Pasaulis gedi išlydėdamas amžinybėn popiežių Joną Paulių II ir atiduoda jam pagarbą. Dabar, jo mirties akivaizdoje, aiškesnė tampa Jono Pauliaus asmens didybė, nuveiktų darbų apimtis, jų reikšmė ne tik istoriniams XX amžiaus antrosios pusės vyksmams, bet ir ateičiai.
Sunkus, tačiau orus ir prasmingas, gyvenimą teigiantis buvo popiežiaus atsisveikinimas su žmonėmis. Jis pritildė net tą didžiumą žiniasklaidos, kuri pastaruoju metu pernelyg įkyriai aptarinėjo jo šventenybės „negalios naujienas“. Kartais net atrodydavo, kad ta žiniasklaida pasąmoningai ragina Joną Paulių atsisakyti savojo pašaukimo ir priedermių.
Popiežiaus atsisveikinimas sukrėtė daugybės žmonių širdis - vargu ar kada tokios minios žmonių taip meldėsi už vieną žmogų. Manau, kad ne vienas, besimelsdamas už Jono Pauliaus sveikatą ir maldomis lengvindamas jo išėjimą, išgyvendavo ir džiugios nuostabos akimirkas, regėdamas tokią daugybę iškilios, nelygstamą tikėjimo tiesą skelbusios asmenybės suburtų veidų, atvykusių prie jo iš visų žemynų. Užmiršti tautiniai ir konfesiniai skirtumai bei skirtingumai - pasaulį gydanti tauri maldos ir skaidrių ašarų rimtis. Gedėjime nelyg ryškėjo įmanomos pasaulinės bendruomenės bruožai - joje skirtingumai netrukdo bendrauti, nes puoselėjamos pirminės meilės, užuojautos ir pagarbos vertybės.
Šitoks įvairių tautybių žmonių telkimasis prie Jono Pauliaus ir jo išlydėjimas - neabejotinas ženklas politikų pasauliui, kad žmonės yra pavargę nuo neskaidrios, korupcinės politikos ir pasiilgę dorovingesnės, moralesnės ir atsakingesnės politikos. Pasaulyje būtina daug ką keisti, tačiau pirmiausia turi keistis politikai, nuo kurių sprendimų priklauso tautų ir žmonių likimai.
Įvairiatautė popiežių išlydinčiųjų daugybė - tai nenuilstamų jo pastangų sutaikyti pasaulį, o pirmiausia krikščionių tikėjimų bendruomenes vaisius. Krikščioniškojo pasaulio tikėjimų įvairovę jis laikė krikščionybės turtu, kuris turi ne skaldyti, o vienyti, iškeliant bendrą visų žmonių pasaulėjautos ir dorovinių orientyrų pagrindą - Jėzų Kristų ir jo atpirkimo auką. Taip pat nėra jokių neįveikiamų kliūčių sutarti ir trijų, iš vienos šeimos ir vienos vietos kilusių abraomiškų religijų išpažinėjams. Jonas Paulius buvo pirmasis hierarchas, apsilankęs sinagogoje (1986 m.) ir mečetėje (2001 m.). Tokio sutarimo ženklų daugėja Artimuosiuose Rytuose, juo laikytinas ir Egipte paskelbtas trijų dienų gedulas.
Didžiųjų pasaulio lyderių pasisakymai ir jų reiškiama pagarba liudija, kad jie popiežiaus mirtį suvokia kaip iššūkį ir įpareigojimą pasverti savąją veiklą bei savuosius politinius principus, jėgas skirti ne valdžios ar valstybinės didybės stiprinimui, o žmonių, ypač nuskriaustųjų, gyvenimo gerinimui ir švarinimui. Reikia viltis, kad patys politikai taip pat įsipareigoja pasakytiems Jono Pauliaus veiklos vertinimams, o ypač tiesai.
Atkreipsiu dėmesį į dviejų pasaulio lyderių pasakytus atsisveikinimo žodžius. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pažymėjo, kad pasaulį paliko didis šių dienų veikėjas, su kuriuo susijusi visa epocha. Rusijos vadovui svarbiausi popiežiaus veiklos bruožai buvo ganytojiškos pastangos sukurti teisingesnius tarptautinius santykius, ugdyti visuomenę pasiremiant humanizmo ir solidarumo principais, stiprinti žmogaus dvasinį ir dorovinį pradą. Šie žodžiai savaip kontrastuoja su tuo nepasitikėjimu, kurį popiežiui rodė Rusijos Stačiatikių Bažnyčios hierarchai. Popiežiui taip ir nepavyko įgyvendinti didžiosios savo svajonės - aplankyti Maskvą ir užmegzti pokalbį su Stačiatikių bažnyčia. Dėjo daug pastangų tai svajonei įgyvendinti ne tik kaip Bažnyčios, bet ir kaip Vatikano valstybės vadovas, plėtojęs santykius su Rusijos valdžia. Deja... Tačiau neįgyvendinta Ganytojo svajonė yra viltis ir priesakas gyviesiems.
Pasaulio žiniasklaidą apskriejo ir daugelio buvo kartojami išjausti Jungtinių Valstijų prezidento Georges‘o W. Busho žodžiai: „Ištikimas ir geras Dievo tarnas iškeliavo namo“. Prezidentas iškėlė nenuilstamą popiežiaus kovą už žmogaus laisvę ir priminė, kad lankydamasis Valstijose Jonas Paulius amerikiečiams primindavo jų „pranašingą“ Konstituciją, kurioje išreikštos akivaizdžios tiesos apie žmogaus orumą ir jį kildinančias „gerąsias laisvės savybes“. G. W. Busho atvirai reiškiama nuostata ginti ir tvirtinti krikščioniškas vertybes ir jomis stiprinti Vakarų demokratiją kiek kertasi su Europos Sąjungos vadovų demonstruojamu atsiribojimu nuo krikščionybės. Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos ir kitų šalių vadovai taip pat pripažįsta didžiulį Jono Pauliaus poveikį pasauliui, vis dėlto netolimoje praeityje ES vadovai, sukaupę visas jėgas, pasipriešino popiežiaus prašymui paminėti ES Konstitucijoje istorinę krikščionybės svarbą europietiškojo bendrumo ir europietiškojo kultūrinio tapatumo ugdymui.
Atsisveikiname su didžiuoju mūsų laikų Ganytoju. Kartu su Jungtinių Valstijų prezidentu G. W. Bushu galime pasakyti, kad visada prisiminsime kuklų, išmintingą, bebaimį kunigą, tapusį didžiu moraliniu vedliu, ir turime dėkoti Dievui, atsiuntusiam mums tokį žmogų, Lenkijos sūnų.
