Šimtai tūkstančių, o gal ir visas milijonas padėvėtų, daužtų, problemiškų automobilių po Nepriklausomybės atkūrimo atgabenta į Lietuvą iš Vakarų šalių. Turguose, per skelbimus ar kitaip įsigydami senieną retas susimąstome apie tai, kad kiekvienas jų turi savo istoriją, kiekvieną jų gaubia sunkūs išbandymai, nemigo naktys, rizika, apgaulė, o gal ir kriminalas.
Šis pasakojimas kaip tik apie tai, kaip vienas nors ir simpatiškas golfiukas jį parvairavusiam tautiečiui atnešė daugiau skausmo ir nusivylimo, nei džiaugsmo ir pasitenkinimo akimirkų.
Kaip ir daugelis tėvynainių, Petras N. iš vieno provincijos miestelio nusprendžia užsiimti populiariu, netgi prestižiniu tapusiu automobilių bizniu. Pagal laikraščio skelbimą surado firmą, kuri jį ir dar devynis panašius nugabena į Vokietijos Hanoverio miesto automobilių turgų. Svajotojus išlaipinęs mikroautobusas suskuba dingti nežinoma kryptimi. Automobilių turgaus nepanoro aplankyti ir šeši buvę bendrakeleiviai. Tarp svetimtaučių, padėvėtų, aplamdytų, sugedusių automobilių margumyne liko keturiese. Petras iškart sumetė - visi pradininkai, naujokai šiame versle. Tik išvydę pirmų automobilių kainas juos ištiko šokas. Priblokšti vyriškiai negalėjo suvokti, kodėl Vokietijos turguje automobilių kainos kur kas aukštesnės nei Lietuvoje. Šios mįslės tąkart taip ir neįminė. Nė vienam taip ir nepavyko tarp tūkstančių automobilių atrasti bent kiek pigesnio. Pigių automobilių, kurių pilna Lietuvos turguose, net nesimatė. Keista. Du lietuvaičiai nusprendžia nesiblaškyti ir savo keliais grįžti į Lietuvą. Petras su Juozu iš Šiaulių ruošiasi vykti į Belgijos Antverpeno miestą. Vyrai turi šykščios informacijos, kad šio miesto turgus pasižymi žemomis automobilių kainomis. Vakare vyrai, už bilietus sumokėję po šimtą penkiasdešimt vokiškų markių jau rieda traukiniu maršrutu Hanoveris - Paryžius. Visą naktį traukinys dunda Vokietijos, Olandijos, Belgijos bėgiais. Pasieniuose jokios kontrolės, po vagonus tik vaikšto senyvas bilietų kontrolierius. Keleiviai vis keičiasi - vieni išlipa, kiti įlipa.
Apie stotis niekas neinformuoja, autobiznieriai orientuojasi pagal laikrodžio rodykles, priešingu atveju galima pralėkti nedidelę Belgijos dalį ir atsidurti Paryžiuje.
Antverpeno turgus irgi nustebina. Tik ne pigiais automobiliais. Po turgų pikti, nekalbūs, pervargę šmižinėja būriai tėvynainių, čia daug rusakalbių, jų tiesiog knibžda visas turgus. Nėra tik taip reikalingų pigių automobilių.
Petras žūtbūt pasiryžęs Belgiją palikti ratuotas. Nuo visų atsiskyręs, vienas lėtai tapena nuo automobilio prie automobilio, derasi su jų savininkais. Pagaliau pavyksta aptikti keletą pigesnių opelių, fordų, netgi mersedesų, tačiau išgąsdina galingi jų varikliai.
Pagaliau, baigiantis turgaus dienai, viename tolimame kampe Petras aptinka vienišą, užmirštą, tačiau anaiptol neapleistą golfiuką. Tvarkingas, tamsiai mėlynos, kaip Atlanto vandenyno spalvos, lietais ratlankiais, daug kitų privalumų. Kaina, lyginant su kitomis, tiesiog simbolinė. Pardavėjas užsiprašo tik penkių šimtų Vokietijos markių. Keista, kaip jis nesudomino gausių pirkėjų ? Petras spontaniškai nusprendžia - jam paprasčiausiai pasisekė. Netrukus jis jau sėdi tvarkingame salone, suka užvedimo raktelį. Tyliai, monotoniškai suburzgia golfiuko variklis. Iš išmetimo vamzdžio pasirodo melsvas vos matomas dūmelis. Svajonė - ne automobilis, tikras saldainiukas. Petras iš pasitenkinimo net praranda nuovoką, jis jau įsivaizduoja, kaip šis pirkinys sudomins išrankų Lietuvos pirkėją, o jam atneš nemažą pelną. Norisi kuo greičiau su golfiuku išlėkti į greitkelį. Šiame nuošaliame kampe jo net neįmano pajudinti iš vietos, golfiukas tiesiog įspraustas tarp didelių, galingų griuvenų. Laukti turgaus pabaigos, kol šalimais esantys monstrai užleis kelią, Petras nesiruošia. Jis dar ir dar kartą apžiūri golfiuką, atidaro variklio dalies antvožą. Visa mechaninė dalis vos ne nauja, jokios tepalo dėmelės, net dulkių. Ne, laukti negalima. Pardavėjo užklausia apie dokumentų įforminimą. Pasirodo, nėra jokių problemų. Net nereikia niekur eiti, čia pat atvyks firmos atstovas ir viską per minutę įformins. Štai ir tariamas firmos atstovas. Tiesiog ant automobilio kėbulo užpildo stebėtinai primityvų firminį pardavimo dokumentą, demonstratyviai teškia antspaudą. Kaip su tranzitiniais numeriais? Čia irgi problemų nėra. Buvęs automobilio savininkas jį palydi į netoliese esantį garažą, kur senyvas belgas rankiniu būdu iš aliuminio lakštų gamina tranzitinius numerius. Prie jo nutįsusi ilga eilė. Laukti reikėjo bent valandą. Grįžęs golfiuką randa vienišą, monstrai jau išsidanginę. Tolėliau esantys belgai kažkaip įdėmiai stebi lietuvį. Petrą apima negera nuojauta. Pagaliau golfiuko variklis vėl suburzgia, Petras nuspaudžia sankabą, įjungia pavarą, čia pat pasigirsta keistas metalo traškesys greičių dėžėje, o automobilis tik sudreba, gal metrą šokteli iš vietos ir sustoja. Petrą išpila šaltas prakaitas. Akies krašteliu mato, kaip jį įdėmiai stebi belgai. Regis jiems vaizdas jau ne svetimas.
Petras nusprendžia golfiuką grąžinti į pirmykštę padėtį, įjungia užpakalinę pavarą, tačiau automobilis tarsi įkastas stovi vietoje. Belgų žvilgsniai ima nervinti. Nejaugi teks pirkinį palikti. Lieka dar vienas variantas. Petras drebančia ranka įjungia antrą pavarą, švelniai atleidžia sankabą, jo dideliam džiaugsmui golfiukas šoka į priekį. Belgai nustebę, to jie nesitikėjo, tyliai dairosi tarpusavyje. Golfiukas palieka turgaus teritoriją. Petras įjungia trečią, netrukus ir ketvirtą pavarą. Yra netgi penkta, ji bus reikalinga greitkelyje.
Greitkeliu golfiukas rieda stebėtinai lengvai, be priekaištų. Padėtis nėra beviltiška. Petro nuotaika pagerėja, apsipranta ir su greičių dėžės gedimu. Stebėtinai greitai palieka Belgiją, kiek sunerimsta artėdamas prie Vokietijos sienos, tačiau nei vokiečių pasieniečiai, nei muitininkai juo nesidomi, kiek sumažinęs greitį, jis jau Vokietijoje. Taip įveikia ir šią šalį. Nuotaiką vėl sugadino Lenkijos muitininkai. Jiems įtarimą sukelia automobilio pardavimo dokumentas. Lenkai reikalauja grįžti į Belgiją ir tvarkyti dokumentus. Petras nenusileidžia. Jis karštai įrodinėja, kad ne jis formino dokumentus, taigi neturįs ir atsakyti. Netikėtai lenkai nusileidžia ir leidžia kirsti sieną. Deja, problemos nesibaigė ir Lenkijos keliuose. Vos ne kas keli šimtai kilometrų jį stabdo kelių policija. Jie taip pat atkreipia dėmesį į įtartinus dokumentus, tačiau vokiškos markės gelbsti padėtį. Priartėjus prie Rusijos sienos (Petras nusprendžia Lietuvą pasiekti kirsdamas Kaliningrado sritį), piniginė kaip reikiant ištuštėja.
Petro laimei, rusai nebuvo priekabūs, vėl pasinervinti teko jau Panemunės pasienio ruože. Lietuvių muitininkai buvo nesukalbami, jie griežtai reikalauja grįžti į Belgiją ir parsigabenti tinkamus dokumentus. Tam Petras neturi nei jėgų, nei lėšų. Apimtas gilios nevilties jis atsisėda prie muitinės laiptų. Taip ir sėdi, valandą, dvi..., ateina naktis. Pagaliau prieš vidurnaktį juo vėl susidomi. Muitininkai paima jo dokumentus, netrukus grįžta ir Petro nuostabai leidžia įvažiuoti į Lietuvą. Dokumentų neformina, tai jis privalės atlikti vidaus muitinėje pagal gyvenamąją vietą. Vietinė muitinė Šiauliuose įformina pirkinį. Lieka jį įregistruoti kelių policijoje, deja, čia dokumentai vėl užkliuvo, tačiau gelbsti pareigūnų gailestingumas. Pareigūnai užklausia Interpolą, po mėnesio atėjus atsakymui, kad automobilis nevogtas, jis registruojamas. Lieka paskutinis, gal sunkiausias kelias - surasti automobiliui pirkėją. Remontuoti, keisti greičių dėžės Petras nesiruošia, nebenori papildomų išlaidų, taip golfiukas vietoje planuoto pelno atneša nemažų nuostolių. Pirkėjo ilgai nepavyksta rasti, sugedusio automobilio niekas nenori, visi nori važiuoti tuoj pat. Pagaliau po ilgų paieškų realus pirkėjas atsiranda Kauno automobilių turguje. Tiesa, pirkti jis nesiruošia, siūlo keitimo variantą su priemoka į mikroautobusą. Petras net nedvejoja, jo tikslas - bet kokia kaina atsikratyti golfu. Jis intuityviai nusprendžia, kad prieš jį - toks pat nelaimėlis, tačiau į problemą nutaria nesigilinti, rizikuoja. Apiforminus keitimą notarų kontoroje, Petras pasiskubina pirmas sėsti į mikroautobusą ir kuo greičiau dingti, palikti daug nervų, laiko, jėgų ir lėšų pareikalavusį golfiuką.
V. Budrys
