Šių metų lietinga vasara, manau, daugeliui žmonių sukėlė melancholišką graudulį. Nors mūsų sieloj to graudulio ir taip visada užteko. Prisiminkim: "Tykiai tykiai Nemunėlis teka..." Tai daina apie kažkieno kančią, netektį... Šiomis dienomis nejučia prasiskverbia mintis, kad tokia mazochistinė kančios apoteozė kažkam labai maloni. Ypač kai apie kančias kalba mažiausiai kentėjusieji.
Nepamirškime, kad vieno žmogaus kančia - ne tautos kančia. Kad vieno žmogaus vienatvė - ne tautos vienatvė.
Neseniai mane irgi buvo apnikęs įkyrus vienišumo jausmas, jog, atrodė, šunimi kauk. Tačiau kai vienoje televizijos laidoje išgirdau kauniečio kompozitoriaus Juliaus Siurbio pagal mano tekstą parašytą dainą "Nemuno vingiai", tas vienišumo jausmas lyg saulėtekyje rasos lašelis tučtuojau pradingo. O dar laiškelis iš Kauno... Laiškai, laiškeliai... Kartais mintimis perbėgu būrius pažįstamų - klasės draugų, kolegų, mylimųjų, kaimynų. Kur jie, ką veikia, kaip ir kuo gyvena? Mums nebereikia vieniems kitų, mes vieni kitiems neįdomūs, nereikalingi. Kartasi net artimi giminės susitinka nebent per vestuves ar laidotuves. Pasikeitėme, atitolome, "susisluoksniavome". Visai praėjo mada rašyti laiškus. Brangu? Teisindamiesi, kad brangūs pokalbiai telefonu, retai paskambiname draugams, giminėms. Taupome... O jei ir paskambiname - kalbame tik apie tai, kas naujo, kas geresnio, kas blogesnio... O kas gilesnio, kas skaudesnio - čia ne telefonu... Taip ir lieka daug kas iš širdies gilumos nepasakyta.
O juk nėra geresnio būdo išsikalbėti, kaip viską išlieti baltame popieriaus lape. Nes užrašytas žodis visai ne tas pats, kas ištartas: jį gali daug kartų skaityti, džiaugtis, nešiotis prie širdies, jis ilgai šildo, jis neišdyla, nepranyksta, neužsimiršta. Deja, vis mažiau laiškų vieni kitiems rašo draugai ir mylimieji. Kiek teko girdėti, nebent jų daugiausia gauna kaliniai. O juk kažkada šimtus laiškų gaudavau aš pats, kai "Jaunimo gretų" žurnalas paskelbė, jog noriu susirašinėti su pradedančiaisiais poetais.
Gintaras Patackas, Donaldas Kajokas, Dalia Kudžmaitė, Gražina Cieškaitė ir daugelis kitų - šiandien jau žinomi poetai, nors tada visi buvome poezijos pradžiamoksliai. O sveikinimų atvirukai, įvairiomis progomis gauti iš bičiulių, įstaigų, redakcijų...
Taigi jeigu aš šiandien gausiu laišką, būsiu bent 75 procentais laimingesnis už tuos, kurie jo negaus. O jeigu jame dar rasiu viltingą ir guodžiamą žodį - Raseinių krašte galiu pasijusti pačiu laimingiausiu. Todėl rašykite vieni kitiems ir vienatvės šešėliai jums atrodys lyg gražiausios vaivorykštės gijos.
Kęstutis Astrauskas, Raseiniai
