Baraginės kaimo (Marijampolės sav.) gyventojai Kliokiai, liepos 1-ąją planavę pasveikinti savo sūnų ir brolį Joną 30-ojo gimtadienio proga, nuo tos dienos iki šiol gyvena gedulo ir nežinios nuotaikomis: pastaruoju metu Portugalijoje gyvenęs ir dirbęs Jonas birželio 29 dieną tapo buityje kilusio gaisro auka. Kaip tik šiomis dienomis Kliokiai laukia žinių iš Lietuvos ambasados Portugalijoje, kada bus parsiųsta urna su tragiškai žuvusio Jono palaikų pelenais, ir ruošiasi netradicinėms laidotuvėms.
Apie nelaimę pranešė kraštietis
Siaubinga žinia Suvalkiją, kur Marijampolės suskystintų dujų įmonėje darbuojasi Jono tėvas Algimantas Stasys Kliokys, pasiekė iškart po nelaimės Portugalijoje, Setubalo mieste. Apie sūnaus netektį tėvui telefonu pranešė kartu su Jonu darbuodavęsis kraštietis. Nors žinia buvo neįtikėtina, tačiau A. S. Kliokys per kelerius metus jau buvo įsitikinęs, kad šis Jono bičiulis yra rimtas žmogus. Nežinodami, kaip toliau elgtis, Kliokiai rinko telefonų informacijos, Vidaus reikalų ministerijos numerius, kol buvo nukreipti paskambinti į Lietuvos ambasadą Portugalijoje. Čia žinia buvo patvirtinta: Jonas Kliokys žuvęs per socialinės pagalbos įstaigoje, kur pastaruoju metu jo darbuotojams padėdavo tvarkytis, kilusį gaisrą. Nelaimė atsitikusi popietę, kai iš pagrindinio darbo parėję Jonas ir jo bičiulis ukrainietis pavargę prigulė pailsėti. Pranešama, kad gaisras socialinės pagalbos įstaigoje galėjęs kilti dėl trumpo jungimosi elektros įrangoje. Abu patalpoje buvę vyrai užduso nuo susikaupusių smalkių. Anot ambasados darbuotojų, Portugalijoje tomis dienomis tvyrojo alinanti (per 40 laipsnių) kaitra, tad nuo karščio net buvo išsilydę elektros laidai. Nebegyvus draugus aptiko į patalpas atėjęs trečiasis jų bičiulis.
Nekaltina nei valstybės, nei likimo
Jonas, Lietuvoje dirbęs staliumi, pasvajodavo apie didesnį uždarbį ir po skyrybų su žmona ryžosi pats išbandyti savo laimę užsienyje. Pažįstamų sugundytas jis 2001-ųjų pavasarį išvyko į Portugaliją, tačiau tuoj pat grįžo, nes visa grupelė lietuvių, tepasiekus Ispaniją, buvo sumušta ir apiplėšta. Galbūt tai buvo likimo siųstas ženklas, kad užsienis - ne pati geriausia išeitis uždarbio ieškantiems lietuviams? Tačiau po mėnesio Jonas ryžosi keliauti dar kartą. Tuokart kelionė buvo sėkminga, ir netrukus Jonas savo artimuosius nudžiugino turįs darbą, pastogę ir draugų.
- Nuo to laiko mes savo sūnaus taip ir nematėme - nebuvo grįžęs jokių atostogų, neplanavo jų ir artimiausiu metu, - graudinosi Jono mama. - Bendraudavome labai dažnai - laiškais, telefonu. Kartais atrodydavo, kad Jonas ne užsienyje, o tik kitame Lietuvos rajone. Jautėme jo nuotaikas, žinojome naujienas. Jis atsiųsdavo pinigų - juk Jurbarke likusi jo devynmetė dukrelė, su kuria ir mūsų ryšiai nenutrūkę. Jonas džiaugėsi savo kasdienybe Portugalijoje ir kvietė atvykti sesers vyrą. Šis nevažiavo, nes šeimoje viena po kitos gimė dvi dukrelės...
Anot tėvų, pastaruoju metu Jonas Portugalijoje vis kaitaliodavo darbus - ieškodavo, kur geriau. Su keturiais bendraminčiais iš Ukrainos buvo įsirengę trijų kambarių butą apleistos gamyklos patalpose. Rodės, viskas jiems gerai.
Jono motina Janina Angelė Kliokienė neslėpė kadaise labai priešinusis Jono norui dėl geresnio uždarbio palikti Lietuvą ir materialinės gerovės paieškoti užsienyje, tačiau dabar nelinkusi kaltinti nei šalies ekonomikos lygio, genančio jaunimą uždarbiauti į svečias šalis, nei likimo. Moters teigimu, gal ir būtų galima ieškoti kaltųjų dėl tragiškai pasibaigiančių lietuvaičių likimų toli nuo gimtinės, tačiau tai esą nieko nepakeis. Kai kalbėjomės, Kliokių mintys buvo užimtos vieninteliu rūpesčiu - kaip kuo greičiau parsigabenti Jono palaikus į Lietuvą.
Iš dviejų blogybių rinkosi mažesnę
Kaip vis dažniau tenka išgirsti, Lietuvoje likusius žuvusiojo artimuosius, sužinojusius apie nelaimę, prislėgė ne tik gedulo skausmas, bet ir įvairių problemų našta. Pirmiausia - pinigų tolimai kelionei stoka. Juk Jonas savo šeimynykščius paliko ne prabangos ar naujų įspūdžių vedinas, o genamas skurdo. Vyras tikėjosi geresnio materialinio gyvenimo, o baigėsi tuo, kad dabar finansiniais rūpesčiais aptemdė savo artmiausių žmonių kasdienybę. Kliokiai norėtų patys pamatyti karste sūnaus kūną, paskutinį kartą paglostyti veidą, atsisveikinti ir palaidoti jį tradiciškai. Pradėję domėtis tokiomis galimybėmis jie sužinojo kosmines tolimos kelionės kainas. Be to, neatsirado nė vienos laidojimo paslaugas teikiančios įmonės, kuri apsiimtų vasarą parvežti Jono kūną karste ne vien dėl didelių išlaidų - abejojama, ar pavyktų kūną pargabenti iš labai tolimo krašto per alinančius karščius. Liko vienintelis kelias - palaikų kremacija ir pelenų sauja urnoje. Rinktis tokį variantą (beje, taip pat nepigų) Kliokiams patarė Lietuvos ambasados Portugalijoje darbuotojai. Jie įsipareigojo sutvarkyti visus organizacinius reikalus ir išsiųsti urną į Lietuvą. Beje, kol Portugalijoje vyko Europos futbolo čempionatas, šalis gyveno šio renginio įspūdžiais ir jokių rimtų problemų nesprendė.
- Žinoma, mes labiau norėtume palaikus parsigabenti karste, tačiau rinkomės mažesniąją iš dviejų blogybių, - nuliūdusi kalbėjo Jono motina.
Parama teikiama ne visiems
Marijampolės policijos komisariate sulaukus atsiųstų gaisre žuvusio lietuvio nuotraukų, Kliokiai buvo pakviesti atpažinti sūnaus ir brolio. Nė vienas jų neabejojo, kad nuotraukose - tikrai Jonas. Per gaisrą vyro veidas nebuvo paliestas ugnies.
Privalėdami susitaikyti su žinia apie netektį Kliokiai, pasvėrę savo finansines galimybes (pirminiais duomenimis, reikėtų iki 10 000 litų urnai su pelenais pargabenti), kreipėsi pagalbos į Marijampolės savivaldybę. Nors yra išleistas Lietuvos Vyriausybės nutarimas, kuriuo skelbiama apie paramą Lietuvos piliečiams, ketinantiems parsigabenti užsienyje mirusių ar žuvusių artimųjų palaikus, tačiau, pasirodo, šis nutarimas taikomas ne visiems - besikreipusysis turi būti visiškas bėdžius ir skurdžius. Kadangi Kliokiai yra vidutiniškai materialiai gyvenantys žmonės (Jono motina darbuojasi namų ūkyje), jie tiesiog "netilpo" į įstatymo reikalavimų "rėmus". Kaip "Akistatai" sakė Marijampolės savivaldybės atstovė spaudai Aurelija Baniulaitienė, tikėtosios kelių tūkstančių litų paramos Kliokiai negaus, tačiau dar galėtų kreiptis dėl vienkartinės pašalpos.
Kelis tūkstančius litų A. S. Kliokiui, organizuojančiam sūnaus palaikų parsigabenimą, paskyrė jo darbovietė. J. A. Kliokienė "Akistatai" sakė, kad įvairias pinigų sumas jai jau siūlė ir keli kaimynai, draugai, giminaičiai - nuo keliasdešimties litų iki kelių šimtų. Iki reikiamos sumos - dar toli. Visiems pagalbos ranką tiesiantiems žmonėms dėkinga J. A. Kliokienė neslėpė: morališkai nelengva priimti šią paramą, tačiau troškimas gimtinėje turėti sūnaus kapą yra didesnis už visus kitus jausmus. - Jeigu išvykstantieji į užsienį susitvarkytų kelionės draudimo reikalus, įvykus nelaimei rūpesčių būtų mažiau, - nepraradęs sveikos nuovokos pripažino A. S. Kliokys. - Bet dauguma išvažiuoja nežinodami, ar gaus darbą, kiek laiko bus, kada grįš, tad dėl draudimo, kuris nėra privalomas, galvų nesuka. Be to, visi mes galvojame, kad nelaimės paliečia tik kitus...
Dukterų į užsienį nebeleistų
Tris dukteris ir vienintelį sūnų, vyriausiąjį, kurio dabar neteko, užauginusi Janina Angelė Kliokienė po šeimą ištikusios tragedijos įsitikinusi: nė vienos dukters nebeišleisianti skalsesnės duonos ieškotis užsienyje. Sūnaus netektis namus užgulė juodu gedulu. Anot Jono motinos, kol nepasilaidojo sūnaus, visas 24 valandas per parą galva užimta viena mintimi - kaip ištverti, kaip patikėti, kad Jono nebėra ir nebebus. Per pastaruosius pustrečių metų šeima išgyvena ketvirtųjų artimiausių žmonių laidotuvių skausmą. Galvoti apie ateitį padeda tik augantys Kliokių anūkai - vienas berniukas ir penkios mergytės, kurių jauniausioji gimė praėjus bemaž savaitei po tragedijos Portugalijoje. Anot Janinos Angelės, jos giminėje labai pasitvirtina liaudies išmintis, kad ateinanti nauja gyvybė išveda į nebūtį kitą giminės žmogų...
Pastaruoju metu (po gegužės 1-osios) lietuvių, išvykstančių į užsienio šalis ieškotis darbo, sparčiai daugėja. Logiška, kad gali padaugėti ir lietuvių, prislėgtų kančios dėl jų artimuosius ištinkančių tragedijų bei nelaimių toli nuo namų. Gedinčių Kliokių šeimos problemos gali pasikartoti ne vienoje lietuvių šeimoje. Asmenys, norintys ir galintys padėti gedintiems tėvams nors truputį sumažinti užgriuvusią skolų naštą, gali tai padaryti: Algimanto Stasio Kliokio sąskaitos Vilniaus banke numeris yra LT647044000175615606, banko kodas 70440.
