Rolandas Paksas - bene pirmasis Lietuvos prezidentas, kurio veiklą apžvalgininkai vertina teigiamai ne dėl to, ką jis padarė, bet dėl to, ko nepadarė. Jis taip pat gali tapti pirmuoju prezidentu, kurio patarėjai apskritai sugriaus jo populiarumą.
Rolando Pakso reitingai po balandžio įvykių smuko ir nerodo jokių atsigavimo ženklų. Sociologinės apklausos kol kas rodo, kad jo 100 prezidentavimo dienų yra vertinamos neblogai, tačiau žmonės (ir pirmiausia R. Pakso elektoratas) jaučia nepasitenkinimą dėl netesėtų pažadų. Taigi jei taip ir bus, tai jau rudenį prezidentas gali pasekti Algirdo Brazausko pavyzdžiu ir pasitraukti iš populiariausių politikų dešimtuko, užleisdamas vietą kokiam nors Mazuroniui.
Ir kas kaltas? Jo politiniai oponentai? Ne - jo patarėjai. Kodėl? Per paskutinę “Spaudos klubo” diskusiją Dalia Kutraitė ir Alvydas Medalinskas aiškiai pasakė, kad vienintelis dalykas, kuriuo jie vadovausis - tai rinkiminė programa. Tačiau juk Rolandas Paksas per rinkiminę kampaniją kalbėjo ne rinkiminės programos žodžiais. Jis žadėjo įvesti tvarką, neleisti skursti pensininkams ir padidinti jų pensijas, žadėjo “diktatūrą mafijai”. Ir tai juk žmonės pamena, nes jiems tai buvo įkalta per kelis milijonus kainavusią reklamą.
Visa tai prezidento patarėjai nubraukia, lyg to niekuomet nebūtų buvę. Ir lyg žmonės neprisimintų. Negi patarėjai juos kvailais laiko? Beje, juk pats prezidentas neatsižadėjo savo žodžių - nebent kur nors tyliai. Tai kodėl patarėjai už jį kalba?
“Paslėptasis prezidentas”
Dar svarbiau kitas aspektas: ar pastebėjote - Rolandas Paksas gali pretenduoti į “paslėptojo prezidento” titulą. Jis nepasiekiamas ir tolimas, nes žiniasklaidai interviu duoda retai. Apie jo mintis ir darbus sužinome daugiausiai iš spaudos pranešimų ir nudailintų (o todėl negyvų) jo pasisakymų. Ir taip yra todėl, kad patarėjai jį visais galimais būdais saugo nuo visuomenės, nuo tų, kurie už jį balsavo ir išrinko prezidentu. Be to, rinkimų metu R. Paksas pats kalbėdavo ir žadėjo (prisiminkime, jis mėgdavo pabrėžti “aš”, “asmeninė atsakomybė”), o dabar už jį beveik visur kalba jo patarėjai. Dingo ir ryžtas, ir “asmeninė atsakomybė”.
Populiaraus prezidento nematome, o už jį kalba nepopuliarūs patarėjai. Rolandas Paksas paslėptas, o jo patarėjai visur šmižinėja, kalba, aiškina. Jie leidžia sau užmiršti prezidento žodžius, leidžia juos ignoruoti. Ir negi galvoja, kad po tokių veiksmų Rolando Pakso reitingai turėtų kilti lyg ant mielių. Ką veikia viešųjų ryšių skyrius?
Pasispęsti spąstai
Aišku, nesu naivus. Žinau, jog taip daroma todėl, kad programą savaip interpretavus galima daugiau mažiau ją įgyvendinti, o reklaminių pažadų - niekaip (kaip bus įvesta tvarka ir kaip man bus grąžinta viltis ir tikėjimas?). Tačiau čia ir slypi didysis pavojus: juk žmonės prisimena, ką pažadėjo R. Paksas. Beje, pagal sociologinę apklausą, provincijos gyventojai (R. Pakso elektoratas) yra labiau nusivylę, kad prezidentas nevykdo savo pažadų. Miestiečiams, kurie niekuomet ir netikėjo R. Pakso pažadais, labiau nepatinka jo asmuo. O dabar pats prezidentas apie savo pažadus nė nekalba, o jo patarėjai televizijose aiškina tik apie programą, kurios jie gyvenime nematė. Vargu ar tai suteiks tikėjimą ir viltį. Greičiau jau priešingai.
Ką reiškia visiems į galvą įkaltas šūkis “Tvarka bus”? Ar tokia tvarka kaip Raseiniuose? Juk pasirodo, kad prezidento patarėjas R. Ačas apie netvarką seniai žinojo, tik tylėjo. Ir tik prieš prasidedant šurmuliui jis apie tai informavo prezidentą. Tačiau ir informuotas prezidentas laukė žiniasklaidos reakcijos. Tik tuomet išreiškė susirūpinimą. Ar tai nerodo, kad dėmesys kreipiamas ne į problemų turinį, bet tik į jų išorę? Į padėtį, kuri gali duoti daugiausiai politinių dividendų. Tačiau ar tuomet galime tikėti kalbomis apie tikėjimą ir viltį, kurios, pasirodo, yra itin “pijarinės”?
Ar nejuokingai po tokių jo komandos veiksmų atrodo Rolandas Paksas, žadėjęs kovoti su nusikalstamumu? Ir kas apgins prezidentą, kurį išrinkome demokratiškai?
