Vilniaus miesto taryba neseniai pritarė Vilniaus miesto bendrojo plano iki 2015 m. koncepcijai. Planą pagal sutartį su savivaldybe rengė 1995 m. jos įkurta įmonė „Vilniaus planas“.
Ši savivaldybės įmonė įkurta atlikti teritorinio planavimo, bendrojo, detalaus, specialaus, infrastruktūros ir transporto planavimo, atskirų objektų ir pastatų projektavimo, dizaino ir architektūros darbus, t. y. tas paslaugas, kurias taip pat gali atlikti ir privačios bendrovės. Nenuostabu, kad savivaldybė užsakymus skiria vienintelei savo įmonei, tačiau toks savivaldybės elgesys yra neefektyvaus viešojo valdymo pavyzdys ir leidžia neveiksmingai naudoti vilniečių uždirbtus pinigus.
Savivaldybė, be konkursų pasirašanti planavimo sutartis su vienintele bendrove, užkerta kelią konkurencijai ir jos sąlygojamam paslaugų kokybės kilimui bei kainų kritimui. Nesudarydama sąlygų savo paslaugas siūlyti viešosioms organizacijoms, mokslo įstaigoms, pvz., Architektų sąjungai, Vilniaus Gedimino technikos universitetui ar kitoms panašia veikla užsiimančioms privačioms bendrovėms (ar jų susivienijimams), savivaldybė rizikuoja miesto ir miestiečių ateitimi, prarandant daug genialių miesto planavimo idėjų bei švaisto mokesčių mokėtojų pinigus. Pasaulio praktika parodė, kad valstybinio kapitalo įmonės neturi tokio stimulo stiebtis, veikti efektyviau, teikti kuo aukštesnės kokybės paslaugas už žemiausią galimą kainą, kokį turi privačios bendrovės, tačiau savivaldybė šios praktikos nepastebi.
Esama sistema neleidžia nusistovėti tikrosioms įmonės teikiamų paslaugų kainoms. Nei miestiečiai, nei savivaldybė tiksliai nežino jų dydžio. Vertinant mažesnį valstybinio sektoriaus efektyvumą ir pasaulinę praktiką, galima teigti, kad visuomenė už valstybės kapitalo įmonių teikiamas paslaugas praktiškai visada permoka.
Savivaldybė, norėdama užtikrinti realesnę, konkurencinę paslaugų kainą ir vadovaudamasi privataus kapitalo prioriteto principu, turėtų pati ar per įsteigtą įmonę, pvz., tą patį „Vilniaus planą“, organizuoti konkursus įvairiems planavimo ir kitiems darbams atlikti, kontroliuoti, kaip laikomasi konkurso sąlygų ir vykdyti kitą koordinacinę veiklą, o darbų vykdymą pavesti viešosioms organizacijoms, mokslo įstaigoms ar privačioms bendrovėms, sudarant jų konkurenciją rinkoje.
Savu laiku sudariusi tokias sąlygas savivaldybė būtų galėjusi turėti kelias stiprias lygiavertes ir gerai argumentuotas Bendrojo plano koncepcijas, generuotas iš daugybės idėjų, vietoj dabar parengtų vienos stiprios (decentralizuotos koncentracijos) ir dviejų silpnų Bendrojo plano koncepcijų. Tokiu būdu savivaldybei sudarius sąlygas „Vilniaus planui“ konkuruoti tik pačiam su savimi, miestas bei vilniečiai prarado kelias alternatyvias miesto plėtros koncepcijas.
Kritikuotinas ir savivaldybės požiūris į patį bendrojo plano rengimą. Bendrasis planas yra svarbus miesto dokumentas, kurį rengiant turėtų dalyvauti ne vien savivaldybės sukurta monopolinė įmonė, bet ir verslininkai, bendruomenės, miestiečiai. Dabar „Vilniaus planas“, gavęs savivaldybės pavedimą, sukuria koncepciją, surengia keliolika pristatymų ir teikia miesto tarybai tvirtinti. Taip planas, nuleidžiamas „iš viršaus į apačią“, vėliau sukelia daug rūpesčių, kai gyventojams išaiškėja, kad vietoj žaidimų aikštelės iškils daugiabutis ar miškelis taps golfo aikštele.
Čia galima būtų paminėti kitų miestų, pvz., Roterdamo patirtį, kuriame sudarant bendrąjį planą aktyviai dalyvauja seniūnijos, arčiausiai gyventojų esančios ir geriausiai problemas žinančios valdžios įstaigos. Roterdame atskiram planui parengti sudaroma darbo grupė, kuri rūpinasi plano rengimu ir įgyvendinimu, o ją sudaro ne tik valstybės tarnautojai, bet ir viešasis bei privatus sektoriai. Pirmiausia kiekviena seniūnija kartu su investuotojais ir gyventojais išanalizuoja ir išdiskutuoja norimus ir siūlomus pasikeitimus, o vėliau juos pateikia koordinacinei programos įstaigai, kur vėl vyksta svarstymai, siūlymai ir tik galutinį žodį miesto strategijos patvirtinimui taria politikai.
Dabartinė tvarka, kai į paslaugų tiekimą žiūrima nevadybiškai, sudarant sąlygas švaistyti vilniečių finansinius išteklius, yra žalinga. Savivaldybė, kur tai yra įmanoma, turėtų atsisakyti vykdomos ar kontroliuojamos ūkinės-komercinės veiklos, sudaryti galimybę įmonėms konkuruoti miesto planavimo srityje, o sau arba savo įsteigtai įmonei palikti tik organizacinę, koordinacinę ir kontrolės funkcijas.
Gytis Janišius, Chorst KlausNaujosios viešosios vadybos fondas
