Jei reikėtų trumpai apibūdinti Šiaulių vyskupą bei Lietuvos kariuomenės ordinarą Eugenijų Bartulį, daugelis pasakytų, jog tai dvasininkas, kuris labai daug šypsosi. Tai pastebėta net užsienyje - Prancūzijos laikraščiai rašė, jog Lurde, tarptautiniame 100 kilometrų kariniame piligrimų žygyje, "vyskupas iš Lietuvos nunešiojo batus, bet ne šypseną". E. Bartulis "Akistatos" skaitytojams papasakojo, kodėl šypsena nedingsta nuo jo veido, kaip atsispyrė komjaunuoliams bei KGB, ką mano apie mirties bausmę bei grožio konkursus kolonijose, ką daryti žmogžudžiui bei ko linki skaitytojams Naujaisiais 2003-iaisiais.
- Visada įdomu, iš kokios šeimos tiek daug pasiekęs žmogus.
- Užaugau Kaune, daugiavaikėje šeimoje. Mūsų buvo 6 broliai ir 4 seserys, tarp jų aš - pats jauniausias. Būdavo, sekmadienį atsikeliam ir visi lenktyniaudami bėgam į bažnyčią Šančiuose. Geri buvo laikai - tokiame šeimos būryje kiekvieni pietūs ar vakarienė buvo didelė šventė.
- Ką dabar veikia jūsų broliai bei seserys?
- Mano vyriausias brolis - skulptorius, kitas - stalius, trečias baigė anuometinį Politechnikos institutą. Dvi seserys - vienuolės. Jos apsisprendė sovietmečiu, kai ateistinė valdžia netoleravo vienuolynų. Dėl to jos savo pasirinkimą laikė didžioje paslaptyje - net aš nežinojau. Viena šių seserų baigė Medicinos institutą, įgijo farmacininkės specialybę. Jai buvo labai nelengva, nes sovietmečiu mokslas buvo ideologizuotas, tad kai kurie dėstytojai religingą studentę per egzaminus bandė vertinti ne už žinias, o sukirsti už pažiūras. O aš vidurinės mokyklos paskutinėse klasėse jau buvau tvirtai apsisprendęs stoti į Kunigų seminariją, todėl nestojau į komjaunimą.
- Dėl to, ko gero, patyrėte spaudimą?
- Be abejo, mokykloje mane nuolat spaudė tapti komjaunuoliu. Kaskart atsisakydavau - pareikšdavau, jog dar nesu subrendęs tokiai rimtai organizacijai. Neužmiršdavau pridurti, kad užsukęs į bažnyčią galiu sukompromituoti garbingąjį komjaunimą, tad agitatoriai kuriam laikui atsitraukdavo. Panašiai nuo komjaunimo išsisukinėjau ir vėliau tarnaudamas sovietinėje armijoje.
- Teko girdėti, jog visi sovietmečiu stojusieji į Kunigų seminariją turėjo problemų ne tik dėl komjaunimo - KGB darbuotojai bandydavo atkalbėti ar net užverbuoti.
- Tai tiesa, aš ir pats tai patyriau. Kai padaviau pareiškimą į Kunigų seminariją, po kokios savaitės į mūsų namus užsuko saugumietis ir pakvietė laukan pasikalbėti. Tėvai sunerimo - šnekėkitės namie! Ne, jam būtinai reikėjo, kad neliktų mūsų bendravimo liudytojų. Ką gi, nuėjome prie Nemuno, kur jis savo idėjas bei požiūrį į gyvenimą man "pūtė" apie porą valandų. Baigdamas pareikalavo: "Stok, tačiau turi pasirašyti, kad su mumis bendradarbiausi, pasakosi, ką seminaristai veikia, ką kunigai kalba". Aš kategoriškai atsisakiau. Tuomet saugumietis pagrasino, jog nepasirašęs nebūsiu priimtas į seminariją. Aš nenusileidau. Tada darbuotojas paprašė bent pasirašyti, jog niekam nepasakosiu apie mūsų pokalbį bei verbavimą. "Ir to negaliu, - tvirtai laikiausi savo. - Esu plepys, išsipasakosiu". Verbuotojas labai supykęs pažadėjo pasirūpinti, jog aš tikrai nebūčiau priimtas. Žinau, jog labai daug žmonių yra palūžę, rasdavo kompromisą su sąžine ir bendraudavo su KGB, tačiau saugumiečio grasinimai manęs kažkodėl neišgąsdino. Atkirtau, jog turiu specialybę, dirbsiu kur nors ateljė fotografu (paskutinėse mokyklos klasėse domėjausi fotografija). Taip ir išsiskyrėm. Po poros savaičių gaunu pranešimą, jog esu priimtas į seminariją. Tuomet stojimo egzaminų į Kunigų seminariją nebuvo, tačiau visiems reikėjo atitarnauti sovietinėje armijoje (kam netrukdė prasta sveikata).
- Ar nebandėte rasti būdų, kaip būsimam kunigui išvengti šios labai nemalonios prievolės?
- Ne. Tarnavimą armijoje priėmiau kaip progą užsigrūdinti. Seržantų mokykloje sužinojo apie mano pomėgį fotografuoti, tad tapau artilerijos dalinių fotogranmetristu. Tai tokia retoka karinė specialybė. Fotogranmetristai iš priedangos su specialia aparatūra fotografuoja priešo pajėgų išdėstymą. Pakliuvau tarnauti į Tolimuosius Rytus, prie Kinijos sienos. Santykiai su šia šalim tuomet buvo labai įtempti - ką tik buvo pasibaigęs žiaurus susirėmimas dėl Damano salos Amūro upėje. Kartą nuvažiavome į pasienį fotografuoti kinų. Įsikūrę ant kalvelės ir išsidėstę savo aparatūrą pasižiūrime per žiūronus - kinų pusėje baisus sujudimas, sienos link juda jų kariuomenė! Kuo greičiau susivynioję aparatus dingome, kol neapšaudė.
Atitarnavęs armijoje 1976 metais sėkmingai pabaigiau seminariją. Pirmasis mano paskyrimas buvo Kelmėje, po to tarnavau Radviliškyje, Kauno Petrašiūnų bažnyčioje, septynerius metus - Kauno arkikatedroje bazilikoje, pakui buvau Deltuvoje klebonu, vėl Kauno katedros klebonu, po to Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu, Paminklinės Kauno prisikėlimo bažnyčios klebonu bei atstatymo komitete, vėl seminarijoje dvasios tėvu, po to seminarijos rektorium. Ir galiausiai buvau paskirtas į Šiaulių vyskupiją, kuriai vadovauju jau - kaip greitai bėga laikas! - penkeri metai.
- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
- Be fotografavimo, labai mėgau slidinėti kalnuose, tačiau šiam pomėgiui sutrukdė nelaimė. 1990 metais žiguliais vežiau kunigą Robertą Grigą į susitikimą su Žiežmarių jaunimu. Netoli Kauno klinikų į mus rėžėsi girtas vairuotojas. Taigi per 1991-ųjų sausio įvykius gulėjau Raudonajame Kryžiuje "nukryžiuotas" - tris mėnesius nepajudėjau sukaustytas gipso. Tada per televiziją stebėjau įvykius, verkiau ir meldžiausi. Nors lūžiai sugijo, tačiau sąnarys liko pakenktas, stotis ant slidžių nebegaliu. O trauką kalnams jaučiu nuo Kauno katedros laikų, kai dėl didelio darbo krūvio labai pavargdavau. Kartą viena gydytoja psichologė pasiūlė išmėginti poilsį kalnuose. Nuvažiavau ir likau sužavėtas. Jau sovietmečiu važiuodavom į Kaukazą, kalnuose bendraudavom dvasinėm temom, išpažindavome nuodėmes, atlikdavom rekolekcijas ir, aišku, slidinėdavome. Dviguba nauda - pailsėdavome ir fiziškai, ir dvasiškai. Neseniai su draugais įkopėm į aukščiausią Afrikos kalną - Kilimandžarą.
- Užduosiu klausimą, kurį sau užduoda, ko gero, kiekvienas žmogus. Jūs palyginti doras, tyras žmogus. Ir štai baisi avarija, kurios pasekmės - visam gyvenimui. Ar radote atsakymą, kodėl toks sužalojimas - ne girtajam avarijos kaltininkui, o jums? Kodėl vienam žmogui nuolat sekasi, turtas pats į rankas plaukia, o kitas, žiūrėk, visą gyvenimą draugauja vien su ligomis, nelaimėmis bei skurdu?
- Į kai kuriuos klausimus žmogus niekada neras pilno atsakymo. Aš Viešpaties niekada neklausiau, už ką man ta trauma. Dievas mus myli ir duoda kančią bei išmėginimus, kad būtume pašventinti ir jam ištikimi. Romoje man teko sutikti įžymiąją motiną Teresę. Ji savo knygose aprašo kenčiančiuosius, kuriuos slaugė. Teresė ligonius guosdavo, kad kančia - Dievo meilės ženklas. O ligoniai jai juokais atsakydavo, kad tos meilės ir kančių galėtų būti kiek mažiau. Kančia žmogų užgrūdina, sustiprina ir paruošia didesniems dalykams.
- Kai per išpažintį nusidėjėlis prisipažįsta nužudęs ar išpažįsta panašią baisą nuodėmę, kaip reaguojate?
- Negaliu apie tai kalbėti, nes išpažintis - didžiausia paslaptis. Nenorėčiau net prisiliesti prie šio klausimo.
- Tada paklausiu, ko iš Dievo gali tikėtis labai nusidėjęs žmogus, pavyzdžiui, žmogžudys?
- Prisiminkime: šalia nukryžiuoto Kristaus ant kryžiaus kankinosi ir du žmogžudžiai. Kairysis piktžodžiavo, o antrasis atgailaudamas šaukėsi Dievo malonės. Kristus jam pažadėjo, kad dar tą pačią dieną jie abu būsią rojuje. Vadinasi, net ir sunkiausiam nusidėjėliui neužkirstas kelias pasitaisyti. Dievas ateina ne pasmerkti, o išgelbėti - tuo krikščionybė graži ir viltinga. Tik dera neužmiršti, jog Dievas gali nedovanoti tokiam šaukiančiajam atleidimo, kuris pats neišmoksta atleisti ir dovanoti savo kaltininkams.
- Vieni reikalauja grąžinti mirties bausmę, o kiti nuteistuosius kalėti iki gyvos galvos jau moko aukštojo mokslo. Su kuriais jūs?
- Aš - gyvybės šalininkas. Ne žmogus suteikė gyvybę, ne jam ją ir atimti. Be to, baudžiamas mirtimi žmogus neturi progos atgailai. O mokslas visada gerai, net kalėjime. Išsilavinęs žmogus greičiau stos į atgailos kelią. Teisinių institucijų reikalas paskirti pelnytą bausmę, nusikaltėlio - ją atlikti, o Bažnyčios - kelti žmogų. Tai vienas kitam neprieštarauja. Aš tik niekada nepritarsiu tokiems šou kaip "Mis nelaisvė", kai nuteistasis iškeliamas ir garbinamas. Nors grožis - Dievo dovana, kalėjimas - ne vieta aukštinimui.
Mes laikomės nuostatos neatstumti nė vieno žmogaus ir turime tik tokią nuostatą - jei kas gyvas būdamas nebijojo viešai nusidėti, burnodavo prieš Dievą ir Katalikų Bažnyčią, į ją nevaikščiojo - tokio kunigas gali ir nepalydėti į paskutinę kelionę. Kas kita, jei dievobaimingas žmogus buvo silpnesnis už savo nuodėmes - išgerdavo ar dėl pateisinamos priežasties negalėjo atlikti paskutinių tikėjimo prievolių - paprastai būname gailestingi, ištiesiam meilės ranką.
- Jūs, vyskupe, nuolat šypsotės. Ar tai reiškia, jog esate atradęs gyvenimo laimę?
- Visada jaučiausi laimingas, nes turiu didžiausią turtą širdy - Dievą. Man gyventi jo šviesoje ir skelbti tikėjimą - dviguba laimė.
- Ko palinkėtumėt "Akistatos" skaitytojams Naujaisiais 2003-iaisiais metais?
- Kad būtume jautrūs, atidūs kitam žmogui, mokėtume įsiklausyti į svetimą skausmą, bėdą ir kiek galėdami padėtume vieni kitiems. Tai būtų tikras džiaugsmo šaltinis.
- Dėkui už interviu, kuriuo pagerbėt "Akistatos" skaitytojus.
Kalbėjosi S. Stasaitis
S. Stasaičio nuotr.
Vyskupas E. Bartulis - ko gero, daugiausia besišypsantis Lietuvos dvasininkas.
(Bartulis1.jpg)
Nuotrauka iš vyskupo asmeninio albumo.
Vyskupui mieliausias poilsis - kalnuose.
(Bartulis2.jpg)
