- Viskas pasmerkta pokyčiams, - filosofiškai paskiau, - ir mano gyvenimas taip pat. Žmona manęs nepaliko, tačiau atvykau pas tave su reikalu.
Tomas pasitraukė į šoną ir mostelėjęs ranka pakvietė užeiti. Nieko nelaukdamas įžengiau į lošėjų namus. Demonstruodamas mandagumą praleidau Tomą į priekį ir sekiau iš paskos iki pat jo kabineto, atskirto nuo salės veidrodiniu stiklu.
Tomas atidarė barą ir pasiūlė viskio. Neatsisakiau. Po akimirkos puspilnis stiklas neskiesto gėrimo be ledo stovėjo priešais mane. "Gera porcija, - susimąsčiau, - įdomu, ar Tomas sutiktų atskleisti bent kelis triukus, kuriais naudodavosi siekdamas superšulerio karjeros? Gal reikėtų tiesiog pasišnekėti ir pasiteirauti jo nuomonės apie praeities paslaptis?" Mintis nutraukė solidus Tomo bosas:
- Na, Roli, ar turėsi šiandien laiko sudalyvauti klube?
- Kuriame? - apsimečiau besilankąs keliuose.
- Na pats žinai, šiandien juk penktadienis, - Tomas įdėmiai stebėjo mano žvilgsnį, - pokerio vakaras nuolatiniams klientams...
- Gerai, atvažiuosiu, bet pirma noriu paklausti tavęs vieno dalyko, kuris galbūt tau nelabai patiks ir...
- Klausk, - nutraukė mane Tomas, akivaizdžiai surimtėjęs ir pasiruošęs gynybai.
"Šitas žvėris tikrai gerai išdresuotas, - supratau jo reakciją į netikėtas atakas, - nespėjau nė prabilti, apie ką bus kalbama, o jis jau atsivertė savo smegenų enciklopediją ir laukia žodžio-rakto".
- Pasakysiu tiesiai šviesiai: noriu sužinoti bent keletą tavo triukų, kuriuos naudodavai dirbdamas šuleriu, - paprašiau ir suabejojau, ar teisingai elgiuosi.
- Roli, man negaila tos informacijos, - atsikvėpė dručkis, - bet pats puikiai supranti, kad aš, kaip kazino savininkas, nesu suinteresuotas, kad asmuo, nuolat besilankantis pas mane, suktų apie pirštą visus mano krupjė ir tuštintų mano iždą. Nepyk, bet šiuo atveju nelabai noriu tau padėti. Taip galiu pakenkti ir pats sau.
- Bet tu net nepaklausei, kokį žaidimą noriu išmokti, - neatstojau.
Tas suknistas sapnas, kurį aš sugebėjau reguliuoti, galėjo duoti net kažką naudinga. Ši mintis man toptelėjo kaip tik tuo metu, kai išgirdau Tomo nuomonę dėl mano noro lengvai pralobti.
- Ar tai ką nors keičia? - Tomas taip susidomėjo mano pastaba, kad net palinko į priekį ir pastūmė į šalį stiklą su degtine.
- Tryna. Tau tai ką nors sako?
- Žinoma, bet juk niekas jos nežaidžia! - sušuko nustebęs ir pradėjo garsiai juoktis. - Kam tau, po velnių, reikia šito šlamšto?
- Turiu vieną kompaniją, kuri nieko daugiau nenori lošti, tik tryną.
- Tai paprasčiausi subingalviai ir aš nesuprantu, kodėl tu nori su jais susidėti. Man apskritai tai nesuprantama. Kaip, kokiu būdu tu su jais susipažinai? Juk tryną žaidžia tik gatvės valkatos ir banditėliai, kurie dabar nyksta kaip dinozaurai kadaise...
- Nė velnio jie nenyksta, - nutraukiau Tomo minčių grandinę. - Tai ar gali man ką nors tokio parodyti?
- Žinoma, Roli! Tik apsišarvuok kantrybe, - Tomas staiga vėl surimtėjo. - Aš rodau tik vieną kartą.
- Jeigu normaliai rodysi, man to karto pakaks, - nuraminau "draugą". - Kada pradedam?
- Nors ir dabar!
Tokios progos aš negalėjau praleisti. "Veža! Oi veža! Kad jį kur, tą ryžių vaiką su visais "kosiakais"!"
* * *
"Vėl tas šilkas, - prisiminęs vis dar maudžiantį kelį nusikeikiau, bet pagalvojęs apie tuoj įeisiančią į miegamąjį "savo žmoną" vėl nusiraminau ir pradėjau mąstyti apie artėjančią naktį. - Keista, labai jau ilgai aš sapnuoju. Visa diena, kupina įvykių, sutilpo į vieną sapną, o aš dar nepabudau!" Tyliai atsivėrė durys. Pasirodė Živilė.
- Na, viskas. Vaikai jau miega, - ir pradėjo sagstytis palaidinę.
"Žinoma, jie miega! Po tokios iškylos prie ežero nieko kito nesitikėk..." Nenuleisdamas akių nuo damos pripyliau taures rausvo vyno ir vieną jų padaviau Živilei, spėjusiai šmurkštelėti po antklode...
* * *
Skardus skambutis nuaidėjo, rodos, per visą apylinkę. Mano lova sujudėjo, pasigirdo tylūs vyriški balsai ir šlepečių čiužesys į betono grindis. "Zona". Vis dar prisimindamas savo sapną neskubėjau keltis, norėjau dar bent minutei sugrįžti atgal.
- Kas čia taip kvepia? - pasigirdo kupinas rytinės pagiežos Antano balsas.
- Kas čia bobiškom figniom kvepinasi? - sucypė Antano "kentas", visuomet pataikaujantis savo vyresniam pagal hierarchijos rangą draugui.
"Iš tiesų, kas čia jiems darosi? - suklusau, mat pats nieko panašaus į moteriškus kvepalus neužuodžiau. - Ko čia jie kipišuoja iš pat ryto?"
Pramerkiau akis. Tiesiai priešais mane stovėjo pasilenkęs Antanas. Jis savo plačiomis šnervėmis garsiai traukė orą. Pakilau ir vos nesušukau iš nuostabos: man nežmoniškai skaudėjo kelį. Jis buvo siaubingai ištinęs ir pamėlynavęs. "Va čia tai bajeris! Nieko sau susapnavau! Ko, po šimts, man taip skauda kelį? Juk jį susitrenkiau sapne... Na, nebent per miegus trenkiau į lovos kraštą", - palikau protui suvokiamą prielaidą, tačiau man neleido nusiraminti stiprus troškulys ir iš tiesų nuo manęs sklindantis moters kvapas.
Šiaip ne taip, kankinamas neišsimiegojimo, atstovėjau rytinį patikrinimą ir išsyk nuėjau pas korėjietį. Jis nė kiek nenustebo dėl mano sapno ir likusių jo žymių, tačiau lygiai taip pat nepuolė aiškinti šių reiškinių.
- Tikiu, kad tu sugebėsi pasinaudoti šia patirtimi, - tikriausiai turėdamas omeny Tomo pamokėlę nudžiugo korėjietis ir tai buvo viskas, ką jis pasakė apie mano sapną. Nors mane tai suerzino, aš vis tiek likau patenkintas mūsų pokalbiu ir tuoj pat nuskubėjau pas Darių pasiūlyti palošti dar kartą. Darius neprieštaravo ir, pasikvietę Kęstą su Minde, visi susėdome prie stalo...
* * *
- Tau tiesiog šiandien labai sekėsi, - teisinosi ir kartu ramino save Darius.
Aš tik šypsojausi ir, patenkintas šiandieniniais laimėjimais, kurie sudarė beveik du tūkstančius litų, išėjau.
- Rytoj revanšas, neužmiršk! - šūktelėjo Darius, kai pasiekiau koridoriaus galą.
Lauke jau temo. Baigėsi liūčių sezonas ir iš visų pusių čirškavo svirpliai. Perėjau mažytę "zonos" futbolo aikštelę ir įsukau į savo būrį. Pakilau laiptais ir akis į akį sutikau korėjietį.
- Ar tik ne pas mane skubi? - išsišiepė iki pat ausų senis.
- Pas tave,- neslėpiau savo tikslo, - ar dar gali duoti tos žolės?
- Nori pakartoti?
- Taip, tos pačios žolės.
- Gerai, bet neužmiršk, kad to sapno įvykiai gali tiesiogiai atsiliepti tavo gyvenimui, - vėl pradėjo aiškinti siauraakis, - būk atsargus.
- Ai, užteks mane mokyti, ne mažas vaikas esu, - nutylėjęs šios dienos sėkmę, kai tiesiog "išdūriau" Darių ir kitus akivaizdžiai sukeisdamas kortas ir kartais net pasilikdamas jas sau, paėmiau "kosiaką" ir nurūkau į prausyklą. "Greičiau, greičiau parūkyti ir eiti miegoti, - karštligiškai skubėdamas niekaip negalėjau užžiebti žiebtuvėlio, - po praeitos nakties dar iki šiol mane lanko Živkės kaifas..."
* * *
Šįsyk atsibudau pirmas. Pro užuolaidas skverbėsi brėkštančio ryto šviesa. Dešinėje ant šono miegojo Živilė. Išsyk pakilau ir nutaręs atsilyginti už vakarykščius pusryčius bei nuostabią naktį, tyliai nuslinkau į virtuvę. Žvilgsnis užkliuvo už laikrodžio, kuris rodė penktą ryto. "Ankstoka dar, bet nieko, šį kartą daugiau spėsiu nuveikti". Kai kava ir išties turiningi pusryčiai buvo paruošti, virtuvėje pasirodė Živilė.
- Ko toks ankstyvas? - mieguistu balsu paklausė ir prisėdo prie stalo.
- Nejaugi negaliu bent sykį atsikelti anksčiau?
- Gali, tik, atvirai šnekant, esu nustebinta tavo netradicinio elgesio,- jos akys vis įdėmiau tyrinėjo manąsias, - juk tu, bent jau iki vakar dienos, gyvenai lyg maršrutinis autobusas. Viskas vyko kone minutės tikslumu, o dabar štai...
- Kaip manai, ar galiu keistis? - iš tiesų pasijutau užėmęs ne savo gyvenimo vietą.
- Gali, niekas tau to nedraudžia, - jos balsas nesikeitė, - bet jau beveik dešimtmetį mes esam kartu ir per tą laiką tu niekada netgi nebandei keisti savo gyvenimo būdo ir įsitikinimų. Man tik sunku patikėti, kad viskas gali nei iš šio, nei iš to apvirsti aukštyn kojom.
"Ak ta moteriška intuicija, - pabandžiau mintyse ironizuoti taip susiklosčiusią sapno eigą ir tučtuojau nejuokais susirūpinau: - Gal tai ne sapnas? Kas čia vyksta, po galais? Kuo ji mane laiko? Koks, jos manymu, aš privalėčiau būti? Ir kodėl tokie klausimai kyla būtent sapne?"
- Aš kalbu apie tave visą, Rolandai, - toliau tęsė Živilė, - Tu niekada nebuvai toks atsipalaidavęs ir drauge impulsyvus. Niekada nieko neužmiršti, visada esi santūrus ir šaltakraujiškas. Kas tau atsitiko?
- Nieko man, mieloji, neatsitiko! - kone išrėkiau ir supratau, kad noriu palikti šitą sapną, bet nežinau, kaip tai padaryti. Tokia jo eiga man labai nepatiko, juolab kad jame iš pat ryto prie manęs be absoliučiai jokios priežasties kabinėjosi moteris, būdama tik "sapninė" žmona. O ir kvailos mintys apie svetimą gyvenimą ir ne savą vietą neapleido manęs.
- Na štai, ir dabar: kaip tu drįsti kelti prieš mane balsą? - Živilės balsas pasikeitė tikrai ne į gerąją pusę. - Kas tau darosi? Gal tu turi kitą moterį?
- Baigiam šitą nesąmonę, - draugiškai pasiūliau ir supratau, kad per vėlu tai daryti: ji vis labiau niršo ir, rodos, buvo pasiryžusi sužinoti viską, kas liečia mūsų santykius. Tik aš net nenutuokiau, kas jai nepatinka ir ką ji norėtų sužinoti.
- Neturiu jokios moters ir nieko panašaus negalvojau daryti, - pradėjau ją tikinėti. - Pati pagalvok, kiek tu man daug reiški po viso to, ką išgyvenom...
- ...Ir ką aš tau daviau, - nutraukė ji, - neskaitant to, kad aš tave ištraukiau iš mėšlo.
"Čia kas dabar? Kokio mėšlo? - dar labiau pradėjau bodėtis sapnu. - Tai kas aš esu?"
- Man tėvas seniai sakė, kad su tavimi bus problemų, o aš, kvailelė, tikėjau tavimi!
- Nusiramink, brangioji.
- Jokia aš tau brangioji! Aš tave perpratau, - tyliai ir neįtikėtinai ramiai ištarė ji. - Gavai, ko norėjai, ir nedrįsk daugiau manęs ko nors prašyti.
