- Ar tu mane myli? - paklausė Sofija Valaitienė.
- Suabejojai? - tramdydamas žiovulį sumurmėjo vyriškis.
- Ar norėtum, kad būčiau tavo žmona?
- Sofija, paskaičiuok, kiek metų žadi būti mano žmona, - atkišo į priekį lūpą Laimonas.
- Ne tiek daug. Gal kokie treji, - žaismingai atkirto moteris.
Jiedu gulėjo erdviame silpnai apšviestame kambaryje, kuris buvo kartu ir miegamasis, ir svetainė. Retkarčiais čia Laimonas skambindavo pianinu, kuris stovėjo prie lango, palei sieną. Žinoma, kai užeidavo įkvėpimas. Arba kai kas nors labai gražiai paprašydavo. Pastaruoju metu ant lakuoto pianino dangčio rinkosi vis daugiau dulkių. Sofijos meilužis buvo fortepijono dėstytojas konservatorijoje, kuo anksčiau labai didžiavosi.
Ponia Sofija kilstelėjo ploną antklodę.
- Ko ten ieškai? - išsišiepė vyriškis.
- Žiūriu, ar tau dar nestovi, - prunkštelėjo moteris.
- Fui, kokia begėdė! - pliaukštelėjo jai per užpakalį Laimonas.
Ką tik pasimylėję, jie laukė, kol kūnuose vėl susikaups aistra. O per tą laiką kaip paprastai mėgdavo pasišnekėti erotinėmis temomis.
- O juk galėjau būti tavo žmona jau daugiau nei dvidešimt metų, - apsimestinai liūdnu balsu nutęsė moteris. - Bet kad tu...
- Gal pamiršai, kaip viskas buvo? - sukukeno Laimonas. - Per mano dvidešimt antrąjį gimtadienį užtikau judu su Augustu koridoriuje. O jis tave laikė va už čia, - ir uždėjo moteriai ranką ant slėpsnų.
- Maniau, kad padulkinsi, padulkinsi ir paleisi, - panoro pasiteisinti Sofija. - Argi tokio amžiaus bernai tuokiasi? Tau dar galvoj vėjai švilpavo.
- O Augustui? O jam?
- Jis dvejais metais vyresnis už tave. Visą laiką buvo už tave rimtesnis.
- Rimtesnis? Tai ko dabar suki nosį?
- O ar atsimeni, kaip pirmą kartą mane paėmei? - užuot atsakiusi svajingai suulbėjo ponia Valaitienė. - Ąžuolyne pavasarį. O kokia šilta naktis buvo...
- Ąžuolyne? Tikrai? Neatsimenu, - Laimonas atsisuko į Sofiją ir uždėjo smakrą jai ant peties. - Papasakok.
- Meluoji. Turėtum prisiminti, - ir staiga sukikeno, kilsteldama aukštyn krūtinę. - Turėjau tokias ažūrines prancūziškas kelnaites. Baisus deficitas anais laikais. Norėjau prieš tave pasididžiuoti. O tu prirėmei prie ąžuolo, kilstelėjai sijoną ir net neleidai jų nusimauti. Pavarei tiesiai.
- Negali būti! - pratrūko juoku pradėjęs tukti vyriškis.
- Norėjai pademonstruoti, koks esi kietas ir kokį aštrų įnagį turi.
Ir jie pradėjo voliotis po plačią lovą. Netrukus iš kibirkšties įsiliepsnojo ugnis, ir ponia Sofija įsileido vidun Laimoną. Pūkštė, aimanavo, spaudė vienas kitą glėbyje.
- Pakartosim? - klausinėjo Valaitienė.
- Aha, - mykė Laimonas.
Paskui išsipleikė kas sau. Krūtų griovelyje džiūstant prakaitui, Sofija kilstelėjo galvą ir pasakė:
- Atrodo, Augustas užkibo ant tos mergšės.
- Kokios mergšės? - nesuprato ar apsimetė nesupratęs Sofijos numylėtinis.
- Na tos... pasakojau. Kad tu ir užmiršti!
- Ai tos! Žinau. Pavydi?
- Durnas! Ko čia pavydėti? Aš jai antra savaitė pinigus moku. Tu tik pagalvok, moku pinigus, kad su mano vyru tratintųsi.
- Nesigailėk. Gal paliks tave ramybėje.
- Klausyk, Laimi, advokatas sakė, kad reikia nuotraukų, diktofoninių ir vaizdo įrašų. Ar tu negalėtum?
- Gal pablūdai? Tikrai negaliu. Jei Augustas mane pastebės, tuoj viską supras. Man atrodo, jis mudu įtarinėja.
- Tai ką daryti? Argi nenori, kad išsiskirčiau ir gaučiau pusę turto? O gal tau tik šito reikia: įkiši, ištrauki ir vėl miegi? - jau verksmingu balsu pradėjo priekaištauti Valaitienė. - Kol susirasi kokią kekšę!
- Nėr kitos tokios kaip tu, - paglostė Sofijos šlaunį vyriškis. - Jeigu man tavęs taip velnioniškai nereikėtų, argi kelinti metai slankiočiau iš paskos, mėginčiau iš Augusto atmušti?
Regis, tai šiek tiek nuramino ponią Valaitienę.
- Nusibodo tempti tą virvę, - pasiguodė moteris. - Treji metai, ar ne? Susitvarkytume kaip žmonės. Anoks ir tavo čia gyvenimas: viskas vienam kambary...
- Galėčiau pakalbėti su vienu tokiu, - kilstelėjo galvą Laimonas. - Buvęs mano mokinys. Baigė konservatoriją ir šlaistosi be užsiėmimo. Jis, man atrodo, galėtų tai padaryti...
- Nutuokia apie techniką? - susidomėjo Sofija.
- Užtektinai. Kaip ir visas dabartinis jaunimas. Pasikonsultuotų, jeigu reikėtų.
- Neišplepės?
- Gali būti rami. Bet kas jam mokėtų? Dabartinis jaunimas baisiai pinigus mėgsta.
- Žinoma, tu.
- Aš? Gal tau galvoj negerai? Vos galą su galu suduriu.
- Aš irgi.
- Nemeluok, Sofija. Blogiausiu atveju pasiskolink. Kad ir iš Augusto. Kai padalins turtą, atiduosi.
- Dar tai šliundrai reikia mokėti. Aš ir aš, ar ne, Laimonai?
- Galima ir nieko nedaryti, - atsuko nugarą vyriškis.
Sofijos Valaitienės akys klaidžiojo po blausiai apšviestą kambarį. Kažin ar jis neparsiveda čia kokių mergšių? Kad ir savo mokinių: paskambina pianinu, o paskui į lovą. Ir toliau muša ritmą. Jauniklės dabar visos ištvirkusios. Ypač tos, kur prie meno. O ką jam reiškia, senberniui? Ko jam nenorėti jaunų. Televizija, laikraščiai kaip pamišę dėl jaunų ir seksualių. Padulkina ir paleidžia. Ar sunku parašiuką įskaitų knygelėje padėti? "Pasirašo" vienas kitam, kaip sako jaunimas. Argi tos mergšės ką nors nutuokia apie meilę, švelnumą, prisirišimą? Išlipa iš lovos ir jau į kitą žlibina. Ar sunku kojas išžergti?
- Gal reikėtų juos supažindinti? - garsiai paklausė moteris.
- Ką tokius? - jau pradėjęs snausti murmtelėjo Laimonas.
- Tą tavo mokinį ir mano šliundrelę. Kad galėtų kartu veikti.
Vyriškis atsivertė ant nugaros, spūstelėjo sulenktą Sofijos kelį.
- O jeigu jie susiburkuos? Ar nebijai? Tas bernas velniškai simpatiškas: aukštas, juodbruvas, tikras prancūzas.
- Na ir tegu! Kad tik darbą padarytų!
- O jeigu jie į viską nusispjaus? Parodys mums špygą?
- Negaus nė cento, - įsikarščiavo ponia Valaitienė. O po valandėlės jau nusiraminusi pridūrė: - Tiesą sakant, gal dar geriau būtų. Ar mano perdylai ne per gerai tokią mergą turėti? Tegu nusvyla nagus šunsnukis. Kur tai matyta: aš moku, o jis smaginasi!?
- Manykim, kad taip nebus: aš jį perspėsiu - jokių fokusų. Vadinasi, sutarta? - plekšnodamas moteriai per šlaunį, pasakė Laimonas.
- Sutarta, - sulaikė jo ranką Valaitienė ir ėmė palengva traukti aukštyn. - Gal pakartokim, Laimi? Juk žadėjai...
- Rytoj, Sofija, rytoj. Iš pat ryto. Kad tarnyboj žvalesni būtume...
