Vakaras duobėje
Priėjome neaukštus kalnus. Kai Tania pamėgino suktelėti arčiau akmenų, Saša kažko suriko. Pavartęs akis parodė smėlyje vos matomus gyvatės pėdsakus. Kitas porą valandų tie pėdsakai man vaidenosi visur.
Staiga kupranugaris sustojo prie vieno didelio riedulio. Arti nebuvo matyti jokios palapinės. Tačiau tiesiog už to didelio riedulio buvo iškasta maždaug 4x4 metrų žeminė. Kaip paprasta beduinų palapinė, ši duobė buvo uždengta šakomis. Čia mums teko miegoti. Žeminėje stovėjo du indai su vandeniu ir dėžė su cigaretėmis bei sausainiais. Temo labai staiga - nespėjo nė primuse užvirti vanduo. Tebuvo tik trys puodeliai. Gėrėme iš eilės. Arabai dar turėjo pasiėmę sūrio ir paplotėlių. Kalbėjomės tik apie nuovargį, galvos skausmą. Alina dar pasakojo apie vieną merginą iš savo kaimo, kuri "dirbo Izraelyje šokėja, o dabar gyvena Vokietijoje, ištekėjo už labai turtingo žmogaus ir rašo mamai laiškus..." Man galvoje sukosi tik viena mintis - kaip nors šiek tiek apsiprausti. Nusprendžiau tai padaryti, kai eisiu šlapintis. Tamsoje už riedulio galima pasislėpti nuo nuolatinio Sašos sekimo. Bet tolesni įvykiai visiškai sugriovė mano planus. Visą naktį pratupėjau duobėje verkdama ir iš baimės kalendama dantimis...
...Į žeminę įšliaužė raudodama moldavaitė Alina ir sudejavo:
- Mane išprievartavo...
- Kas?!
Naktis. Vietoj prezervatyvo - maišelis
Vienu metu su kitomis merginomis sėdėdama prie primuso pastebėjau, kad vėl apsisvaiginęs narkotikais Saša kažkur pradingo. Roza blogai jautėsi, tad jau miegojo žeminėje. Su mumis nebuvo ir Alinos. Pamaniau, kad ji irgi nutarė pamiegoti. Bet Saša su Alina pasirodė vienu metu. Beduinas atėjo pas mus, o Alinos figūra tik šmėstelėjo tamsoje ir pradingo žeminėje. Aš nuspėjau, kas atsitiko, ir nubėgau prie duobės. Iš tamsos sklido kūkčiojimas. Iš pradžių apčiuopiau degančią miegančios Rozos kaktą. Po to kampe aptikau verkiančia, susigūžusią Aliną. Saša, pasirodo, užspeitė ją už akmens, kai ta atliko gamtinius reikalus.
- Jis prispaudė mane prie akmens, pradėjo graibyti tarpukojį, - virpėjo nuo raudos Alina. - Aš ištrūkau, bet pargriuvau, nes buvau nusismaukusi džinsus. Jis trenkė man per veidą: "Aš tave nusipirkau!" Maldavau... Norėjau apgauti, kad sergu AIDS, kad reikia gumytės, na prezervatyvo... O jis pasakė: "Turiu prezervatyvą", išsitraukė iš užančio polietileninį maišelį, apsisuko juo ir... Taip skauda!..
- O ko tu nerėkei? - uždaviau kvailą klausimą.
- Buvo gėda. Noriu namoooo!..
"Aš tave nusipirkau". Iš kur tokia kvaila frazė?" - pulsavo mano galvoje. Negalėjau atsikratyti minties, kad beduinai galbūt mus veda visai ne į Izraelį, o į kokį nors dykumose pasiklydusį arabų kaimelį. Siaubui nebuvo ribų. Alina, nenustodama kūkčioti, užsnūdo. Išsitraukiau iš liemenėlės mobilųjį ir slėpdama ekraną, kad, neduok Dieve, nesimatytų šviečiantis ekranėlis, jį įjungiau... Nebuvo ryšio. Gelbėtojų sraigtasparniai, OMON-as nuplaukė, nes buvau neapgalvojusi vienos detalės - dykumoje telefonas neveikia! "Galas!" - supratau aš ir įsirėmusi į sieną taip pat pravirkau.
Greit ir kitos merginos atėjo gultis. Beduinai liko lauke. Aš visą naktį prasnūduriavau apglėbusi kelius. Labai norėjau šlapintis, bet iki ryto taip ir neišsiropščiau iš duobės. Bukas skausmas galvoje, prakaito kvapas, drebulys nuo kiekvieno šlamesio...
Atsisveikinimas su gyvenimu
Paryčiui, galutinai apsėsta niūrių minčių, kad niekuomet nebegrįšiu namo, parašiau laišką tiems, kurie manęs ieškos. Keli sausi faktai: kas aš, iš kur, kas ir kada mane čia atvedė... Ir kelios eilutės mamai ir tėčiui. Atsisveikinimas...
Mus prikėlė dar neprašvitus. Saulė dar nebuvo patekėjusi, kai mūsų karavanas vėl pajudėjo. Po vienu akmeniu palikau prislėgtą savo laiškelį.
Diena buvo tokia pat: kepinanti saulė, nežmoniškas galvos skausmas. Sutikome penkis skorpionus. Juodi, užriestomis uodegomis mirtį nešantys gyviai sustingdavo už poros metrų nuo mūsų kojų. Bet jie man buvo panašūs į sapną, o ne į realybę, kaip ir pastarųjų dienų įvykiai. Baimę pakeitė kažkoks bukumas. Kur kas labiau nei skorpionų bijojau palydovo Sašos.
Vakare vėl sustojome nakvoti žeminėje. Šįkart prasmegau nebūtin. Sapnavau košmarus. Rytą pamatėme, kad mums visoms iš nosių bėga kraujas. Rozai - ir iš ausų.
Tikriausiai mane ištiko šokas, nes jau nebenorėjau nei verkti, nei kasytis. Beveik nesustodavome ilsėtis - beduinai labai skubėjo. Jau tada supratau, kad išgyvensime ne visos, ir susitaikiau su ta mintimi. Bet kai užėjome minų lauką!..
Trečia para. "Atsargiai - minos!"
Trečią dieną kupranugariu jojęs beduinas labai skubėjo. Leisgyvę Rozą, jojusią kartu su juo, taip pat šiaip taip pastatė ant kojų. Nuo to laiko, kai ištiko saulės smūgis, jai nukrisdavo temperatūra ir ji labai sunkiai bepastovėdavo. Saša šiaip taip paaiškino, kad toliau turime eiti vorele ir truputėlį atsilikti viena nuo kitos. Kupranugaris buvo vedlys. Jam trinktelėjo lazda ir pajudėjome.
Kam tokia rikiuotė, arabai nepaaiškino. Tačiau visoms merginoms atrodė, kad kertame Izraelio sieną ir reikia palikti kuo mažiau pėdsakų.
Bet nebuvo matyti nė menkiausio ženklo, kad čia - pasienio zona. Lentelėje, įsmeigtoje į smėlį, perskaičiau juodą užrašą ivrito kalba: "Atsargiai - minos!" Viską supratau ir širdis atsidūrė kulnuose. Nė viena mergina užrašo nesuprato, tad nusprendžiau nekelti panikos. Tik eiti tapo keliskart sunkiau. "Dabar aišku, kodėl einam vorele ir kodėl pirmas - kupranugaris", - pagalvojau vėl mintyse atsisveikindama su gyvenimu. Nieko daugiau nejaučiau - tik stipriai pykino. Minų laukas toks pat kaip ir visi laukai, tik juo eiti labai labai baisu. Bet palaipsniui pavargsti ir bijoti.
Vėliau man Izraelyje paaiškino, kad mūsų vedliai tikriausiai nuklydo nuo kelio ir užėjo senus minų laukus prie Egipto sienos. Tie laikai dar vadinami skrajojančių kupranugarių šalimi, nes "dykumų laivai" tose vietose ne kartą susprogo ant minų. Daugiau užrašų apie minas nemačiau. Kai vedliai atsipalaidavo (vos gyva Roza ir vienas beduinas vėl užsėdo ant kupranugario), iš laimės man suskaudo širdį.
Kelio galas - Izraelis
Vakare tolumoje išvydome juodą beduinų palapinės kupolą. "Atėjome! Pavyko!" - vos nesurikau. Tada net neįsivaizdavau, kaip pavyko!
Vėliau sužinojau, kad dauguma belaisvių karavanų dykumą pereina ne per tris paras, o per savaitę. Vos ne kas antrą karavaną apšaudo pasieniečiai arba kiti beduinai, norintys užgrobti "prekę".
Neretai beduinai išperka merginas iš "šeimininkų" (viena vergė kainuoja maždaug 20 kupranugarių) arba paprasčiausiai pasilieka sau paaiškinę, kad "prekė" serga. Patikusią merginą laiko, kol atsibosta, o po to išsekintą išsiunčia su kitu karavanu. Dažnai šioje kelio atkarpoje merginos paprasčiausiai dingsta be pėdsakų.
- Per apšaudymą vieną mūsų merginą sužeidė į koją, - pasakojo viena Izraelio policijos sugauta prostitutė. - Beduinas mus nusivedė toliau, o ją paprasčiausiai paliko prie akmens pažadėjęs ką nors atsiųsti. Daugiau jos nebemačiau...
Taip, mums labai pasisekė! Jei tuomet būčiau turėjusi pasirinkimą, tikrai būčiau nutraukusi šį beprotišką likimo tampymą už ūsų.
Beduinų palapinės, kurias priėjome išėję iš dykumos, pasirodė didelės, jose buvo palyginti daug žmonių. Čia buvo net moterų, susidomėjusių suvargusiomis dulkėtomis vergėmis. Mūsų laimei nebuvo ribų! Tuo momentu net pamiršau, kad esu žurnalistė. Aš buvau paprasčiausiai viena iš merginų, išgyvenusių belaisvių karavane!
Bet mūsų dar laukė belaisvių turgus...
Kodėl merginos vežamos į Izraelį?
Vergovė Prancūzijoje niekuo nesiskiria nuo vergovės Amerikoje ar Arabų Emyratuose. Tačiau rusaičių daugiausia būtent Artimuosiuose Rytuose, nes čia pati didžiausia paklausa (rytiečiai - karšti) ir žemiausios kainos. O rusaitės paprastai be pinigų ir už jų pervežimą moka suteneriai. Tiesa, ir vergių kainos "belaisvių turguje" čia žemesnės.
Išimtis - Izraelis. Pastaruoju metu vergių kainos čia labai pakilo. Visų pirma, dėl rizikos, mat prieš metus išleistas įstatymas, griežtai baudžiantis sutenerius. Policija jau suėmė ne vieną dešimtį sutenerių. Antra, labai sudėtinga merginas pervežti, nes šventoji žemė jau seniai neįsileidžia vienišų jaunų merginų nei į svečius, nei kaip turisčių... Visos jos - potencialios sekso vergės. O šalyje ir taip tūkstančiai nelegalių iš viso pasaulio. Jas gaudo, deportuoja... Vis dėlto kasmet į Izraelį patenka 3 000 merginų, jaunų moterų. Jos gabenamos dykuma iš Egipto. Taigi sandėris labai pelningas: išlaidos - tik pigus turistinis kelialapis į Hurgadą, o kainos - iki 15 000 dolerių už merginą. Žinoma, jei ji išgyvena dykumoje, jei jos nepagrobia beduinai.
Izraelį pasiekė ne visos
Pirma, ką aš padariau spjovusi į Sašos mokymą apsitrinti drėgnu skuduru, - ant galvos užsipyliau visą puodelį vandens. Po to susėdome šešėlyje, mums davė valgyti. Tiesa, beveik niekas nevalgė. Pykino nuo perkaitimo labiau nei norėjome valgyti. Ir vis dėlto buvome beveik laimingos. Merginos, taip neseniai laižiusios perdžiūvusius pirštus ir beveik tylėjusios, kad neišdžiūtų seilės burnoje, įsitauškė apie tai, kiek pirmąjį mėnesį nusiųs namo pinigų.
"Ir dar nusipirksiu visą bloką vaisinės kramtomosios gumos!" - išgirdau pokalbio nuotrupas ir taip suspaudė širdį. Vaikystėje ir aš taip svajojau. Tada, norėdama pergudrauti prakeiktą neturtą, aš irgi galėjau užkibti ant tos pačios meškerės, kaip ir jos...
Greitai mūsų pasiimti atvažiavo džipas. Roza, dykumoje patyrusi stiprų saulės smūgį, liko. "Ji blogai jaučiasi, jai pakvies daktarą", - paaiškino mūsų atvažiavęs rusas. Tikriausiai liesutė, kasnakt klejojusi mergina vis dėlto neišgyveno... Jos draugę, verkiančią Tanią, nekreipdami dėmesio į maldavimus privertė važiuoti.
Įsukome į asfaltuotą kelią. Asfaltas - kaip skamba! "Išeitis bus! Viskas - niekai! Svarbiausia - patekome į civilizaciją. Nutaikiusi momentą paskambinsiu telefonu ir būsiu išgelbėta".
Kvailai Olego klausinėjamos, ar susiradome draugužių, kikenant merginoms įvažiavome į Biejer Ševu. Atmosfera labai priminė amerikietiškos komedijos laimingą pabaigą. Vergove nė nekvepėjo.
- Na, ką? Eisim į diskoteką? - juokavo Olegas.
- O prie šios parduotuvėlės galima sustoti? - džiugiai paklausė Alina. - Aš tik dirstelėsiu...
- Ne, dabar jus turiu kuo greičiau nuvežti. Bet aš šiandien vaišinu! Ko kam atvežti?
- Ledų! Ananasų! - uždainavo moldavaitės.
- O man išryškink juostelę ir padaryk nuotraukas... Iš Egipto... - tyliai paprašė Tania.
- Gerai! Aš jus paliksiu puoštis, ruoštis, o pats sulakstysiu... - Olegas su mumis bendravo kaip su giminaitėmis.
Tikriausiai taip migdė mūsų įtarumą, kad net aš nusiraminau.
Kelių aukštų namas be laiptinės - laiptai tiesiog iš gatvės. Mus sutinka dar vienas vyras. Sekundę šmėsteli mintis pabėgti dabar, tačiau nesiryžtu. Jei pavys (o tai po tokios kelionės labai lengva), iš manęs iškrės ne tik mobilųjį, bet ir sielą. Tuomet šansų pabėgti liks kur kas mažiau. Geriau jau ne. Prieš kelionę dykuma suteneris Lioša iš manęs gavo pinigų ne tik už tai, kad padės įsilieti į šią kampaniją, bet ir už tai, kad be sunkumų iš jos ištrauks. Tik reikia jam paskambinti...
