Paksogeitas davė puikios medžiagos propagandos analizei. Jaunieji ir dar tik būsimieji demagogai gali pasimokyti, kaip manipuliuoti masėmis. Kadangi labai tikėtina, jog dabartiniai propagandininkai pasinaudos šių keturių mėnesių sukaupta patirtimi artėjančiuose rinkimuose, vertėtų dar kartą prisiminti, kaip mumis buvo manipuliuojama.
Viską neigti, nes visi ir taip vienodi
Prasidėjus skandalui, Rolando Pakso komanda, tikriausiai žinodama dar daugiau faktų nei mes, sprendė klausimą, kaip pasielgti. Pirma - pripažinti ir atsistatydinti. Tai buvo atmesta. Tuomet beliko antra - viską neigti. Kaip tą įtikinamai padaryti?
Pirmiausia reikia kaltinti kitus. Prasidėjus skandalui R. Paksas ir jo šalininkai iš karto pradėjo skaičiuoti kitų politikų blogus darbus, - esą kiti ne geresni, o gal net blogesni. Buvo pradėti eskaluoti Artūro Paulausko ir Algirdo Brazausko esą korupciniai ryšiai ir kitokios jų nuodėmės.
Taip buvo nukreipiamas dėmesys nuo kaltinimų R. Paksui. Beje, tai puikiai atitiko mūsų rinkėjų įsivaizdavimus, esą į politiką einama tik siekiant asmeninių interesų. “Jei visi vienodi, kodėl užsipultas būtent Paksas?”, ne vienam kilo klausimas.
Šiais žingsniais buvo siekiama priversti suabejoti tais, kurie kaltina R. Paksą, sukelti abejones viso apkaltos proceso teisėtumu.
Tačiau vien to nepakanka - reikia sustiprinti savo šalininkų tikėjimą. Kaip tą padaryti?
Mesijas ir jo pranašai
Reikia elgtis taip, lyg būtum mesijas, kuriam nereikia atsiprašinėti, aiškintis - pakanka kalbėti bendromis frazėmis ir aptakiais atsakymais.
Tą ir darė R. Paksas. Jo atsakymai būdavo nekonkretūs, jis pasitenkindavo dviprasmybėmis ir bendrybėmis. Jei žurnalistai būdavo įkyrūs, jis viską nukirsdavo nemirtinga fraze: “Aš pasakiau, ką norėjau pasakyti”.
Aišku, vien tokiu pigiu triuku negalima išsisukti, todėl į darbą stodavo prezidento komanda. Ji visai tautai priklausomai nuo situacijos paaiškindavo, ką iš tikrųjų turėjo omenyje prezidentas.
Prisiminkime atsiribojimo nuo Jurijaus Borisovo istoriją. Iki praeito ketvirtadienio R. Paksas nedrįso aiškiai atsiriboti nuo J. Borisovo, tačiau jo patarėjai, libdukai viešose diskusijose iki užkimimo aiškindavo, kad prezidentas R. Paksas jau atsiribojo nuo skandalingojo rėmėjo. Jei kas nors drįsdavo tuo suabejoti, iš karto būdavo apkaltinamas nenoru išgirsti prezidentą.
Buvo veikiama pagal sektos principą. Yra mesijas - Rolandas Paksas, kuris kalba dviprasmiškai, metaforomis. Yra jo artimiausių pasekėjų - pranašų - būrelis, kurie paaiškina, kaip reikia suprasti tai, kas pasakyta. Tokiu atveju jau nebereikia jokių argumentų, pakanka tik tikėti ir pasitikėti. Štai kodėl R. Paksas susitikimuose su rinkėjais širdį veriančiu balsu klausdavo: “Ar tikite manimi?” Tikėjimu - štai kuo rėmėsi R. Paksas ir jo komanda.
O kiekviena sekta žino, kad tikėjimą sustiprina priešų buvimas. Be priešų tikėjimas labai greitai ištirpsta. Priešus ir reikėjo sukurti. Tam tarnavo sąmokslo teorija.
Sąmokslo teorija
Sąmokslo teorija - ryškiausias šio propagandinio karo, kariauto prieš Lietuvą, išradimas. Ji buvo labai veiksminga todėl, kad sąmokslo teorija yra archetipinė, sena tikriausiai kaip pati žmonija. Žmogus visuomet ieškojo savo nesėkmių kaltininkų. Ir atrasdavo - žydus, XVI amžiuje - moteris raganas, vėliau masonus, o R. Paksas su savo kompanija - elitą, susimokiusį prieš jį ir Lietuvos žmones.
Tačiau svarbiausia yra tai, kad šia sąmokslo teorija jie viešąją diskusijų erdvę pavertė karo lauku, kuriame yra tik dvi kariaujančios pusės. “Jei tu esi ne su R. Paksu, vadinasi, esi prieš jį”. Dar daugiau - jei tu neparemi R. Pakso, vadinasi, esi sąmokslininkas, kuriam mokami dideli pinigai, kad taip kalbėtum. Tokia logika buvo grindžiamas visas viešas kalbėjimas, visos viešos diskusijos.
Ši sąmokslo teorija leido jam patraukti į savo pusę gausybę marginalų - nuo dešinės iki kairės, nuo Terlecko, Burbos iki Veselkos ir Troščenkos.
O daugeliui Lietuvos žmonių sąmokslo teorija buvo labai patraukli dar ir todėl, kad jie jaučiasi valdžios apgauti, jaučia neteisybę dėl to, kad blogai gyvena.
Sąjūdžio metais jiems buvo žadėtas geras gyvenimas nepriklausomoje Lietuvoje. Deja, tas geras gyvenimas nuskilo tik išrinktiesiems, o daugeliui žmonių tenka kentėti. Štai kodėl daugelis mano, kad prieš juos buvo surengtas valdžios, elito sąmokslas. Todėl R. Paksas jiems tapo artimas ir suprantamas - juk prezidentas kenčia nuo elito sąmokslo, kaip ir jie.
Palaikymo būrių kūrimas
Siekiant sutvirtinti savo propagandinę mašiną, buvo pradėtas kurti proprezidentinis judėjimas “Už teisingą ir demokratinę Lietuvą”.
Pasinaudojant žmonių nusivylimu, jų socialinio teisingumo troškimu buvo telkiama pikta minia, kurios vienintelis uždavinys - padėti išlikti valdžioje R. Paksui.
Be to, siekiama paveikti Seimo narius - juk ne veltui buvo grasinama šturmuoti Seimą per apkaltą R. Paksui.
Taigi R. Paksas su savo komanda per tuos keturis mėnesius sukūrė puikų propagandinį mechanizmą, puikias žmonių įtikinėjimo schemas ir judėjimą, kuris privalėjo paremti bet kokias R. Pakso iniciatyvas. Buvo pasirengta Seimo narių spaudimui per apkaltą, o jei vis dėlto ji baigtųsi R. Pakso nesėkme, tuomet jis turėtų gerą pagrindą būsimiems prezidento ir Seimo rinkimams.
Tačiau kartais tikrovė būna stipresnė už bet kokias demagogijos ir propagandos mašinas.
Šiandien visa tai sugriuvo, tačiau tie žmonės, kurie rėmė R. Paksą, kurie juo tikėjo, liko. Todėl dabar būtų didelė klaida niekinti ir šaipytis tiek iš R. Pakso, tiek iš jo buvusių rėmėjų. Tačiau tai nereiškia, kad negalime pasmerkti tokios agresyvios propagandos ir demagogijos. Bent jau tam, kad mūsų galvos būtų švaresnės.
