Sigitas STASAITIS, Remigijus RAINYS
Klaipėdietis Vladas Zlatinas (21 m.), gatvėje siūlydamas prekes, įrodė esąs nekvailas vyras. Per dieną maldamas liežuviu jis perprato prekybos psichologiją, pastebėjo, jog protingai kalbant menkavertį, pirkėjui net nereikalingą niekalą galima įsiūlyti kaip gerą daiktą už neblogą kainą.
Jei vaikinas būtų įsteigęs savo įmonę ir verslu užsiėmęs legaliai, policija jam ir šiandien nieko negalėtų padaryti. Vladą pražudė godumas - valstybei jis nepanoro mokėti absoliučiai jokių mokesčių, be to, pelno siekė spjaudamas į siūlomų prekių kokybę.
V. Zlatino biznio esmė labai paprasta - turguje jis nusipirkdavo keletą pačių pigiausių telefono aparatų, kuriuos susikrovęs į rankinę eidavo per butus. Įrodyta, jog pravėrusiems duris žmonėms Vladas dažniausiai prisistatydavo esąs "Telekomo" darbuotojas, nors pats jis tai ir neigia. Patiems nepatikliausiesiems komersantas parodydavo patento pažymėjimą. Žmonės paprastai nepastebėdavo, jog patente prekyba telefonais visai neįrašyta, o ir jo galiojimo laikas seniai pasibaigęs.
Vladą pirmiausia domindavo, koks bute telefonas. Jei modernus, su mygtukais, komivojažierius apsisukęs droždavo toliau, o aptikęs seno tipo aparatą, kuriuo skambinant reikia sukti diską, pradėdavo paruošiamąjį darbą liežuviu. Pirmiausia jis pameluodavo, jog žmogui "Telekomas" netrukus įves skaitmeninę telefono liniją ir senasis telefonas nebeveiks. Šiam susimąsčius klaipėdietis nieko nelaukęs iškraudavo savo rankinę ir pasiūlydavo išsirinkti telefoną pagal skonį bei kainą. Tardytojos atvestas V. Zlatinas "Akistatai" teigė, jog kaina priklausydavo nuo buto savininko išvaizdos - dirbdamas komivojažieriumi gatvėje Vladas išmoko "iš akies" nustatyti, ar žmogus patiklus ir kiek gali mokėti. Pasak "monterio", prijungdamas telefoną prie kainos, už kurią aparatą pats būdavo pirkęs, paprastai pridėdavęs 29-49 litus. Galutinė kaina visada baigdavosi devynetu - taip reikalauja prekybos psichologija.
Reikia pripažinti, kad prijungdamas naują telefoną V. Zlatinas elgėsi sąžiningai - pirkėjui pademonstruodavo, jog telefonas veikia: prieš paimdamas pinigus jis paskambindavo savo draugui į mobilųjį telefoną, po to paprašydavo, kad ir jis pirkėjui paskambintų.
Netrukus biznis taip įsisuko, jog V. Zlatinas vienas ėmė nebespėti. Į pagalbininkus jis pasikvietė kiemo draugus Aleksą Doveiką (21 m.) bei Ruslaną Latoną (22 m.). A. Doveika, kaip ir Vladas, ėjo per butus ir siūlė telefonus, o Ruslanas buvo vairuotojas bei "kokybės inspektorius" - tai į jo mobilųjį telefoną skambindavo V. Zlatinas su A. Doveika, kad pirkėjas pats įsitikintų pirkinio kokybe.
Trijulė jau prisipažino ne vieną dešimtį telefonų pardavusi Klaipėdoje, kur biznis sekėsi geriausiai. Po to vyrukai ėjo per butus Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Mažeikiuose, Marijampolėje, Šilalėje, Skuode, Gargžduose, Kretingoje ir kituose miesteliuose. Savo nelaimei, komivojažieriai galiausiai atvyko į Šiaulius.
V. Zlatino biznį sugadino prasta telefonų kokybė (keliems Šiaulių pensininkams, sumokėjusiems po 49-109 litus, aparatai sugedo jau tą pačią dieną) bei pačių pardavėjų suktumas. Būdami techniškai neišprusę jie nesuprato, kad kai kurie turguje parduodami pigiausi kiniški telefonai netinka mūsų telefonų linijų įtampoms, todėl nėra sertifikuoti.
Šiuo metu visi trys komivojažieriai suimti. Jiems iškelta baudžiamoji byla dėl sukčiavimo.
... kiti atiminėjo
Kauno Žaliakalnio policijos komisariato kriminalinės policijos pareigūnai sulaikė Eugenijų Merčaitį (19 m.), kuris iš žmonių atiminėdavo mobiliojo ryšio telefonus. Kadangi jis tėra vos 1,6 metro ūgio ir smulkaus kūno sudėjimo, užpuldinėdavo moteris, nepilnamečius vaikinus ir merginas. Kurį laiką sėkmingai plėšikavęs vyrukas įkliuvo, kai vidury baltos dienos užpuolė Žeimenos gatve iš mokyklos grįžtančią keturiolikmetę.
Šį kartą praeiviai neliko nuošalyje. Išgirdę merginos pagalbos šauksmą jie nutvėrė Eugenijų ir jam talkinusį Vytautą (16 m.) ir iškvietė policiją. Apklausę įtariamuosius policijos pareigūnai nepilnametį Vytautą, kuriam šis "žygis" buvo lyg ir pirmasis, paleido į namus, o Eugenijų Merčaitį uždarė į areštinę. Apklausiamas E. Merčaitis gana noriai bendravo su policija, nes, matyt, nesitikėjo, kad atsiras ir daugiau jo nuskriaustų žmonių. Kai žiniasklaidoje buvo paskelbta apie įtariamojo mobiliųjų telefonų plėšiko sulaikymą ir paprašyta kreiptis kitus nuo jo nukentėjusiuosius, į policijos komisariatą atėjo studentė Jūratė K. (24 m.). Mergina buvo užpulta sausio 14 dieną, kai apie vidurnaktį ją iki namų automobiliu atvežęs draugas palinkėjo labos nakties ir nuvažiavo.
Kriminalistams surengus atpažinimo procedūrą, Eugenijui, sėdėjusiam su dar dviem panašaus amžiaus ir kūno sudėjimo piliečiais, pasak pareigūnų, net žandikaulis atvipo, kai pamatė pro duris įžengiančią Jūratę. Matyt, todėl, kai iš kabineto išėjo atpažinimo dokumentus pasirašę kviestiniai, Eugenijus stipriai trenkė galvą į stalo kraštą ir prasiskėlė kaktą. Teisėtvarkininkų iškviestas greitosios pagalbos ekipažas nugabeno susižeidėlį į Kauno medicinos universiteto klinikas, kur jam buvo susiūta ir aptvarstyta kakta. E. Merčaitis pagalbą teikusiems medikams teigė, jog prieš jį smurtavo policijos pareigūnai. Vaikinas išvardijo įvairias kūno vietas, į kurias jį esą "daužę mentai", tačiau gydytojai net ir po detalios apžiūros jokių kitų sužalojimų ar mėlynių neaptiko. Pagal galiojančią tvarką Eugenijus Merčaitis specialiu etapu išgabentas į įkalinimo vietų ligoninę, įsikūrusią Lukiškių kalėjime-tardymo izoliatoriuje.
