Žvelgiant į „Lietuvos ryto“ istoriją, patekimą į ULEB taurės pusfinalį reikia laikyti neeiliniu pasiekimu. Ypač po to, kai komanda keletą metų iš eilės patyrė fiasko. Pasiekimas džiugina, kaip ir rezultatas – pergalė 76:65 prieš Salonikų PAOK. O štai sunkios rungtynės prieš niekuo neišsiskiriančius priešininkus nesuteikia daug optimizmo.
Vakar (03.08) susidarė įspūdis, kad pagrindiniai vilniečių varžovai – jie patys. Be dviejų svarbiausių krepšininkų PAOK tikrai nėra itin kietas riešutas. Nors, mano nuomone, Vilniuje graikai žaidė kiek geriau ir įvairiau nei namie. Dauguma šeimininkų nelaimių prasidėjo tiesiog nuo nepataikytų metimų. Negali sakyti, jog „Lietuvos rytas“ šįkart nesusidarė progų. Tiek pirmajame kėlinyje, tiek antrojo pradžioje jie atakavo iš gerų pozicijų. Bet… Kai didesnė dalis žaidėjų nepataiko sau įprastų metimų, sunku siekti rezultato.
Tomo Mahoričius po rungtynių irgi pažymėjo, jog keletas pramestų metimų sutrikdė komandą. Kaip vienintelį to paaiškinimą jis paminėjo dėl varžybų svarbos padidėjusį spaudimą ekipai. Ką gi, jei „Lietuvos rytas“ nori laimėti taurę, tokius dalykus reikia pamiršti, nes Valensijos „Pamesa“ nubaustų vilniečius daug skaudžiau, nei tai padarė graikai.
Kitas didelis puolimo trūkumas vakar buvo lėtumas. PAOK jau Salonikuose parodė, jog lenktynių rengti nesiruošia. Vilniuje lėtas krepšinis jiems buvo juo labiau parankus. Ir graikai vėl primetė savo žaidimo stilių. Apskritai galima pastebėti, kad greitos kontratakos „Lietuvos ryto“ puolime darosi vis retesnės. Bent jau svarbiose varžybose.
Sunkiausia buvo suprasti, kas vakar atsitiko su vilniečių gynyba. Pusę rungtynių juos vėl baudė tie patys du krepšininkai – Ioannis Gagaloudis bei Matthew Nielsenas. „Lietuvos rytas“ juk negalėjo per savaitę pamiršti, kokie svarbūs graikų žaidime tritaškiai, bet leido juos mėtyti gan laisvai. Toks įspūdis, jog vilniečiai iki pertraukos vadovavosi mintimi: „ai, kada nors vis tiek juos sutvarkysim“. Zoninę gynybą „Lietuvos rytas“ naudojo tik porą minučių antrajame kėlinyje. Nenuostabu, nes ji buvo dar labiau skylėta nei asmeninė.
Dar vienas į akis krentantis faktas – prastai sužaistos kėlinių pabaigos. Praleistas tritaškis baigiantis pirmajam kėliniui, minus 5 taškai per keliolika sekundžių prieš didžiąją pertrauką. Jei ne šie akibrokštai, PAOK apie 12 taškų persvarą būtų net nesvajoję. Tai bendra abiejų stipriausių Lietuvos komandų problema. Ir ji pernelyg dažna, kad būtų atsitiktinumas.
Pasirodo, persilaužimui pasiekti „Lietuvos rytui“ reikėjo tiek nedaug. Jokių radikalių permainų gynyboje neįvyko. Tiesiog žaidėjai pradėjo spausti graikus iš arčiau, ką ir anksčiau vertėjo padaryti. Vilniečiai praleido keletą metimų iš po krepšio, surinko daug pražangų, bet be tritaškių svečiai pasirodė nepajėgūs rimtai priešintis.
Puolime labai pravertė aktyvumo pliūpsnis ketvirtojo kėlinio pradžioje. Kelias minutes „Lietuvos rytas“ vis tik sugebėjo žaisti greičiau. Be to, tuo metu jie pradėjo dažniau ieškoti laimės verždamiesi po krepšiu individualiai. Pasirodė, kad graikams sunku gintis tuo tokių atakų. Tritaškiai pabaigoje jau tik įtvirtino sėkmę.
Dar vienas svarbus faktorius – antroje rungtynių pusėje iniciatyvos ėmėsi tie krepšininkai, kurie ir turėtų jos imtis lemiamais momentais. Turiu omenyje Robertą Štelmaherį bei Tyroną Nesbį. Individualiai jie komandoje stipriausi. Be to, sužaidę daugiausiai aukšto lygio rungtynių. Bent pora krepšininkų visada turi išsiskirti, jei nelabai sekasi komandinis žaidimas.
Dabar laukia dvikova su „Pamesa“, nepalyginti stipresniu už PAOK varžovu. Tiesą pasakius, kol kas nelabai matyti, ką vilniečiai galėtų priešpastatyti ispanams. Nebent tai, kad dabar jų jau niekas nelaikys favoritais ir dalis psichologinės naštos turėtų dingti.
