Jūs manote, kad lietuvaitės buvo doros visais amžiais? Jūs manote, kad jos buvo it vaidilutės, saugančios savo skaistybę kokiam nors Kęstučiui? Ne, ne ir dar sykį ne! Sakau jums tai autoritetingai, remdamasis istoriniais šaltiniais ir vakariečių apkalbomis.
Taigi kokios lietuvaitės atrodė užsieniečiams praeityje? Ar turtingi užsieniečiai atvažiuodavo ieškoti lietuvaitės nuotakos? Ar jos irgi buvo tokios gražios ir nuostabios? Na, pirmiausia užsieniečiams jos atrodė gerokai patvirkusios.
Ano meto Europoje buvo manoma, jog Lietuvoje žmonos turi meilužius (vyrai, pašiurpkite!) pačių vyrų pritarimu. Štai Enėjus Silvijus (gyvenęs 1405-1464 m.) rašo:
“Kai kažkoks Opavos kunigaikštis išėjo sutikti žmonos, kurią iš Lietuvos buvo paėmęs, tarp jos palydovų rado jaunuolį, labai gražios išvaizdos ir tvirto sudėjimo, kuris gulėjo spyruokliniame vežime ant pūkų. Kunigaikštis paklausė, kas jis toks būsiąs, manydamas, kad tai žmonos brolis ar koks giminaitis. Arčiau buvusieji atsakė jam, jog pas lietuvius ištekėjusios moterys, ypač kilmingos, tėvų papročiu yra įpratusios turėti namuose vieną ar daugiau - žiūrint, koks vyro pajėgumas - sugulovų. Santuokiniam vyrui apsileidžiant, šis perimąs santuokos pareigas. Taigi ir šis jaunuolis esąs paimtas kartu, kad pakeistų jį, jeigu jis, kaip kartais atsitinka, dėl ligos ar kitos priežasties nepajėgtų atlikti vyro pareigų. Kunigaikštis norėjo tą žmogų atiduoti šunims sudraskyti, bet buvo draugų sulaikytas, tad liepė jam kuo greičiausiai grįžti į Lietuvą.”
Lietuvių moterų garbę stojo ginti lietuviai vyrai. Jie įvairiuose raštuose bandė paneigti tokius gandus. Štai ką po šimto metų rašė Andrius Volanas (gyvenęs apie 1530-1610 m.):
“Lietuvių tauta laikosi tokių papročių, išauklėta taip dievobaimingai. Mokslingai ir dorovingai, kad savo dorybėmis gali prilygti visoms kitoms tautoms.”
Tačiau toliau jam teko pripažinti:
“Bet kadangi lietuvių tauta niekada nėra paskelbusi jokių įstatymų prieš svetimoteriautojus, moterys, nieko nepaisydamos, tuo lengvabūdiškiau ryždavosi viskam, todėl nereikia stebėtis, kad atsirado žmonių, manančių, jog tai įstatymu ir papročiu leista. Nepatyrusios mergaitės lengvai pakliūva į meilužių pinkles ir dėl nesubrendimo greičiau sugenda, negu spėja suvokti, kad tai yra nedora.”
O toliau net pagrasino:
“Kadangi visa valstybė susideda iš vyrų ir moterų, tai kenčia pusė valstybės, kurioje piktadariai ir moterų niekintojai nebaudžiami jokia bausme.”
Volanas tik nepasakė, kuri pusė kenčia. Matyt, ne moteriška. Mat mūsų kaimynai lenkai irgi stebėjosi liberaliomis lietuvių moterų pažiūromis meilės klausimais. Buvo eilėraščių, kuriuose apsakomi lietuvių moterų vargai. Esą jos prašė Jupiterio, kad šis joms leistų gimdyti be skausmų. Šis sutiko, tačiau su viena sąlyga: su savo vyrais santykiauti galės tik vieną sykį per metus. Na, ir ką gi manote: jos atsisakė tai padaryti! Geriau jau bus gimdoma su skausmais, negu bus atsisakyta visų malonumų, kurie gaunami meilės guolyje.
Objektyvumo dėlei reikia pasakyti, kad buvo ir kitokių nuomonių apie lietuves moteris. Štai toks Janas Lasickis (1534-1602) teigė, kad lietuvės merginos savo nekaltybę gina prie drabužių nešiojamais durklais, naktį vaikščioja su žiburiu (kodėl - nepasakė), o ir šiaip prie juostos prisikabina skambaliukus, kad tėvai visada jas galėtų prižiūrėti. Tačiau tokios nuomonės - tik išimtis.
Vakarų keliautojus stebindavo ir kiti jiems neįprasti papročiai. Brauno pasaulio miestų apraše 1572 m. buvo taip rašoma:
“Kas praėjusią naktį sangulavo ar paleistuvavo, tie, tikėjimo sujaudinti, tą dieną neina į bažnyčią, bet stovi lauke už durų ir pro sienos plyšį žiūri į apeigas atliekantį kunigą. Taip stropiai laikosi šio papročio, kad galima lengvai atpažinti paleistuvavusius jaunuolius ir nusidėjusias merginas.”
Jei toks paprotys būtų gyvas iki šiol, kažin ar Rotušės aikštė sutalpintų visus jaunuolius. Tikriausiai reikėtų Vingio parko.
Taigi taip vakariečiai senovėje manė apie lietuvaites.
