yra „Projekto Ž“ dalis
Projekto rengėjai - Lietuvos žurnalistikos centras
Projekto rėmėjai - Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
