"Žalioje bomboje" - su proto ligoniu (Lietuviškąjį "Černobilį" išgyveno Irina, Mindaugas ir... kaktusas)
Daiva NORKIENĖ
Kad po sunkaus apsinuodijimo propanu liko gyva vilnietė Irina Šilobritienė, medikai vadina stebuklu. Nes "su tokia diagnoze žmonės neišgyvena". Sausio mėnesį žalias septynbutis Naujininkų medinukas tik per plauką neišlėkė į orą, žuvo du žmonės.
Po ilgo gydymo į namus sugrįžusi Irina ir kiti namo gyventojai šiandien vėl apimti baimės: į juodą urvą paverstame bute tebegyvena sunkia proto liga sergantis žuvusiųjų sūnus.
"Černobilis"
Apie šią nelaimę "Akistata" rašė dar sausį; tik anuomet nežinojome, koks bus tolesnis rašinio herojų likimas. Dujomis apsinuodiję Irina (31 m.) ir jos sūnelis Mindaugas (10 m.) tebegulėjo reanimacijose, dėl moters gydytojai nebeturėjo jokių vilčių. "Nedirba plaučiai, širdis, kepenys, ištiko klinikinė mirtis, gyvybines funkcijas palaiko tik aparatūra. Dabar padėtų nebent stebuklas", - anuomet apie I. Šilobritienės būklę "Akistatos" žurnalistei kalbėjo Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės gydytojai. Tai, kas iš tiesų tada vyko minėtame uždelsto veikimo bomba pavirtusiame žaliame name, ir koks pavojus gyventojų dar tyko, siūlome paskaityti.
Šaltas sausio penktadienis, apypietė. A. Jaroševičiaus gatvės 11- asis namas dar skendėjo palaimingoje ramybėje: kažko pritilo triukšmingomis kompanijomis garsėjęs 14- tas (tokia keista septynbučio numeracija) butas, vaikai išdulkėjo su rogėmis ant kalnelių, religingoje šeimoje užaugusi Irina su drauge patraukė į cerkvę parsinešti Trijų Karalių dienos proga dalinto pašventinto vandens. Dienos pradžia nelaimių ir pokyčių nežadėjo (jeigu neskaičiuosime prieš kurį laiką Irinos susapnuoto pranašiško sapno, jog ji nori pakeisti butą, tik neleidžia sesuo ir mama). Irina gurkštelėjo trilitriame stiklainyje parsinešto šventojo vandenėlio ir išskubėjo į darbą: ji tiūsė siuvėja popietinėje pamainoje. Grįžo vėlai, pasitaisė sau ir sūnui vakarienę, kelis kartus pakvietė grįžti namo katiną. Tačiau šis, visada nakvodavęs tik namie, neryžtingai miauksėjo prie durų, bet per slenkstį į vidų nėjo (ne veltui pasakojama, kad gyvūnai nujaučia nelaimes). Į tokį savo murklio aikštingumą Irina nekreipė dėmesio (išties, kas galėtų pagalvoti?). Jos prisiminimai nutrūksta toje vietoje, kai su sūnumi atsigulė miegoti. Irinos šeimos lizdelis - antrajame namo aukšte, tiesiai virš pirmame esančio 14- ojo buto. Penktadienio vakare, atsukę koklinę krosnį šildančių dujų čiaupą ir pamiršę atidaryti kamino sklendę, kaimynai iš keturiolikto prigulė ant sofutės. Čia netrukus jie ir pasimirė.
Šeštadienis. Irina prabunda, judinama sūnaus: "Mama, kelkis, jau seniai rytas!". Irina (tada ir ji, ir berniukas jau buvo apsinuodiję pro medinę perdangą ir langus prasiskverbusiu propanu) atsimerkia, regi, kad jau gerokai įdienoję, tačiau neturi jėgų net pajudėti. "Man kažko skauda galvą... Dar šiek tiek pamiegosiu", - ištaria sūnui ir vėl nugrimzta nebūtin. Dešimtmetis Mindaugas nuodingų dujų persismelkusiame bute irgi jautėsi nekaip. Jei būtų išėjęs į lauką, varstytų nuo šalčio aklinai užsandarintas duris, nelaimės gal būtų išvengta. Tačiau dujų koncentracija vis didėjo, tad netrukus ir vaiką prilenkė miegūstumas. Mindaugą vėliau aptiko sukniubusį ant grindų prie spinos, o jo mama po pusiau apvirtusiu foteliu gulėjo ant kilimo pakeliui link lango. Jau būdama be sąmonės (iš to meto ji nieko neprisimena) Irina šliaužė prie gryno oro šaltinio, tačiau parkrito jo taip ir nepasiekusi.
Tą pačią dieną pirmajame aukšte gyvenanti Ana Žabelovič (tuo metu ji laukėsi antrojo vaikelio) šnekučiavo su į svečius atvykusia seserimi. Staiga Anos sesuo kilstelėjo prie nosies savo apykaklę ir nustebusi truktelėjo orą: "Klausyk, mudviejų vyrai juk nerūko, tai kodėl mano rūbai prisigėrę cigarečių dūmų?" Seserų vyrai tuo tarpu atsikimšo nuo Naujųjų Metų sutiktuvių likusio vyno butelį. Sriūbtelėjo po gurkšnį ir pastūmė šalin taures: "Keista! Per Naujuosius tas vynas buvo toks geras, o dabar - kartus!" Tuo pat metu ir Ana, ir jos artimieji pajuto, kad burnos gleivinę tarytum bado, jautėsi nepaaiškinamas kartumas. Anos laimei, jos butas šiek tiek išsivėdindavo į lauką lakstančiam sūnui ir svečiams nuolat varstant duris). Tačiau dar kelios ar keliolika valandų, ir ne tik nėščiosios Anos šeima, bet ir kitos galėjo išmirti apsinuodiję propanu. Arba - sprogti visas namas.
Sekmadienį, vedama negeros nuojautos (mat tris paras kieme nematė nei anūko, nei savo dukters), gretimame name gyvenanti Irinos mama pasiuntė savo jaunesniąją dukterį Mariną ir žentą žvalgybon. Išlaužę koridoriuko duris ir patyrę, kad butas užsklęstas iš vidaus, artimieji pakraupo: "Vadinasi, nelaimė!" Netrukus greitosios pagalbos automobiliai jau skriejo per Vilnių gelbėdami dvi gestančias gyvybes. Mindaugas atsidūrė Antakalnio klinikų reanimacijoje, o jo mama - Greitosios pagalbos ligoninės... Beje, pakeliui į ligoninę jie dar judėjo ir mėgino kalbėti. Paskui abiejų sąmonė aptemo.
Išlaužus keturioliktojo buto duris, iki keturiasdešimties laipsnių prikaitusiose patalpose aptikti mažne "iškepę" šeimininkų lavonai. Prie iki raudonumo įkaitusios koklinės krosnies - neįmanoma prisiliesti. Namą paliko beveik visos šeimos, ir nors dujų tiekimas buvo skubiai nutrauktas, o visos patalpos - vėdinamos, gyventojai net iki pavasario tebejautė į sienas, drabužius, baldus įsigėrusį propano ir suirusių kūnų kvapą (keista, tačiau nelaimės dienomis patalpose buvę žmonės jo neužuodė). Anos Žabelovič šeimos tik per plauką neištiko kaimynų likimas: dujininkai, nupjovę vamzdžius jos bute, "pamiršo" patikrinti sandarumą. Pro kaištį propanas taip intensyviai skverbėsi į patalpas, kad "gėlės pajuodo ir žuvo tarytum per Černobilio katastrofą". Laimė, tą naktį Ana namie nebenakvojo. Vienintelė jos bute išlikusi gyvybė buvo mažytis kaktusas. Jis, beje, po tokio "apsidujinimo" ėmė sparčiau augti ir storėti (kompiuterininkų ir visų dirbančių kenksmingomis sąlygomis dėmesiui: auginkite aplinką švarinančius kaktusus!).
Stebuklas
Irinos ir Mindaugo gyvybės kabojo ant plauko, ir labai daug priklausė nuo organizmų stiprumo. Tačiau nuo medikų profesionalumo - dar daugiau. Pakeliui į Antakalnio klinikas sąmonę vėl praradusiam Mindaugėliui pasisekė: jis buvo ne tik intensyviai gaivinamas, bet ir patalpintas į specialią barokamerą. Po organizmo valymo barokameroje "seansų" vaikas ėmė sparčiai taisytis, iš pradžių tik pajudindavo pirštus, vėliau ėmė kalbėti, o po poros mėnesių gydymo visiškai pasveiko. Irinos Šilobritienės mama ir sesuo yra įsitikinusios, kad Lazdynuose esančioje Greitosios pagalbos ligoninėje gydytojai buvo ne tokie rūpestingi, jiems stigo profesionalumo. Atvežta į ligoninę sekmadienį Irina jautėsi neblogai, kalbėjo. Pirmadienį iki vidurdienio ji vis dar buvo "daug žadanti" pacientė. Tikriausiai todėl jai, tris paras nuodytai propanu, medikai nepaskyrė procedūrų barokameroje. Ligonės sesuo Marina iš kitoje klinikoje dirbančių gydytojų girdėjo, jog tai - nedovanotina klaida. Pirmadienį per pietus Irinos būklė ėmė labai sparčiai blogėti: iš pradžių ji prarado sąmonę, paskui ištiko klinikinė mirtis. "Tarp mūsų kalbant, ji negyvens. Nebent įvyktų stebuklas", - žurnalistei anuomet tvirtino medikai. Dėl to kai kurios žiniasklaidos priemonės paskelbė, jog Irina greičiausiai būsianti trečiąja klastingojo propano auka.
O tuo tarpu jaunos, žavios moters mama, sesuo, kiti artimieji ir kaimynai be paliovos meldėsi. "Dieve, dieve, juk tu viską žinai ir viską gali! - kiekvieną dieną suklupusi ant cerkvės grindinio ašarojo motina. - Neatimk iš manęs dukters, o iš Mindaugėlio - mamytės". Tuo metu Irina, kurios gyvybę palaikė tik aparatūra, jautė kažkokią nežemišką, vien mirštantiems pažįstamą palaimą - ji skraidė aukštybėse, nebuvo nei baimės, nei nerimo. Tik iš ketvirtojo karto, maksimaliai padidinus įtampą, elektrošokas sugrąžino ją iš klinikinės mirties. Po to dvi savaites tęsėsi koma, o medikai Irinos artimuosius paruošė laukti blogiausio. Jie nedarė jokių procedūrų, tik į veną lašino gliukozės tirpalą, ir sakė, kad dabar viskas priklausys tik nuo organizmo. Nuo jo gebėjimo išsivalyti. "Bet žinokit, kad su tokia diagnoze žmonės neišgyvena", - sakė daktarai. Tik po dviejų savaičių, praėjus komai, Irinai buvo paskirtos barokameros procedūros. Su kiekvienu seansu - o jų buvo penkiolika - jai pamažu gerėjo.
Iš pradžių Irina ėmė pati kvėpuoti, atgijo širdis. Paskui ji ėmė girdėti. Kai moteris atsimerkė ir pamėgino suregzti kelis nerišlius žodžius, artimieji apsvaigo iš laimės. Pirmieji Irinos klausimai buvo apie Mindaugą, apie namus. Ji kalbėjo taip sunkiai, kad palinkusi prie lovos sesuo ir mama vos suprato, tačiau tai teikė vilčių. Iš pradžių Irina buvo visiškai akla. Atrodė, ji atsimerkusi, žiūri, tačiau nuodingųjų dujų pakenktos smegenys "nepriimdavo" jokio vaizdo. Po nelaimės praėjus beveik mėnesiui, Irina jau galėjo matyti ir suprantamai ištarti žodžius. Tačiau ji beveik nieko neprisiminė iš savo praeities ir buvo visiškai paralyžiuota. Labai pamažu, organizmui valantis, "atsileido" kairė koja, kairė ranka. Paskui pavyko pajudinti dešinę koją ir dešinę ranką. Pusantro mėnesio Irina judėjo tiktai invalido vežimėliu, vėliau ją perkėlė į Santariškių ligoninę reabilitacijai. (Beje, išlydėti į kitą ligoninę savo "didžiojo stebuklo" susirinko visas skyrius!) Patekusi į ligoninę sausį, Irina namus išvydo tiktai įpusėjus pavasariui. Ilgai pati negalėjo nei skalbti, nei virti, nei kaip reikiant apsitarnauti. Ir dabar ji beveik nevaldo dešinės rankos, negali rašyti, labai sunku pavalgyti, šiek tiek šlubuoja dešine koja. Iš naujo teko "atrasti" daugelį sveikam savaime suprantamų dalykų, po kruopelę atgaivinti prisiminimus. Būna: atvėrusi spintą pamato kokį nors daiktą ir tik tada prisimena, kad jį turėjo, kada pirko. Tik išvydusi lopą ant užuolaidų, ji prisiminė, kodėl jas, visai naujas, turėjo taisyti: taigi skylę jose pragraužė sūnaus žiurkėnas. (Beje, šis gyvuliukas "černobylišką" nelaimę atlaikė kaip ir kaimynės kaktusas). Moteris vos ne vos nueina iki artimiausios parduotuvės, o jos didžiausias troškimas šiandien - visiškai pasveikti. Propanas jauną, žavią moterį pavertė pirmosios grupės invalide.
Ant parako
Nelaimingojo A. Jaroševičiaus gatvės namo gyventojai apsilankius "Akistatai" padarė mažytį "susirinkimą". Žmonės vienbalsiai tvirtino biją naujos bėdos. "Mes - tarsi ant parako statinės", - sakė susirūpinusios moterys, o joms pritarė ir gretimų Naujininkų medinukų gyventojai. Šių žmonių nerimas pagrįstas: į keturioliktąjį butą po tėvų žūties sugrįžo psichikos negale sergantis sūnus.
Jauno vaikino gyvenimas iš tiesų nepavydėtinas. Jo mama, taip pat sirgusi dvasios liga, po vieno gaisro jau buvo praradusi namus. Žmonės pasakoja, jog šią šeimą raudonasis gaidys lydi seniai: dėl jų kaltės sudegus vienam namui, kelios šeimos liko be butų. Tada moterį, jos tokį pat nelaimingą vaiką ir sugyventinį turtinga giminaitė įkurdino naujoje vietoje. Kuo baigėsi ši naujakurystė, jau žinote. Įsivaizduokite gražų, tvarkingą, negeriantį ir jokių draugų neturintį vyruką, kuris grįžta iš ligoninės ir randa artimųjų mirtim "paženklintus" namus! Vaikinas, matyt, puolė į gilią depresiją: buto langus užstūmė spintomis, užkamšė skudurais. Dujos ir elektra jau seniai (saugumo sumetimais ir dėl skolų) išjungta. Nuo ryto iki vakaro jaunuolis lindi juodu urvu pavirtusiame savo bute ir gedi artimųjų. Be galimybės išsivirti šilto srėbalo, be šviesos, be televizoriaus. Proto prašviesėjimo akimirkomis jis bent jau pasisveikina su keliais kaimynais. Kitu metu - visiškai nebendrauja, išslenka ir parslenka tylutėliai tarsi šešėlis, išbalęs ir sulysęs nuo sielvarto ir nepriteklių.
Prieš kelias dienas vaikinui prasidėjo ligos paūmėjimas: išėjęs ant namo laiptų, ėmė šokti kažin kokį paslaptingą šokį, kiek anksčiau - daužė savo buto langus. Turtingoji giminaitė, kuriai ir priklauso minėtas butas, vaikino nelanko, neremia, nesirūpina, kaip šis gyvens atėjus rudeniui ir prasidėjus šalčiams. "Jaučiamės lyg ant parako statinės!" - šiurpsta tikrą paragarą išgyvenusi Irina, jos kaimynai ir artimieji. - Įsivaizduokite, kas būtų, jei sušalęs ar nuo amžinos prietemos pavargęs ligonis sugalvotų mediniame name pasišildyti, tarkime, susikurdamas laužą". Tačiau nieko artimo (tik minėtą tetą) nebeturintis jaunas žmogus tiesiog akyse blogsta ir žūsta...
P. S. Irinos Šilobritienės artimieji dėkoja Antakalnio klinikų medikams, išgelbėjusiems Mindaugo gyvybę.
