2003 metai pažymėti Rolando Pakso ženklu: metų pradžioje jis triumfuodamas laimėjo prezidento rinkimus, o jų pabaigoje skandalingai susimovė. Aišku, ne tokios pabaigos jis tikėjosi. Žvelgiant atgal matosi aiški strategija, kuria buvo siekta, kad R. Paksas taptų kone dievinamu prezidentu. Toks popžvaigždės atitikmuo politikoje. O Lietuva privalėjo tapti prezidentine valstybe. Kaip Rusija.
Žodžiu, politinio ir visuomeninio gyvenimo centru turėjo tapti R. Paksas. Toks lietuviškas Putino atitikmuo.
Šie R. Pakso siekiai niekam nėra paslaptis. Tačiau to buvo siekiama ne tik į svarbias valstybės kėdes susodinant savo žmones, bet tam tikromis technologijomis kuriant struktūras ir keičiant žmonių mentalitetą, kad jie esamą situaciją priimtų kaip natūralią.
Tautiškumas prezidento vardu
Dar neinaugutuoras prezidentu, R. Paksas pareiškė, kad jo vienas pirmųjų darbų bus Nacionalinio pasididžiavimo programos sukūrimas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_85476).
Gal ir neblogai, jei lietuviai didžiuosis savo valstybe. Tačiau negalime nepastebėti ir paslėptos potekstės: šios iniciatyvos išeitų iš Prezidentūros, tad visai natūralu, kad greitai tam tikros nacionalizmo apraiškos būtų siejamos su R. Paksu. Nacionalizmas stiprės mums įstojus į Europos Sąjungą (http://www.omni.lt/index.php?base/z_103667). Štai ir šią kortą norėta išnaudoti.
Jei įvairiomis programomis, filmais, knygomis būtų pasiekta, kad tam tikri nacionaliniai simboliai būtų pradėti sieti su Prezidentūra ir konkrečiai su R. Paksu, jo svoris visuomenėje taptų sunkiai pajudinamas. Juk jis taptų tautos numylėtiniu (na ir kas kad tai būtų padaryta už visų mokesčių mokėtojų pinigus?), kuriam viskas atleidžiama. Juk jis būtų toks “savas”, savesnis net už Brazauską.
Beje, panašus triukas jau buvo išbandytas per rinkimus. Tik čia buvo sužaista žemaitiška korta. Tuomet buvo pabrėžiama, kad R. Paksas - tikras žemaitis. Ir tai pasiteisno: Žemaitija, 1997 metais balsavusi už Valdą Adamkų, šį kartą pasirinko R. Paksą.
Taigi R. Paksas palankumą sau siekė įtvirtinti per žmonių jausmus. Tai, kaip žinia, stipriausias ryšys su savo rinkėjais. Beje, jam tai jau pavyko padaryti. Pažvelkime į dabartinius prezidento rėmėjus - jie myli R. Paksą ir tiki viskuo, ką jis pasako. Štai kodėl argumentų nereikia. Ir jei šis scenarijus būtų įgyvendintas, tuomet tokių mylinčių žmonių procentas būtų kur kas didesnis.
Prezidento atrama - “paprasti žmonės”
“Tautos vado” simbolika yra gerai, tačiau politinė rinkodara moko, kad visiems geras vis tiek nebūsi. Reikia pasirinkti tam tikrą grupę, kurios interesams atstovauji (ar tariesi atstovaująs). R. Paksas pasirinko “paprastus žmones”. Jis buvo prieš “elitą”, bet su žmonėmis per rinkimus.
Ši strategija išliko ir jam tapus prezidentu: R. Paksas ir toliau buvo pristatomas net ne tiek visos Lietuvos, kiek paprastų žmonių prezidentu (http://www.omni.lt/index.php?base/z_109515). Apskaičiavimas labai paprastas - tų, kurie save laiko paprastais žmonėmis, visuomet bus daugiau. O demokratija, kaip visi žinome, daugumos valia.
Tačiau R. Pakso strategai suprato, kad vien “pijaro” priemonių neužteks. Reikalinga struktūra, kuri jungtų prezidentą su “paprastais žmonėmis”. Todėl atsirado kraštiečių tarybų idėja - seniūnijų atstovų taryba, t.y. prezidento visuomeninių patarėjų iš provincijos komanda.
Akivaizdu, kad to siekta ne tik sužinoti gyventojų nuotaikas. Tai turėjo būti kontrolės įrankis: kraštiečiai juk bet kada galėtų vieną ar kitą seniūno sprendimą apskųsti prezidento patarėjams. Be to, šios tarybos turėjo patenkinti vis dar didelį lietuvių norą, kad už juos problemas išspręstų valdžia. Įsivaizduokime konfliktinę situaciją kokioje nors Balbieriškio seniūnijoje, kur įsikiša prezidento patarėjai ar net pats prezidentas. Toks poelgis būtų nepamirštamas, kaip ir krepšininkų auksas Europos krepšinio čempionate.
Kartu tai turėjo būti R. Pakso atrama tarp “paprastų žmonių” (http://www.omni.lt/index.php?base/z_130843). Juk sukurtą tinklą lengvai galima panaudoti įvairioms akcijoms. Sakykime, kad ir tokiais ypatingais atvejais kaip toks skandalas. Galime tik įsivaizduoti protesto bangas, jei Prezidentūrai būtų pavykę sukurti kraštiečių tarybas. Tokiu atveju R. Paksas bet kokioms situacijoms būtų užsitikrinęs visuomenės paramą. Taigi buvo sumąstyta sukurti valdžios vertikalę, einančią nuo Prezidentūros iki pat seniūnijų lygio (http://www.omni.lt/index.php?base/z_125867).
Prezidentinės Lietuvos link
Tačiau ne vien tik ilgalaikio populiarumo ar “glaudžių santykių” su žmonėmis siekta. Kartu buvo judama prezidentinės valstybės link. Tai, kad Lietuva bus valdoma prezidentiniais dekretais, ką iš karto po rinkimų pasakė Dailis Barakauskas, nebuvo atsitiktinumas. Bent tai rodo tolesni veiksmai. Jau vien prezidento patarėjų kišimasis į Vyriausybės darbą buvo pakankamai iškalbingas.
Tam tikri įvykiai rodo, kad visuomenė buvo tikrinama, ar ji yra pasirengusi pritarti prezidento galių stiprinimui (juk lietuviai nori tvirtos rankos, rodo sociologinės apklausos). Priminsiu vieną tokį atvejį.
Rugsėjo 4 dieną R. Paksas pareiškė, kad norėtų gauti teisę prašyti Konstitucinį Teismą išvadų dėl Seimo priimtų sprendimų konstitucingumo. Žiniasklaidoje tai buvo interpretuota kaip prezidento noras siekti daugiau galių. Kitą dieną politikos skandalistas Vytautas Šustauskas išplatino spaudos pranešimą, kuriame Algirdą Brazauską ir Artūrą Paulauską apkaltino sąmokslu prieš R. Paksą ir pasiūlė suteikti daugiau galių prezidentui (http://www.omni.lt/index.php?base/z_131281). Jei jau prezidentui gresia pavojus, kodėl jam nesuteikus tų galių? Taigi sąmokslo idėja, kurią dabar naudoja Pakso šalininkai, jau buvo parengta anksčiau. Ir parengta tam, kad būtų sustiprintos prezidento galios.
Putiniškos Rusijos variantas
Visi šie sumanymai, be jokios abejonės, būtų buvę įgyvendinti, jei ne šis skandalas. Ir kas atsitiktų, jei būtų įgyvendintas šis scenarijus? Tiesiog Lietuva taptų panašesnė į Rusiją. Rusijoje visos institucijos formaliai funkcionuoja demokratiškai. Tačiau visi susirūpinę demokratijos likimu. Susirūpinę, nes iš esmės visa valdžia yra koncentruota Vladimiro Putino rankose. Ir žmonės tam džiaugsmingai pritaria. Toks kaip Putinas turėjo tapti ir Paksas.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad mes neturime demokratinio gyvenimo bruožų: vis dar ilgimės stiprios rankos, mums nesvarbios demokratinės vertybės (beje, pagal šiuos parametrus mes esame greta Rusijos ir Baltarusijos). Taigi kodėl ir pas mus negali atsirasti valdoma demokratija? O pabaigoje belieka paklausti: kam tai naudinga? Ar šie sumanymai buvo tik žaidimas valdžia, asmeninės R. Pakso ambicijos? O gal prezidento valdžios sustiprinimas, R. Pakso įvaizdžio įtvirtinimas masinėje sąmonėje buvo reikalingas VSD pažymoje minimoms struktūroms ir asmenims?
