Irena LAKAVIČIŪTĖ
Gyviškių kaime (Marijampolės savivaldybė) gyvenantis Valdas Žitinskas (18 m.) teisiamųjų suole atsidūrė už tai, kad neatsargiai elgdamasis pirma laiko į kapus pasiuntė marijampolietį Ramutį Paukštaitį (56 m.). Marijampolės apylinkės teismo teisėjas Rimas Bradūnas įvardino V. Žitinsko nusikaltimą kaip nužudymą dėl neatsargumo ir anksčiau niekad neteistam jaunuoliui paskyrė pustrečių metų laisvės atėmimo bausmę, kurią atidėjo tokiam pat laikotarpiui. Nuteistajam dar nurodyta atlikti 400 valandų nemokamų darbų.
Kruvinos Kalėdos
Gyviškių kaime esantys Valdo Žitinsko tėvų namai Ramučio Paukštaičio krauju buvo paženklinti pirmąją praėjusių Kalėdų dieną. Čia buvo atvažiavusi vyresnioji Valdo sesuo Daina su vyru ir dviem savo vaikais. Prie Kalėdų stalo sėdo sodybos šeimininkė Marija Rauluševičienė - buvusi Žitinskienė, Valdo ir Dainos mama, kartu gyvenantis jos pirmasis vyras Petras Žitinskas ir pas juos retkarčiais prisiglausdavęs Ramutis Paukštaitis, beje, jo pavardę sodybos gyventojai sužinojo tik po įvykusios tragedijos. Nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjęs vyriškis, pastaruoju metu gyvenęs pas sugyventinę, uždarbiaudavo pas žmones, kad prasimaitintų. Marijos ir Petro namuose iki Kalėdų jis darbavosi jau apie savaitę - padėjo statyti tvartą, skersti kiaulę. Ramaus būdo vyras buvo darbštus, nuoširdžiai bendraudavo, nenumodavo ranka į stiklelį, tik apie save niekam per daug nesipasakodavo.
Lemtingąją dieną Ramutis, beragaudamas Kalėdų vaišių, pasigėrė, nes kompanija šventė nuo pat ryto. Apsvaigęs vyras nuėjo į kitą kambarį ir atsigulė. Netrukus į tą patį kambarį nuėjo pailsėti ir aštuoniolikmetis šeimininkų sūnus Valdas. Nepratęs daugiau gerti vaikinas taip pat jautėsi apsvaigęs. Kai jis prabudo šiek tiek numigęs, labai užsinorėjo parūkyti, tad pradėjo žadinti Ramutį. Šis dar nelabai suvokė, kur esąs ir ko iš jo norima. Atkakliai ragintas pakilti vyriškis suirzo ir Valdą pavadino žąsinu. Įsižeidęs Valdas, nenorėdamas likti skolingas, kirto atsistojusiam namų svečiui kumščiu į veidą. Šis - atgal. Staiga Ramutis susverdėjęs krito ir galva rėžėsi į sekcijos kampą - net stiklai subarškėjo. Susižalojęs jis pradėjo gargaliuoti ir nebekilo, iš žaizdos pasipylė kraujas. Tuomet Valdas su sesers vyru nutempė jį į virtuvę, paguldė ant grindų ir pradėjo daryti dirbtinį kvėpavimą. Sunerimo ir medicinos sesele dirbanti Valdo sesuo, tačiau jos pastangos nuėjo veltui - atvykę medikai konstatavo, kad Ramutis miręs.
Atliko sūnaus pareigą
Teismo medicinos ekspertai patikino, kad nelaimėlis tikrai netapo smūgių krušos auka - susižalojo nuvirtęs vos po kelių smūgių. Tuokart jis buvo tiek girtas (kraujyje aptikta apie 5 promiles alkoholio), kad medikai linkę įžvelgti ir apsinuodijimą alkoholiu. Kol apie Ramučio mirtį buvo pranešta jo artimiesiems, teko nemažai jų paieškoti. Su sugyventine vyriškis buvo susipykęs, su žmona išsiskyręs labai seniai ir nebebendraudavo. Paskutine tėvo kelione teko rūpintis Marijampolėje gyvenančiam jo sūnui Stasiukui (34 m.), anot paties, tėvo paliktam nuo vienerių metų ir užaugusiam pas senelius. Stasiukas savo tėvą pirmą kartą pamatė būdamas 24 metų. Žinojo, kad sovietų laikais jis buvo kelis kartus teistas. Iš tėvų paveldėtą namą netvarkingai gyvenęs Ramutis Paukštaitis buvo praradęs, daug gėrė, net lietuviško paso žmogelis neturėjo. Savo gyvenimą vėjais paleidusį vyriškį garbingai palaidojo jo neaugintas ir neauklėtas sūnus. Stasiukas net civilinio ieškinio atsisakė. Teisme jis sakė kitaip ir negalėjęs - privalėjęs atlikti sūnaus pareigą.
Nuteistojo praeityje - Belzebubo vaidmuo
Po R. Paukštaičio mirties sutrikęs Valdas Žitinskas neketino kur nors slapstytis ar klaidinti teisėsaugininkus. Jis nuolat tikino, kad įvykis - netyčinis. Porą savaičių Valdui teko praleisti už grotų. Jo būseną tyrė ir teismo ekspertai. Rimtos psichikos ligos jie nekonstatavo. Šešias klases tesugebėjusio baigti vaikino gyvenime problemų būta ir anksčiau. Valdas neretai tingėdavo dirbti, mirus patėviui, motina liko pagrindinė darbininkė turimame ūkyje, o sūnus - vienintelis rimtas jos pagalbininkas. Neretai Valdas jausdavosi esąs nervų ligonis, tačiau vizitų pas gydytojus nemėgdavo. Jam nesisekdavo mokslai, todėl tos pačios klasės kursą tekdavo kartoti kelis kartus. Tačiau užklasinėje veikloje vaikinuką lydėjo sėkmė - jis lankė mokyklos dramos būrelį. Valdą mokę pedagogai ir dabar atsimena meistriškai jo sukurtą šėtono Belzebubo vaidmenį viename veikalėlyje. Vėliau vis mažiau mokyklą lankydavęs šešiolikmetis šeštokas - buvo išbrauktas iš moksleivių sąrašų. Po tragedijos vaikinas prisipažino teismo ekspertams norįs dorai gyventi - kuriąs ateities planus.
