Daiva NORKIENĖ
Virginijus Gaivenis - žurnalistas, kuriam Vilniaus mafija buvo paskelbusi mirties nuosprendį. Kaip ištverti jausmą, kad esi "medžiojamas", nervintis dėl šeimos saugumo, gultis ir keltis su užtaisytu pistoletu? Kodėl jam priklausančioje bendrovėje "Be tabu" tebedirba aktorė, ištekėjusi už prieštaringai vertinamo Tauragės verslininko? Kokias pinkles žurnalistams gali paruošti nusikaltėliai ir korumpuotos specialiosios tarnybos? Apie tai skaitykite šiame interviu.
Virginijus Gaivenis yra žurnalistas, televizijos laidų prodiuseris, turi privatų verslą. Šiemet įkūrė UAB "Virginijaus studija", kuriančią televizijos laidą "Abipus sienos". Virginijui priklauso ir 50 procentų bendrovės "Be tabu ir Co" akcijų. O kaip skaitytojams tikriausiai žinoma, šios bendrovės "produktai" - tai skandalingosios "Be tabu savaitės" laidos, taip pat anksčiau gyvavusios pirmoji "Abipus sienos" ir "Procesas X sektorius". Žurnalistas dirbo buvusioje "Komjaunimo tiesoje", vėliau virtusioje "Lietuvos rytu", vadovavo "Respublikos" dienraščio Teisėsaugos skyriui. Kaip tik darbo spaudoje periodu jis taip "nusidėjo" Lietuvos mafijai, kad prieš pat savo mirtį "Vilniaus brigados" vadeiva Borisas Dekanidzė apsisprendė "išeiti" ne vienas.
Kodėl žurnalistus vedasi žiūrėti striptizo
- Virginijau, jūs pats savo kailiu patyrėte, ką reiškia kriminaliniams nusikaltėliams stoti skersai kelio. Jausmas turėjo būti tikrai nekoks: gyventi gręžiojantis į kiekvieną įtartiną praeivį, gultis ir keltis su mintimi apie šeimos saugumą. Kaip tai ištvėrėte?
- Kiekvienas kriminalinėmis temomis rašantis žurnalistas, taip pat ir "Akistatos", neturi atsipalaiduoti. Kiekvieną akimirką būtina atsiminti: esi įdėmiai stebimas, vertinamas, bet kada gali sulaukti provokacijų, mėginimų "pakišti". Ir jeigu kokį kartelį apsižioplinai, pasidavei provokacijai, žinok, kad tokios "akcijos" seks viena po kitos ir jau neatsispirsi.
- Atsiprašau, jūs čia apie kyšius?
- Nebūtinai. Kyšiams tu gali būti paprasčiausiai "atsparus". Tačiau įsitikinus, kad papirkti neįmanoma, bus einama kitu keliu. Žurnalistas yra ne tik nusikaltėlių, bei ir korumpuotų pareigūnų taikinys. Taigi vienas iš būdų, kuriais gali mėginti tave užčiaupti, yra šantažas. Štai, sakysime, man pasiūlė vieną "labai įdomią medžiagą". Kadangi siūlė žmogus, kuris man buvo nepaprastai lipšnus, malonus ir atrodė teisingas, nutariau susitikti. Pašnekovas pokalbiui išsirinko vieną alkoholio barą, išgėrėme po taurelę, o tada buvo pasiūlyta užsukti į striptizo klubą. Tolesnis scenarijus: tavo informacijos šaltinis pasiūlo užsisakyti po merginą, o jo pagalbininkai jau ruošia užmaskuotas filmavimo kameras. Dar akimirka, ir ant tavo žurnalistinio stalo gali būti padėtos kompromituojančios juostos ar fotografijos ir pagrasinta, kad visa tai netrukus bus perduota žmonai... Tokių ir panašių mėginimų buvo ne vienas, laimė, kad mokėjau sau laiku pasakyti "ne". Taigi su provokatoriais atsisveikindavau jiems dar neįgyvendinus savo užmačių. Taigi aišku kaip dieną: tikras žurnalistas kiekvieną akimirką turi būti budrus, nes jis nuolat yra korumpuotų jėgų akiratyje.
- Minėjote korumpuotas specialiąsias tarnybas. Ką konkrečiai turite omenyje?
- Ką? Taigi viskas visiems ir taip labai akivaizdu. Pažiūrėkite, ką gaudo tarnybos, turinčios puikius atlyginimus ir be galo išpūstus etatus? Na, pagavo 200 litų kyšį paėmusį žmogelį arba kolonijos prižiūrėtoją, įnešusį "zonon" mobilųjį telefoną. Štai ir visi "nuopelnai".
- Aha, jūs manote, kad to per mažai.
- Na, žinot! Tokių sėkmingų akcijų su mobiliaisiais bet kuris žurnalistas per dieną "prikeptų" po penkias šešias. Štai pasikvieti slapta pasikalbėti kokį nors kalinių prižiūrėtoją, pasiūlai jam už 600 litų į "zoną" įnešti ir perduoti tokiam ir tokiam nuteistajam telefoną. Prižiūrėtojo alga - penki šimtai litų per mėnesį, žinot, kiek jų susigundytų tokiu darbeliu? Štai jums ir "sudėtinga" akcija, kuriai atlikti nereikia nei išpūstų etatų, nei didelės algos. Bet žurnalistui nėra kada prasidėti su tokiais niekais, turime dirbti rimtesnius darbus!
- Tai už tuos "rimtesnius" ir slapstėtės nuo Vilniaus mafijos?
- Turbūt. Kai kuriems nusikaltėliams labai nepatinka, kai apie juos teisybė parašoma. Tik vieni, matyt, supyksta daugiau, kiti mažiau... Antai prisimenu, kai apie 1992-uosius "Respublikoje" parašiau apie Kauno "Daktarų" gaują. Apie Henytę, apie Smauglį, kitus. Jų ryšius su valdininkais ir bendrus kruizus jūroje... Nežinojau, kad kai kam tiesa bus labai ne prie širdies. O vieną pavakarę - buvo dar šviesu - išeinu pro redakcijos duris ir ten pat, šalia durų, mane užpuolė keliese. Na, rimtai nesužeidė: apstumdė, apdraskė. Tik vėliau iš prokuratūros darbuotojų sužinojau, kad mane pagąsdinti užsakė toks pseudoverslininkas iš Kauno, kuris iš tikrųjų buvo giliai suaugęs su to miesto nusikaltėliais.
- Tikriausiai tai buvo velionis "Agoros" prezidentas Sigitas Čiapas?
- Tas pats. Bent man taip tvirtino operatyvininkai.
- O kuo nusidėjote velioniui Borisui Dekanidzei?
- Tuo pačiu - rašiau apie Vilniaus mafiją. Ir "Vilniaus brigados" vadeiva Borisas Dekanidzė nutarė, kad neturėčiau gyventi... Tai atsitiko prieš pat teismui skelbiant žurnalisto Vito Lingio žudikams nuosprendį. Kaip pamenate, B. Dekanidzė netrukus buvo nuteistas mirties bausme. Prieš pat nuosprendžio paskelbimą jis iš kalėjimo slapta davė įsakymą savo pavaldiniams mane "užversti".
Kentėjo šeima
Virginijus Gaivenis augina du vaikus: 11 metų sūnų Silvestrą ir 8 metukų dukrytę Emiliją. Žmona Alvyda Gaivenienė taip pat žurnalistė. Mūsų aprašomu laikotarpiu žurnalisto vaikai buvo dar visai mažučiukai, tačiau jiems, kaip ir Alvydai, teko patirti, ką reiškia būti mafijos taikiklyje.
- Kaip sužinojote, kad gresia pavojus ir būtina saugotis?
- Man apie tai pranešė prokuratūros darbuotojai. Sako, Virginijau, taip ir taip, Dekanidzė įsakė tave "užversti". Turi saugotis. Tada kuo skubiausiai aš ir mano šeima buvome išvežti iš sostinės ir paslėpti. Vienu metu buvome slepiami užsienyje, paskui - kaime. Kai maniškiai būdavo saugioje vietoje, aš galėjau grįžti. Vidaus reikalų ministerija skubos tvarka išdavė ginklą, su kuriuo nesiskirdavau nei dieną, nei naktį. Įsivaizduojate, koks tai "geras" jausmas, kai guldamasis šalia lovos dediesi užtaisytą pistoletą? Kiekviena mano darbo diena prasidėdavo tuo pačiu ritualu: ginklo užtaisymu. Nešiodavausi jį visur: ir į darbą redakcijoje, ir eidamas interviu policijon, ir net į Seimą. Ištisus trejus metus vaikščioti su užtaisytu ginklu prie širdies ir visko saugotis! Kartą tas ginklas, būdamas mano kišenėje, netyčia iššovė. Laimė, nieko nesužeidė. Bet kaip tai vargino! Kaip kentėjo mano šeima...
- Atleiskite, jie vis dar su jumis gyvena? Kiek man žinoma, žurnalistus dėl jų įtempto ir alinančio darbo antrosios pusės ištveria gana neilgai. O likti šalia tokio, kuriam dar ir nuolatinis pavojus gresia, ko gero, reikia didvyriškumo...
- Taip, mes visi kartu. Žmona Alvyda dabar drauge su manimi dirba UAB "Virginijaus studija" direktore. Abu drauge rūpinamės, kad televizijos laida "Abipus sienos" patiktų žiūrovams ir būtų objektyvi. Beje, per tuos pavojų kupinus metus supratau, kur buvo mano klaidos. Anksčiau visą save atiduodavau darbui, o šeima likdavo antrame plane. Tačiau laiku supratau, kad karjera, darbas neturėtų būti aukščiau kitų vertybių, šeimos.
Patenkintas savo komanda
- O dabar, dirbant televizijoje, neatrodo, kad atsidūrėte ramiame užutekyje? Bent jau Lietuvoje televizijos žurnalistų kol kas nešaudo. Tiesa, kartais sumuša, apvagia ir apstumdo, bet ir tai tik tuos, kuriuos visuomenė pažįsta iš eterio. Tuo tarpu redaktorių, prodiuserių indėlis į tą ar kitą reportažą lieka "už kadro".
- Neturime kada ilsėtis. Laidai "Abipus sienos" atliekame žurnalistinius tyrimus, kuriame reportažus. Stengiamės savo žiūrovui pateikti objektyvią, įdomią, savalaikę informaciją. Beje, esu labai patenkintas savo komanda: be manęs ir operatoriaus, visos kitos - moterys ir merginos. Tačiau jos triūsia atkakliai ir nepriekaištingai. Kartais net gaila pasidaro: grįžta iškoneveiktos, įskaudintos. Juk televizijos darbas labai skiriasi nuo spaudos. Laikraštyje galima išspausdinti ir anonimo informaciją, o televizijos laidai būtinas vaizdas.Taigi privalai prikalbinti įtariamąjį, nusikaltėlį ar šiaip įdomesnį žmogų, kad jis filmuotųsi. Tiesa, jei būtina, liudininko veidą, balsą techninėmis priemonėmis galima padaryti ir neatpažįstamą. Stengiamės, kad žmonės nenukentėtų.
- O kaip garbės ir orumo reikalai? Kiek pamenu, pasirodžius televizijos laidai "Be tabu", beveik kiekvienas, kurį parodėte ne iš jam patinkančios pusės, reiškė nepasitenkinimą.
- Ne tik reiškė. Kreipdavosi į teismus, pateikdavo net iki šimto tūkstančių litų ieškinius. Visus teismus laimėjome. Tik vienam žmogui teko sumokėti 3 000, nes netyčia į eterį pateko vienas tikrovės neatitinkantis sakinys.
- Jums, žurnalisto Vito Lingio premijos laureatui, taip pat laimėjusiam ir kai kuriuose kituose konkursuose, turėtų būti nepatogu, kad laidą "Be tabu" veda Ramunė Pečiulienė - moteris, savo likimą susiejusi su prieštaringai vertinamu Tauragės verslininku, kuris, pagal žmonių kalbas, susijęs su "Švininiais"...
- Ramunė Pečiulienė yra tiktai aktorė, jos pareiga - tiktai prieš kamerą perskaityti duotą tekstą. Jeigu ji bent kiek darytų įtaką laidų turiniui ar informacijos surinkimui, šaltiniams, tada, aišku, būtų blogai. Tada ji laidoje nedirbtų. Tačiau šiaip - ką žmogus myli, su kuo gyvena ar draugauja, yra jo paties asmeninis reikalas. Ir tai svarbu tik tada, jei įtartinų ryšių turintis žmogus ruoštų reportažus ar būtų masinės informacijos priemonės savininkas. Tik tuo atveju kiltų grėsmė pateikti iškreiptą informaciją.
